|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2023-06-26 12:04
Lietuvių skaitytojams italų rašytojas Marco De Franchi pristato detektyvinį romaną „Pasmerkti gyvi“.„Alma Litera“ nuotr.
Kurdamas šį romaną rašytojas M. De Franchi pasitelkė ilgametę darbo Italijos policijoje ir Centrinėje operatyvinėje tarnyboje patirtį. Su autoriumi kalbėjosi knygos vertėja į lietuvių kalbą Rasa Di Pasquale. – Esate rašytojas, bet taip pat ilgus metus dirbote policijoje tyrėju. Kaip pasirinkote šiuos du, regis, tokius skirtingus kelius? – Visada norėjau būti rašytoju, o buvau tyrėju. Šie du keliai ėjo lygiagrečiai ir kartkartėmis susipindavo, juos sieja daug daugiau dalykų, nei galima įsivaizduoti. Tiek rašant knygas, tiek dirbant tyrėju, reikia stebėti ir analizuoti realybę, tačiau rašytojas stebi ir analizuoja savo paties kuriamą realybę, o tyrėjas – esamą. Abiem reikia nusimanyti apie žmonių psichologiją ir mokėti ja pasinaudoti. Be to, ir tyrėjas, ir rašytojas turi gebėti kuo geriausiai papasakoti istoriją: tyrėjas – teisėjui, o rašytojas – savo skaitytojams. Dirbant Centrinėje operatyvinėje tarnyboje kone be išimčių teko užsiimti kova su narkotikų prekyba. Tai be galo stipri ir įtraukianti patirtis. Dirbdamas šioje tarnyboje išgirdau daugybę istorijų ir subrendau kaip tyrėjas. Taip pat teko dirbti Nusikaltimų tyrimų ir specialiųjų operacijų skyriuje, kurio pareigūnai tiria teroristinius ir politinio pobūdžio nusikaltimus. – Kaip patirtis Centrinėje operatyvinėje tarnyboje paveikė romaną „Pasmerkti gyvi“? – Šioje tarnyboje sukaupta patirtis padėjo sukurti tikrovišką ir įtikinamą tyrimo, kurį atlieka Valentina ir Fabijus, schemą. Kaip tik Centrinės operatyvinės tarnybos pareigūnai ir tirtų mano aprašyto serijinio žudiko nusikaltimus. Bet, kaip ir visose istorijose, skirtumai išryškėja, kai kuri atskirus personažus. Pasakysiu taip: žinant, kaip veikia ši tarnyba, užduotis buvo lengvesnė. – Knygoje palietėte daugybę įdomių temų – nuo tamsiojo interneto iki meno. Per kiek laiko surinkote tokią gausią medžiagą ir kiek užtruko parašyti romaną? – Kiekvienam rašytojui labai svarbu laikas, kurį skiria informacijai rinkti. Ypač tada, kai knygoje paliečiamos tokios skirtingos ir sudėtingos temos. Sumanęs pirminę romano idėją, vienus metus rinkau medžiagą, dar vienus rašiau. Be to, kurdamas romaną, tebedirbau policininku, o faro darbas atima daug laiko. Taigi rašydavau tada, kai rasdavau šiek tiek laisvų akimirkų, pavyzdžiui, per pietų pertraukas, kai jas galėdavau sau leisti. Bet žinau, kad daug žymių rašytojų pradėjo kurti būtent taip, per pertraukas. Johnas Le Carré pirmąjį savo šedevrą parašė po gabaliuką, kai keltu keliaudavo į darbą. – Labai įdomu, kad pagrindinė romano veikėja Centrinės operatyvinės tarnybos komisarė Valentina Mediči nėra drąsi herojė, ji kupina baimių ir abejonių. – Valentina įkūnija daugybę tyrėjų, su kuriomis man teko garbė dirbti. Kaip ir visos moterys, ji atkakli, ryžtinga ir nenuilstanti. Bet, kaip ir ne vieną moterį, po teisybei, ir ne vieną vyrą, ją kankina apsimetėlio sindromas. Pasidomėjęs daugiau sužinojau, kad šis sindromas vargina nemažai žmonių, kurie užima vadovaujančias ir atsakingas pareigas. Valentina nuolat galvoja, kad nesusitvarkys su jai pavesta užduotimi, kad yra netinkama, kad jai nepavyks susidoroti su tokiu sunkiu ir kartu delikačiu tyrimu. Iš tikrųjų ji turi visas reikiamas savybes, tik nepasitiki savimi. Taigi padrąsinti ją turės Fabijus, dar vienas gyvenimo palaužtas romano veikėjas. Dirbdamas policijoje sutikau daug tokių tyrėjų kaip Valentina. – Šiame romane apstu blogio. Kodėl jus domina tamsioji žmogaus sielos pusė? – Visada buvau apsėstas blogio, tamsybių ir kitos mėnulio pusės kerų. Bet manau, kad tai įprasta noir rašytojams. Tiesą sakant, gilintis į tamsiąją žmogaus sielos pusę daug įdomiau nei kalbėti apie gražius jausmus. Bet reikia būti apdairiems ir nesusitepti. Kaip rašė vienas kūrėjas, atsargiai žvelk į bedugnę, nes jeigu ilgai į ją žiūrėsi, ji ims žiūrėti į tave. – Be galo smalsu, kaip pavykdavo atsiriboti nuo blogio, kurį aprašėte knygoje? Ar košmaruose nepersekiodavo blogieji romano veikėjai? – Viena skaitytoja ir vertėja man prisipažino, kad perskaičius „Pasmerktus gyvus“ ją keletą naktų kankino košmarai. Aš jai atsakiau, kad tuo džiaugiuosi. Tikiuosi, neįsižeidė ir suprato, ką turėjau omenyje. Rašant tokio žanro knygas kaip trileriai, siaubo romanai arba noir viena iš užduočių yra sužadinti stiprius skaitytojų jausmus. O pati stipriausia ir, mano nuomone, labiausiai priverčianti veikti emocija yra baimė. Iš visų jausmų baimė labiausiai skatina evoliucionuoti, būtent ji mus ir pastūmėjo leistis pažinimo keliu. Baimė mane traukia, nes noriu suprasti, kaip ji mane veikia, tik reikia imtis tinkamų atsargumo priemonių. O blogis – kas kita. Bergždžia apsimesti, kad jis neegzistuoja. – Dėl daugelio dalykų šis romanas labai tiktų filmo arba serialo scenarijui. – Išduosiu paslaptį, kad jau darbuojamės. Viena Italijos kino kompanija pagal šią knygą ketina kurti serialą. Kartu su režisieriumi jau parašėme pirmojo sezono siužetą, bet turime būti kantrūs. Projektas jau yra, tačiau prireiks laiko ir kantrybės, kol jis bus įgyvendintas. Laisvė RADZEVIČIENĖ
Galerija: Knyga
Publikuota: 2023-06-26 12:04:11 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas * Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|