Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Įdomu

---

Profesorius Rimvydas Laužikas teigia, kad su astronominiais reiškiniais susijusios šventės yra vienos seniausių žmonijos istorijoje.

Senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė – Rasos, Kupolinės, krikščionybėje pavadinta Joninėmis, iki šių dienų išliko masiškiausia kalendorine švente Lietuvoje. Paveldo komunikacijos tyrinėtojas, profesorius Rimvydas Laužikas teigia, kad su astronominiais reiškiniais susijusios šventės yra vienos seniausių žmonijos istorijoje, o tai, kad Joninės Lietuvoje tebešvenčiamos masiškai ir jų populiarumas nemažėja, nuteikia optimistiškai – šiuolaikiniam žmogui vis dar svarbus žaismingas jos turinys, buvimas gamtoje, degančių laužų magija.

Nuo Stounhendžo iki Birutės kalno

Joninės – kone svarbiausia vasaros šventė: ilgiausia diena ir trumpiausia naktis minėta daugelyje pasaulio kraštų. Pasak prof. Rimvydo Laužiko, siekiant susivokti tikrovėje bei pamatuoti laiką, viena pagrindinių žmonių priemonių buvo astronominiai reiškiniai. Dėl šios priežasties, šventės, susijusios su šiais reiškiniais, yra vienos seniausių žmonijos istorijoje.

„Kada vasaros saulėgrįža pradėta švęsti Lietuvos teritorijoje, tikrai nesužinosime, nes tai įvyko prieš tūkstančius metų. Ši data Europoje fiksuota senosiose astronominių reiškinių stebyklose nuo Stounhendžo Jungtinėje Karalystėje iki medinių stulpų rato Palangoje, kuris stovėjo ant Birutės kalno. Žinoma, tada ji nesivadino Joninėmis, nes toks pavadinimas į mūsų kraštą atkeliavo kartu su krikščionybe, prieš 600–700 metų. Krikščionybėje ši diena siejama su Šv. Jonu Krikštytoju. Tai – jo gimimo diena“, – teigė prof. R. Laužikas.

Kai kur dar išlikęs paprotys ąžuolo vainikus dovanoti Jonams ir Janinoms ar kabinti tokius vainikus ant jų namų durų. „Verta prisiminti, kad istoriniais laikais gimtadieniai nebuvo švenčiami ir vardinės būdavusi svarbiausia asmeninė šventė. O ypač – jei jos sutampa su vasaros saulėgrįža. Kaip mini Mikalojus Katkus, Kėdainių apylinkėse XIX amžiuje tą vakarą Jonus „vinčavodavo“ (pagerbdavo): per pečius apjuosdavo iš pievos žolynų nupintu vainiku, o patį Joną mėtydavo į aukštį. Vainikus ant vartų rasdavę ir tie Jonai, kurie nedalyvaudavo kaimo šventime“, – apie varduvininkų pagerbimą pasakojo profesorius.



Joninių naktį – magiški ritualai

Nors ne visose Europos šalyse vidurvasario šventė sutampa su Šv. Jono Krikštytojo diena, skiriasi ir kai kurie papročiai, tačiau bendra tai, kad neapsieinama be ugnies, kūrenami laužai.

Pasak R. Laužiko, Joninių nakčiai taip pat buvo būdingi įvairūs burtai ir ateities spėjimai: „Žinoma, laikui bėgant, kiekviename krašte formavosi saviti papročiai, kurie ilgainiui pakito. Štai tradicinėje Lietuvos kaimo kultūroje buvo labai svarbi raganavimo tema, susijusi su gyvuliais (pavyzdžiui, pieno atėmimas iš svetimos karvės) ir apsauga nuo to. O XVI a. pabaigoje yra minima, kad Joninių dieną žmonės gindavę gyvulius per buvusio Joninių laužo vietą, siekdami apsaugoti juos nuo kritimo, pieno nutrūkimo ir kitų burtų.“

Dar XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje Joninių tradicijos buvo ypač turtingos. Šventės dalyviai kurdavo didelius laužus, šokinėdavo per juos, kai kur ugnį iškeldavo ant tam specialiai pastatytos karties, nuo kalvelių buvo ritinami degantys ratai.

Kitą papročių dalį, pasak profesoriaus, sudarė žolininkystė: vaistažolių rinkimas, vainikų pynimas, plukdymas. „Tą naktį ieškota paparčio žiedo, rinkti jonvabaliai, suptasi sūpuoklėse. Svarbus šią naktį buvo ir prausimasis, maudymasis, nes manyta, kad magiškų galių įgyja ir rasa.

Joninės – burtų naktis, „kai įvairūs nelabieji siautėja visais pašaliais“. Manyta, kad tąnakt suaktyvėdavęs raganavimas, raganos rinkdavęsi į puotas. Jonas Basanavičius yra užrašęs tokį pastebėjimą: „...prieš Jonines, o ypačiai Joninių naktij baisu, sako, per rugius eiti, nes gali ragana pagauti. Jeigu ji pasigauna žmogų, kutena jį teip ilgai, kol žmogus dvasią išleidžia...“. Arba toks pastebėjimas: „...Joninių vakare reikia su šermukšniais stubą iškaišyti, kad raganos neapraganautų...“



Vienos tradicijos nyko, o kitos – išliko

Senais laikais burtininkaudavo kone kiekvienas šventės dalyvis: spėdavo ateitį, ypač susijusią su vedybomis, interpretuodavo sapnus. „Dauguma šių dalykų buvo susiję su gyvenimu kaime, žemdirbiškais, gyvulių augintojų užsiėmimais. Tad natūralu, kad vis daugiau žmonių keliantis į miestus, nebeauginant javų ar gyvulių, šventė keitėsi.

Kita kaitos kryptis yra papročių suvienodėjimas, skirtingų etnografinių regionų – dzūkų, žemaičių, aukštaitiškų – Joninių specifikos nykimas. Tačiau dėl to šventė netampa mažiau patraukli. Kiekviena šventė kinta, prisitaiko prie konkrečios visuomenės, tad kiekvienos kartos pareiga yra ne tik perimti tradiciją, bet ir ją pertvarkyti, pritaikyti pagal savo laikmečio poreikius, nes tik taip jos išlieka. Kartos iki mūsų sugebėjo tai padaryti, o ir dabar Joninės Lietuvoje tebešvenčiamos masiškai, jų populiarumas nemažėja – tai nuteikia optimistiškai“, – teigė prof. R. Laužikas.

Mokslininkas įsitikinęs, kad prie neblėstančio šventės populiarumo prisideda ir jos žaismingas turinys, ir buvimas gamtoje, kuris priimtinas šiuolaikiniams žmonėms tiek kaime, tiek mieste.



Pagal pranešimą spaudai

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---