Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-05-04 16:48

---

Sugrįžę į kaimą Liudmila ir Griša Vovk savo namus rado sugriautus.

Autoriaus nuotr.

Po to, kai universitete pirmakursio Makso Skirgielos dėstytojas paklausė, ar šis nėra kilmingų Lietuvos kunigaikščių palikuonis, bendramoksliai informatikai jį praminė kunigaikščiu. 26-erių kyjivietis tuomet profesoriui paaiškino, jog nežino savo genealoginių šaknų, o iš senelio tik girdėjo, kad giminė yra kilusi iš kažkokio neva kunigaikščiui Skirgailai priklausiusio kaimo Baltarusijos pasienyje.

Remia karius

M. Skirgiela dirba informatiku, o laisvalaikiu kartu su tėvu, turinčiu dirbtuvėse tekinimo stakles, fronto kariams gamina šautuvų duslintuvus, kurie nuo šaudymo karščio greitai tampa nebetinkami. Taip pat gamina jie ir metalines krosneles. „Duslintuvai kariams labai praverčia, nes priešui tada sunku susekti, iš kokios vietos šaudoma, – pasakojo vaikinas. – Bet per tuos duslintuvus ir metalines krosneles, kurių šią žiemą visiems labai reikėjo, tėvas atsidūrė prie bankroto ribos, nes pinigų neturintiems asmenims visa tai jis gamina nemokamai. Būna, kad net nebeturi už ką medžiagų įsigyti.“

Į 60 km nuo sostinės nutolusius Zagalcus vaikinas nusprendė sprukti pirmą karo dieną, vos išgirdęs prasidėjusių mūšių Kyjivo prieigose aidus. Į Zagalcus, kuriuose gyvena 2 tūkst. žmonių, aplinkiniais keliais pas gimines tada sugužėjo keli šimtai pabėgėlių, tačiau visų viltys, kad okupantai nereikšmingo kaimelio nelies, nepasitvirtino. Agresoriai nuo pirmos karo dienos įsitvirtino Zagalcų pašonėje esančioje Borodiankoje – 12 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, kuris per okupaciją tapo vienu iš labiausiai sugriautų Ukrainoje.

Borodianka bei Zagalcų kaimas yra įsikūrę skirtingose greitkelio Kovelis–Kyjivas pusėse. Pirmą karo dieną į Kyjivą šiuo keliu skubėjo 60 km nutįsusi Rusijos karinės technikos vilkstinė. Nepavykus užimti Ukrainos sostinės, okupantai nusprendė atsitraukti ir dalis jų įsitvirtino Zagalcuose. Priešai ėmę plėšti sodybas bei prievartauti moteris. Kaip pasakojo Makso senelis 72 metų Griša Vovk, kaime buvo pasilikę vos keliasdešimt asmenų. Čečėnai ir buriatai laužėsi į kiekvieną namą, o vienas pirmų klausimų buvo, ar yra jaunų moterų.



Prisiruošė Molotovo kokteilių

Antrą profesiją universitete besimokančio vaikino į kariuomenę neima, tačiau okupantams artėjant prie senelių sodybos Zagalcų kaime jis kartu su dėde ruošėsi priešintis dviese. Slapta nuo senelių Maksas su mamos broliu Anatolijumi prisidarė Molotovo kokteilių, kuriais ketino apmėtyti keliu važiuojančius priešus, o po to kanalizacijos vamzdynu sprukti į pamiškę. Tačiau Maksas laiku susivokė, kad tai beprasmybė, nes priešai viską stebi iš malūnsparnių, o be to, okupantai perspėjo: jei kaime kas nors nužudys jų karį, bus sušaudyti visi žmonės.

„Nežinau, ar tą planą apmėtyti priešus Molotovo kokteiliais Maksimą paskatino kurti užviręs jo kunigaikštiškas kraujas, paveldėtas iš tėvo, ar kazokiškas – iš mamos pusės, bet dėkoju viešpačiui, kad nuo savižudiško ir bereikšmio ketinimo sustabdė“, – kalbėjo anūką apkabinusi jo senelė Liudmila Vovk.

Šį Makso planą seneliai demaskavo tik po mėnesio, kai grįžę iš Slovakijos rado darže paslėptus „kokteilius“.



Išsigelbėjimas – Lenkijos padovanotas namelis

Į Slovakiją nuo okupantų Makso seneliai pabėgo pakvietus vienam iš jų sūnų, kuris prašė tėvų pasilikti net ir po to, kai okupantai iš kaimo buvo išvyti. „Vyrui sūnus jau buvo ir vairuotojo darbą suradęs, bet aš užprotestavau – pasakiau, kad suvėluosime pasodinti bulves, ir grįžome“, – pasakojo moteris.

Tačiau parvykusiųjų į kaimą laukė sukrėtimas – namus jie rado visiškai sudegintus. „Manėme, kad teks gyventi po žemės pylimu įrengtoje daržovių saugykloje, kurioje slėpėmės kaime sprogstant bomboms, bet netrukus gavome Lenkijos padovanotą vagonėlį, ir žiemą neteko šalti“, – džiaugėsi Liudmila.

Tokių mažų konteinerinių namelių į kaimą buvo atvežta keliasdešimt – visiems, kurie prarado būstą. Namelyje telpa dvi viengulės lovos, spinta, elektrinė viryklė, kriauklė ir staliukas.

„Gyventi galima, bet vagonėlis mažai apšiltintas, o šildomas jis elektra. Žiemą elektros nebuvo, gerai, kad Maksas su tėvu atvykę įrengė metalinę krosnį bei pristatė prieškambarį, tad nešalome“, – kalbėjo moteris.

Tiki, kad gyvens laisvoje Ukrainoje

Makso seneliai viliasi, kad gavus valstybės paramą pavyks namą atstatyti, nes išorinės sienos liko tvirtos. Tikisi atkurti ir savo gyvulių ūkį, kuris duodavo papildomų pajamų. „Ta sodyba mus sieja su brangia praeitimi, viską juk statėme taupydami pinigus, kuriuos kartu uždirbome. Vyras dirbo karvių fermos vedėju, vyko į statybas Maskvoje, o aš vadovavau kiaulių fermai, valgyklai, ėjau agronomės pareigas“, – ašarą braukė L. Vovk.

Liudmila Vovk papasakojo, jog su sutuoktiniu Griša susipažino žemės ūkio technikume, ir kartu jie jau pusšimtį metų. Dabar šeima viliasi, kad gyvens ir naujame name, ir laisvoje Ukrainoje.

„Žinote, aš kacapų niekada nemėgau, nes jie mums buvo kaip koks svetimkūnis. Jei koks vyras į kaimą parsiveždavo iš kariuomenės rusę, tai nė viena iš jų nesimokė mūsų kalbos ir gėlynų neprižiūrėjo, o vaikystėje už tai, kad mokykloje kalbėjau ukrainietiškai, buvau pravardžiuojama višta“, – apmaudo neslėpė moteris.

Ji prisiminė ir šlykščią apgaulę, kurią teko išgyventi jos tėvui, kai per Antrąjį pasaulinį karą kaip sovietų karys jis pateko į vokiečių konclagerį. Po karo į konclagerį atėję Kanados pareigūnai siūlė ukrainiečiams emigruoti į jų šalį, tačiau tėvas patikėjo rusų karininkų vilione, kad tėvynėje bus geriau, kad laukia draugai ir puikus gyvenimas. Tačiau jau po trijų dienų tėvas buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą kaip galimai tapęs draugišku Vakarams. Vėliau jam buvo leista grįžti į Ukrainą, tačiau tik į Donecko regioną, kur trūko darbininkų anglių šachtose.

„Ukrainiečius iš Donecko trėmė į Sibirą bei marino badu. Po to į Donecką prikvietė rusų, kurie nesimokė mūsų kalbos, o 2014 metais panoro jungtis prie Rusijos. Mes privalome atsiimti savo žemes, negalime jų palikti okupantams“, – ryžtingai kalbėjo ukrainietė.



Aiškinsis savo kilmę

Zagalcų kaime jau pradėjo veikti kelios maisto prekių parduotuvės, įsisteigė statybinių medžiagų parduotuvė, kurios savininkas vietiniams žmonėms daug ką parduoda skolon. Sugriauti ir vis dar neveikia paštas, seniūnija, valgykla, mokykla. Tačiau viena religinė Vengrijos organizacija atvežė dešimt konteinerių, kuriuos apjungusi įrengė vaikų darželį ir net įruošė kabinetą pirmokėliams.

„Karo pradžioje šiame kaime buvo netgi blogiau nei Kyjive, nes sostinėje veikė bent kelios parduotuvės, o Zagalcuose viskas užsidarė. Savo ūkio neturėję žmonės ėjo pas senelius verkdami ir maldaudami pieno, kiaušinių ar mėsos. Tačiau tie produktai pas visus labai greitai pasibaigė“, – pasakojo Maksas Skirgiela.

Vaikinas pažadėjo su tėvu padėti seneliams atstatyti sodybą ir būtinai išsiaiškinti, iš kur yra kilę jo protėviai, paveldėję Lietuvos kunigaikščio pavardę.



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Zagalcų kaimo

Galerija: Zagalcų kaimas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---