|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
Apie muziejaus eksponatus atvykusiems svečiams dabar pasakoja Nijolė Matusevičienė ir jos sūnus Artūras.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Lygiai prieš penkerius metus, birželio 20 d., nedideliame Keturvalakių seniūnijos Degučių kaime duris atvėrė plaktukų muziejus. Jo įkūrėjas Saulius Matusevičius džiaugtųsi matydamas, kad didžiulis darbas veltui nenuėjo – jį tęsia patys Sauliui artimiausi žmonės.
Gimtadieniai – kartu
„Norėjau įrodyti, kad ir kaime žmonės gyvena, kad jie taip pat turi pomėgių ir gražių idėjų“, – 2018 m. vasarą pirmiesiems pakviestiems žiniasklaidos atstovams, „Santakos“ žurnalistams, pasakojo unikalaus muziejaus įkūrėjas S. Matusevičius.
Labai gaila, kad pats Saulius tik trejus metus džiaugėsi savo įgyvendinta svajone. Su nepaprastu užsidegimu, entuziazmu rinkęs viso pasaulio plaktukų kolekciją vyras 2021-ųjų birželio 12 dieną išėjo amžinybėn. Vos po savaitės, birželio 20 dieną, S. Matusevičius turėjo minėti ne tik muziejaus 3-ąjį, bet ir savo 46-ąjį gimtadienį.
Vos per trejetą metų muziejaus įkūrėjas spėjo užfiksuoti net tris rekordus: gausiausio plaktukų rinkinio (du rekordai) ir didžiausio Lietuvoje įrankio (5 metrų aukščio plaktukų skulptūra).
„Saulius žadėjo ir naujų rekordų, jis turėjo tiek planų, projektų, idėjų! Deja, viskas susidėliojo kitaip...“ – lėtai žodžius rinko S. Matusevičiaus žmona Nijolė.
Anot jos, vyras norėjo muziejų plėsti, statyti dar vieną pastatą priešais namus, kitapus kelio. Paskutinę savo dieną S. Matusevičius domėjosi, kaip sutvarkyti reikalus, ir ruošėsi pirmadienį kalbėtis su žemės savininku.
Tačiau pirmadienis neatėjo.
„Kai nebus manęs“
S. Matusevičiaus šeimai niekada nešovė į galvą mintis muziejų uždaryti: juk čia vyras įdėjo tiek triūso, čia praleisdavo kiekvieną laisvą minutę.
Tačiau žinant, kiek daug apie kiekvieną savo eksponatą galėjo pasakoti šeimininkas, natūraliai kyla klausimas, kas galėtų perimti gido funkcijas. Iš kur šeimai žinoti visas istorijas ir galybės plaktukų paskirtį?
Nijolė pasakojo iš pradžių galvojusi, kad į muziejų tiesiog niekas nebevažiuos. Bet jau liepos mėnesį atvyko ekskursija iš Biržų krašto.
„Tai buvo pirmieji lankytojai po Sauliaus išėjimo. Nebuvau tam pasiruošusi, bet įleidau žmones į muziejų. Papasakojau, ką žinojau, prisiminiau vieną kitą plaktuką, apie kuriuos vyras man buvo pasakojęs. Netrukus atvyko grupė iš Vilniaus. Supratau, kad žmonės atvažiuos, kažką reikia daryti“, – kalbėjo moteris.
Išsigelbėjimas buvo muziejaus įkūrėjo palikimas.
Nijolė rodė ant stalo išrikiuotus segtuvus. Juose sukaupti didžiosios dalies eksponatų aprašymai: iš kokios šalies atkeliavęs plaktukas, kokia jo paskirtis, kur ir kada rastas ar kieno dovanotas, kokia eksponato istorija.
„Paskutinių savo gyvenimo metų pradžioje jis kažkodėl sugalvojo tuos plaktukus aprašyti. Buvo pandemija, Sauliui – atostogos, ir jis ėmėsi darbo. Būdavo, nueina į muziejų, kokį dešimt plaktukų nusifotografuoja ir sėda aprašyti. Klausiau, ko jis taip skuba, juk viskas prieš akis. Saulius atsakė: „O kaip žmonės sužinos istorijas, kai nebus manęs?“ Bet nei jis, nei aš nepagalvojome, kad šių aprašymų prireiks vos už pusmečio“, – pasakojo moteris.
Daugiausia – savaitgaliais
Laiko turėdama N. Matusevičienė ėmė skaityti plaktukų istorijas, dėtis viską į galvą ir dėliotis pasakojimo planą. Galiausiai vieną dieną pasikvietė sūnų į muziejaus patalpas ir liepė klausyti, o pati ėmė pasakoti taip, tarsi pasakotų atvykusiems žmonėms. Išklausęs Artūras patvirtino: viskas gerai. Tokią pačią „ekskursiją“ N. Matusevičienė pakartojo ir su savo seserimi.
Vėliau atvykusiems žmonėms moteris jau turėjo ką papasakoti. Atvykstančios turistų grupės atneša į kaimą gyvybės, o eksponatai teikia džiaugsmo svečiams.
„Palengva įsivažiavome. Svečius priima ir Artūras. Jis gerai kalba angliškai, gali bendrauti ir su užsieniečiais. Neseniai vedė ekskursiją iš Šveicarijos atvykusiai šeimynai“, – pasakojo N. Matusevičienė.
Tiek Artūras, tiek Nijolė turi darbus, tad su ekskursantais užsiima tas, kuris tą dieną laisvesnis. Vis dėlto Matusevičiai labai prašo žmonių į muziejų atvykti iš anksto pranešus, kad galėtų pasiderinti laiką. Juolab kad Artūras ruošiasi studijoms, todėl namuose nuo rudens greičiausiai bus rečiau.
O žmonių atvyksta, ypač savaitgaliais. Pernai, anot A. Matusevičiaus, vieną sekmadienį teko priimti net 4 ar 5 grupes, tad dirbo nuo pat ryto iki vakaro.
Matusevičiams smagu, kad atvykstančios turistų grupės atneša į kaimą gyvybės, o eksponatai teikia džiaugsmo svečiams.
„Anksčiau galvodavau: nejau čia visiems taip įdomu tie plaktukai? Bet vyras iš muziejaus pareidavo visas švytintis, sakydavo – tu net neįsivaizduoji, kaip smagiai pabendravome! Dabar, kai ekskursijas priimu pati, matau tikrą džiaugsmą ir susidomėjimą žmonių akyse – ir tai yra didžiausia dovana. Įsitikinau, kad Saulius sakė teisybę“, – kalbėjo N. Matusevičienė.
Ieško informacijos
Dabar Nijolė pati domisi plaktukų istorijomis, ieško informacijos internete, klausinėja žmonių.
„Kartą vienoje laidoje parodė aukso ieškotojų plaktuką. Atsiminiau, kad ant sienos toks įrankis kabo, tik jis neaprašytas. Dabar jau pati galiu apie jį papasakoti!“ – didėjančiu žinių bagažu džiaugėsi N. Matusevičienė.
Vienas iš plačiau neaprašytų muziejuje buvo ir balno plaktukas. Moteris galvojo, kad su tuo įrankiu galbūt būdavo taisomi balnai. Pagaliau rado informaciją, kad plaktukas yra kilęs iš Amerikos ir kaubojai tiesiog jį nešiodavo prisikabinę prie balno.
„O naudojamas jis dažniausiai būdavo tveriant tvoras. 1950–1960 m. Amerikoje plėtojosi žemdirbystė, buvo auginami gyvuliai, juos reikėjo aptverti. Kaubojai ateidavo ūkininkams į pagalbą“, – pasakojo pašnekovė.
Šeima išsaugojo S. Matusevičiaus įvestą tradiciją nusifotografuoti su kiekvienu muziejaus lankytoju, nuotrauką įkelti į feisbuką ir parašyti, iš kur svečiai atvyko. Po kurio laiko patiems būna įdomu stebėti ilgėjančią muziejaus istoriją. Geografija plati: žmonės važiuoja ir iš miestelių, ir iš didmiesčių, ir iš užsienio. Šiemet jau buvo atvykę svečių iš Slovakijos, Šveicarijos, Airijos, Vokietijos. Kai kurie lankytojai sugrįžta net ir ne vieną kartą: su draugais, giminaičiais, kolegomis.
Eksponatų – daugiau, nei užrašyta
Muziejaus įkūrėjas ant sienos buvo pritaisęs lentelę, kurioje įrašydavo eksponatų skaičių. Dabar joje įrašytas skaičius 1 328 – tiek plaktukų ekspozicijoje paskutinįkart užfiksavo pats S. Matusevičius.
Šiuo metu eksponatų yra daugiau, bet Nijolė užrašo judinti nenori. Vis dėlto neseniai kažkas pasiūlė išeitį: šalia kabinti antrą lentelę ir joje įrašyti naujų eksponatų skaičių. Ši mintis moteriai pasirodė visai patraukli.
Nors patys Matusevičiai naujų eksponatų neieško, jų po truputį daugėja.
„Po Sauliaus išėjimo dar kurį laiką sulaukdavome jo užsakytų plaktukų. Muziejaus eksponatais rūpinosi ne tik jis pats, bet ir jo „ambasadoriai“ – giminaičiai, draugai iš įvairių pasaulio kraštų – Norvegijos, Airijos, Vokietijos, Amerikos. Sauliaus jau nebuvo daugiau kaip metus, kai Vėlinėms grįžo giminaitė iš Airijos su Sauliaus parsiųstais plaktukais“, – kalbėjo N. Matusevičienė.
Naujais eksponatais muziejaus šeimininkus kartais pradžiugina ir atvykstantys lankytojai.
Nijolė sako, kad žmonių priėmimas muziejuje padeda išgyventi netekties skausmą.
„Blogai užsidaryti ir paskęsti savo mintyse, toks sėdėjimas nieko gero neduoda. Viena moteris klausė, ar man nesunku būti muziejuje. Būna visaip, bet paprastai aš ten kaip tik jaučiuosi geriau. Man tuo metu atrodo, kad Saulius yra kažkur netoli, šalia mūsų“, – kalbėjo savo vyro veiklą tęsianti N. Matusevičienė.
Lygiai prieš penkerius metus, birželio 20 d., nedideliame Keturvalakių seniūnijos Degučių kaime duris atvėrė plaktukų muziejus. Jo įkūrėjas Saulius Matusevičius džiaugtųsi matydamas, kad didžiulis darbas veltui nenuėjo – jį tęsia patys Sauliui artimiausi žmonės. |
„Norėjau įrodyti, kad ir kaime žmonės gyvena, kad jie taip pat turi pomėgių ir gražių idėjų“, – 2018 m. vasarą pirmiesiems pakviestiems žiniasklaidos atstovams, „Santakos“ žurnalistams, pasakojo unikalaus muziejaus įkūrėjas S. Matusevičius.
Labai gaila, kad pats Saulius tik trejus metus džiaugėsi savo įgyvendinta svajone. Su nepaprastu užsidegimu, entuziazmu rinkęs viso pasaulio plaktukų kolekciją vyras 2021-ųjų birželio 12 dieną išėjo amžinybėn. Vos po savaitės, birželio 20 dieną, S. Matusevičius turėjo minėti ne tik muziejaus 3-ąjį, bet ir savo 46-ąjį gimtadienį.
Vos per trejetą metų muziejaus įkūrėjas spėjo užfiksuoti net tris rekordus: gausiausio plaktukų rinkinio (du rekordai) ir didžiausio Lietuvoje įrankio (5 metrų aukščio plaktukų skulptūra).
„Saulius žadėjo ir naujų rekordų, jis turėjo tiek planų, projektų, idėjų! Deja, viskas susidėliojo kitaip...“ – lėtai žodžius rinko S. Matusevičiaus žmona Nijolė.
Anot jos, vyras norėjo muziejų plėsti, statyti dar vieną pastatą priešais namus, kitapus kelio. Paskutinę savo dieną S. Matusevičius domėjosi, kaip sutvarkyti reikalus, ir ruošėsi pirmadienį kalbėtis su žemės savininku.
Tačiau pirmadienis neatėjo.
S. Matusevičiaus šeimai niekada nešovė į galvą mintis muziejų uždaryti: juk čia vyras įdėjo tiek triūso, čia praleisdavo kiekvieną laisvą minutę.
Tačiau žinant, kiek daug apie kiekvieną savo eksponatą galėjo pasakoti šeimininkas, natūraliai kyla klausimas, kas galėtų perimti gido funkcijas. Iš kur šeimai žinoti visas istorijas ir galybės plaktukų paskirtį?
Nijolė pasakojo iš pradžių galvojusi, kad į muziejų tiesiog niekas nebevažiuos. Bet jau liepos mėnesį atvyko ekskursija iš Biržų krašto.
„Tai buvo pirmieji lankytojai po Sauliaus išėjimo. Nebuvau tam pasiruošusi, bet įleidau žmones į muziejų. Papasakojau, ką žinojau, prisiminiau vieną kitą plaktuką, apie kuriuos vyras man buvo pasakojęs. Netrukus atvyko grupė iš Vilniaus. Supratau, kad žmonės atvažiuos, kažką reikia daryti“, – kalbėjo moteris.
Išsigelbėjimas buvo muziejaus įkūrėjo palikimas.
Nijolė rodė ant stalo išrikiuotus segtuvus. Juose sukaupti didžiosios dalies eksponatų aprašymai: iš kokios šalies atkeliavęs plaktukas, kokia jo paskirtis, kur ir kada rastas ar kieno dovanotas, kokia eksponato istorija.
„Paskutinių savo gyvenimo metų pradžioje jis kažkodėl sugalvojo tuos plaktukus aprašyti. Buvo pandemija, Sauliui – atostogos, ir jis ėmėsi darbo. Būdavo, nueina į muziejų, kokį dešimt plaktukų nusifotografuoja ir sėda aprašyti. Klausiau, ko jis taip skuba, juk viskas prieš akis. Saulius atsakė: „O kaip žmonės sužinos istorijas, kai nebus manęs?“ Bet nei jis, nei aš nepagalvojome, kad šių aprašymų prireiks vos už pusmečio“, – pasakojo moteris.
Laiko turėdama N. Matusevičienė ėmė skaityti plaktukų istorijas, dėtis viską į galvą ir dėliotis pasakojimo planą. Galiausiai vieną dieną pasikvietė sūnų į muziejaus patalpas ir liepė klausyti, o pati ėmė pasakoti taip, tarsi pasakotų atvykusiems žmonėms. Išklausęs Artūras patvirtino: viskas gerai. Tokią pačią „ekskursiją“ N. Matusevičienė pakartojo ir su savo seserimi.
Vėliau atvykusiems žmonėms moteris jau turėjo ką papasakoti.
Atvykstančios turistų grupės atneša į kaimą gyvybės, o eksponatai teikia džiaugsmo svečiams.
„Palengva įsivažiavome. Svečius priima ir Artūras. Jis gerai kalba angliškai, gali bendrauti ir su užsieniečiais. Neseniai vedė ekskursiją iš Šveicarijos atvykusiai šeimynai“, – pasakojo N. Matusevičienė.
Tiek Artūras, tiek Nijolė turi darbus, tad su ekskursantais užsiima tas, kuris tą dieną laisvesnis. Vis dėlto Matusevičiai labai prašo žmonių į muziejų atvykti iš anksto pranešus, kad galėtų pasiderinti laiką. Juolab kad Artūras ruošiasi studijoms, todėl namuose nuo rudens greičiausiai bus rečiau.
O žmonių atvyksta, ypač savaitgaliais. Pernai, anot A. Matusevičiaus, vieną sekmadienį teko priimti net 4 ar 5 grupes, tad dirbo nuo pat ryto iki vakaro.
Matusevičiams smagu, kad atvykstančios turistų grupės atneša į kaimą gyvybės, o eksponatai teikia džiaugsmo svečiams.
„Anksčiau galvodavau: nejau čia visiems taip įdomu tie plaktukai? Bet vyras iš muziejaus pareidavo visas švytintis, sakydavo – tu net neįsivaizduoji, kaip smagiai pabendravome! Dabar, kai ekskursijas priimu pati, matau tikrą džiaugsmą ir susidomėjimą žmonių akyse – ir tai yra didžiausia dovana. Įsitikinau, kad Saulius sakė teisybę“, – kalbėjo N. Matusevičienė.
Dabar Nijolė pati domisi plaktukų istorijomis, ieško informacijos internete, klausinėja žmonių.
„Kartą vienoje laidoje parodė aukso ieškotojų plaktuką. Atsiminiau, kad ant sienos toks įrankis kabo, tik jis neaprašytas. Dabar jau pati galiu apie jį papasakoti!“ – didėjančiu žinių bagažu džiaugėsi N. Matusevičienė.
Vienas iš plačiau neaprašytų muziejuje buvo ir balno plaktukas. Moteris galvojo, kad su tuo įrankiu galbūt būdavo taisomi balnai. Pagaliau rado informaciją, kad plaktukas yra kilęs iš Amerikos ir kaubojai tiesiog jį nešiodavo prisikabinę prie balno.
„O naudojamas jis dažniausiai būdavo tveriant tvoras. 1950–1960 m. Amerikoje plėtojosi žemdirbystė, buvo auginami gyvuliai, juos reikėjo aptverti. Kaubojai ateidavo ūkininkams į pagalbą“, – pasakojo pašnekovė.
Šeima išsaugojo S. Matusevičiaus įvestą tradiciją nusifotografuoti su kiekvienu muziejaus lankytoju, nuotrauką įkelti į feisbuką ir parašyti, iš kur svečiai atvyko. Po kurio laiko patiems būna įdomu stebėti ilgėjančią muziejaus istoriją. Geografija plati: žmonės važiuoja ir iš miestelių, ir iš didmiesčių, ir iš užsienio. Šiemet jau buvo atvykę svečių iš Slovakijos, Šveicarijos, Airijos, Vokietijos. Kai kurie lankytojai sugrįžta net ir ne vieną kartą: su draugais, giminaičiais, kolegomis.
Muziejaus įkūrėjas ant sienos buvo pritaisęs lentelę, kurioje įrašydavo eksponatų skaičių. Dabar joje įrašytas skaičius 1 328 – tiek plaktukų ekspozicijoje paskutinįkart užfiksavo pats S. Matusevičius.
Šiuo metu eksponatų yra daugiau, bet Nijolė užrašo judinti nenori. Vis dėlto neseniai kažkas pasiūlė išeitį: šalia kabinti antrą lentelę ir joje įrašyti naujų eksponatų skaičių. Ši mintis moteriai pasirodė visai patraukli.
Nors patys Matusevičiai naujų eksponatų neieško, jų po truputį daugėja.
„Po Sauliaus išėjimo dar kurį laiką sulaukdavome jo užsakytų plaktukų. Muziejaus eksponatais rūpinosi ne tik jis pats, bet ir jo „ambasadoriai“ – giminaičiai, draugai iš įvairių pasaulio kraštų – Norvegijos, Airijos, Vokietijos, Amerikos. Sauliaus jau nebuvo daugiau kaip metus, kai Vėlinėms grįžo giminaitė iš Airijos su Sauliaus parsiųstais plaktukais“, – kalbėjo N. Matusevičienė.
Naujais eksponatais muziejaus šeimininkus kartais pradžiugina ir atvykstantys lankytojai.
Nijolė sako, kad žmonių priėmimas muziejuje padeda išgyventi netekties skausmą.
„Blogai užsidaryti ir paskęsti savo mintyse, toks sėdėjimas nieko gero neduoda. Viena moteris klausė, ar man nesunku būti muziejuje. Būna visaip, bet paprastai aš ten kaip tik jaučiuosi geriau. Man tuo metu atrodo, kad Saulius yra kažkur netoli, šalia mūsų“, – kalbėjo savo vyro veiklą tęsianti N. Matusevičienė.
Publikuota: 2023-06-20 09:48:19
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|