|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-04-20 16:51
|
|
|
Kunigas Josifas džiaugėsi, kad Lvivo regione nebeliko Maskvą palaikančių cerkvių.
Autoriaus nuotr.
Dauguma ukrainiečių lanko graikų katalikų arba stačiatikių tikėjimo bažnyčias, todėl oficiali Velykų šventė čia yra minima savaite vėliau nei Lietuvoje.
Nuotaikos kiek geresnės
Taip sutapo, jog tiek pernai, tiek šiemet tokiu metu atsidūriau Vakarų Ukrainoje – religingiausiame šalies regione. Lvive pernai per Velykas lankiausi pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, skanavau po pamaldų tikintiesiems surengtas vaišes, o dieną anksčiau stebėjau, kaip parapijos žmonės bandė pralinksminti iš fronto zonos atvykusių pabėgėlių vaikus. Jiems buvo surengta angeliukų karpymo ir kiaušinių dažymo popietė žadant gražiausiais darbais papuošti cerkvę. Dalis vaikų, patyrusių pirmų karo savaičių baisumus, visgi neįstengė nei patys šypsotis, nei piešti džiaugsmingus angeliukus. Jų angeliukai buvo niūroki, išsigandę, o vienas berniukas visą popietę piešė vien sugriautus namus ir tankus.
„Ar šiemet su geresnėmis nuotaikomis lviviečiai pasitinka Velykas?“ – paklausiau prieš 400 metų pastatytos Uspenijos cerkvės, kuri yra pati svarbiausia Lvivo stačiatikiams, kunigo Josifo.
„Pernai buvome labai išsigandę, nes nežinojome, ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę, ar priešas neužims visos šalies, – kalbėjo 51-erių Josifas. – Šiemet esame ramesni, žinome, kad priešui nepavyko užgrobti šalies, žinome, kad mūsų kariai geresni ir yra pasiryžę atkovoti visas užgrobtas žemes. Tačiau nežinome, kiek ilgai tęsis karas ir jo sukeltos problemos.“
Kunigas beveik tris dešimtmečius tarnauja šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus. Jo teigimu, tikintieji skundžiasi, kad negali rasti darbo, šeimos perskirtos, pabrango butų nuoma ir maisto produktai, nuolatos dingsta elektra ir šildymas, žmonės gyvena baimindamiesi dėl fronte kovojančių šeimos narių ar giminaičių, liūdi dėl žuvusių artimųjų.
Tačiau, pasak kunigo, Velykos vis tiek džiugi ir vilties teikianti šventė, nes visi tiki, kad kaip prisikėlė Kristus, taip prisikels ir Ukraina. Be to, tikintieji džiaugiasi gera žinia – iki Velykų Lvivo mieste ir regione nebeliko Maskvai pavaldžių cerkvių. Buvo užčiauptos paskutinės trys Maskvos ideologiją skleidusios stačiatikių bažnyčios.
Ryžtingas cerkvės perėmimas
Aš atvykau pusdienį pavėlavęs į cerkvių perėmimo procedūrą. Tačiau paklausinėjęs įvykių liudininkų supratau, kad merija veikė labai ryžtingai ir vieną nelegaliai pastatytą medinę cerkvę dar tą patį rytą pradėjo griauti.
Perimta buvo ir regione pati svarbiausia maskvietiška cerkvė – Šv. Georgijaus katedra. Jos kieme sutikta ir rusiškai užkalbinta 71-erių Varvara iš pradžių kalbėjo draugiškai ir piktinosi cerkvės perėmimu. Pasakojo, kad 50 metų meldėsi toje cerkvėje, čia krikštijo savo dukras ir anūkus, viskas vykdavo rusų kalba. Bet daugiau čia sakė kojos nekelsianti, mat senoji cerkvė buvo Dievo įkurta, o ukrainiečiams vadovauja velnias, kuris kiršina skaidyti bažnyčią ir atskirti nuo motinėlės Maskvos.
Priminus, jog Rusijos kunigai laimina raketas, lekiančias į Ukrainą, ir karius, žudančius taikius gyventojus, Varvara suirzo ir pareiškė, jog visa tai melas, Kyjivo ir Vakarų šmeižtas. Anūkai kompiuteryje jai parodo esą tikrą Maskvos televizijos sakomą tiesą. Galop močiutė ėmė plūstis ir pareiškė, jog mes, lietuviai, lenkai ir visi, kas padeda Kyjivui, taip pat tarnaujame šėtonui.
Velykų dovana tikintiesiems
Įėjęs pro pravertas Šv. Georgijaus katedros duris viduje radau du budinčius vaikinus, kurie čia palaikė tvarką. Už cerkvės esančiame namelyje sutikau Vladimirą ir Sergejų, kurie pasisakė daug metų katedroje dirbę pagalbinius ūkio darbus. Į dėžes jie krovėsi asmeninius įrankius, nes spėjo, kad naujasis kunigas atsives ukrainietiškai kalbančius padėjėjus.
„Vakar ryte katedrą apsupo daugybė policininkų, nes turbūt manė, kad priešinsimės, bet negi mes, trys pensininkai darbininkai ir penkios besimeldusios senutės, galėjome kovoti? Viskas vyko civilizuotai – policininkai palaukė, kol baigsis pamaldos, perskaitė sprendimą ir paėmė iš kunigo raktus. Viską filmavo – ir procedūrą, ir turto apskaitą. Vakare jau naujas jų dvasininkas laikė mišias, susirinko visai kiti žmonės“, – papasakojo Vladimiras.
Kunigas Josifas neslėpė džiaugsmo: „Gerai, kad taip nutiko. Kyjivas juk siūlė jiems išeitį – pasivadinti Rusijos stačiatikių cerkve, tačiau jie to atsisakė. Jie norėjo vadintis Ukrainos stačiatikių cerkve, pavaldžia Maskvos patriarchatui, siekė toliau slapukauti ir drumsti visiems protą.“
Anot dvasininko, karas viską pagaliau sustatė į savo vietas, o rusiškų cerkvių perėmimas visoje šalyje plečiasi tarsi sniego lavina. Plečiasi po to, kai Kyjivo Pečiorų laura – tūkstantmetis stačiatikybės centras – buvo perimtas. Tada ir kiti miestai pradėjo veikti ryžtingai.
„Šie įvykiai – puiki Velykų dovana tautiečiams“, – šypsojosi Josifas ir padėkojo Lietuvai už Ukrainos rėmimą.
Kamuoja nerimas dėl fronte kovojančio brolio
Jauna Lvivo viešbučio „Tsisar“ administratorė Ania Panochko apie Velykų šventę kalbėjo liūdniau. „Vyliausi, kad šiemetinės Velykos bus džiugesnės, tačiau mūsų šeimai jos dar neramesnės“, – kalbėjo 22-ejų mergina.
Prieš mėnesį į kariuomenę buvo pašauktas ir vos po trijų savaičių apmokymų tiesiai į frontą Donbase pasiųstas jos 24 metų brolis Romanas. „Mūsų tėvai – smulkūs ūkininkai. Gyvename mažame Zvertivo kaimelyje, dvidešimt kilometrų nuo Lvivo. Šeimoje esame penki vaikai, du yra visai maži. Romano brolis dvynys yra ligonis, tad mudu su Romanu buvome labiausiai artimi“, – pasakojo mergina.
Jos teigimu, per mėnesį nuo brolio išvykimo pašlijo tiek jos, tiek mamos Liudos sveikata. Anios skruostais ėmė tekėti ašaros. Pasak jos, Romanas pateko į šturmo būrį ir į patį kovų sūkurį. Tikslios mūšių vietos jis nesako, bet šeima įtaria, kad kovoja Bachmuto apylinkėse, o šios visam kaimui kelia slogių asociacijų. Mat ten žuvo pirmas kaimo gyventojas, Anios draugės Lidos vyras, kurį nešant į kapus visi kaimo žmonės klūpojo ant kelių.
„Prieš karą Velykos buvo nuostabiai džiugi šventė. Į bažnyčią rinkdavomės penktą valandą ryte, po to – pusryčių vaišės, o po jų pagal graikų katalikų paprotį eidavome į kapines pagerbti mirusiųjų“, – šviesiais prisiminimais dalijosi mergina.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Lvivo
Dauguma ukrainiečių lanko graikų katalikų arba stačiatikių tikėjimo bažnyčias, todėl oficiali Velykų šventė čia yra minima savaite vėliau nei Lietuvoje. |
Taip sutapo, jog tiek pernai, tiek šiemet tokiu metu atsidūriau Vakarų Ukrainoje – religingiausiame šalies regione. Lvive pernai per Velykas lankiausi pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, skanavau po pamaldų tikintiesiems surengtas vaišes, o dieną anksčiau stebėjau, kaip parapijos žmonės bandė pralinksminti iš fronto zonos atvykusių pabėgėlių vaikus. Jiems buvo surengta angeliukų karpymo ir kiaušinių dažymo popietė žadant gražiausiais darbais papuošti cerkvę. Dalis vaikų, patyrusių pirmų karo savaičių baisumus, visgi neįstengė nei patys šypsotis, nei piešti džiaugsmingus angeliukus. Jų angeliukai buvo niūroki, išsigandę, o vienas berniukas visą popietę piešė vien sugriautus namus ir tankus.
„Ar šiemet su geresnėmis nuotaikomis lviviečiai pasitinka Velykas?“ – paklausiau prieš 400 metų pastatytos Uspenijos cerkvės, kuri yra pati svarbiausia Lvivo stačiatikiams, kunigo Josifo.
„Pernai buvome labai išsigandę, nes nežinojome, ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę, ar priešas neužims visos šalies, – kalbėjo 51-erių Josifas. – Šiemet esame ramesni, žinome, kad priešui nepavyko užgrobti šalies, žinome, kad mūsų kariai geresni ir yra pasiryžę atkovoti visas užgrobtas žemes. Tačiau nežinome, kiek ilgai tęsis karas ir jo sukeltos problemos.“
Kunigas beveik tris dešimtmečius tarnauja šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus. Jo teigimu, tikintieji skundžiasi, kad negali rasti darbo, šeimos perskirtos, pabrango butų nuoma ir maisto produktai, nuolatos dingsta elektra ir šildymas, žmonės gyvena baimindamiesi dėl fronte kovojančių šeimos narių ar giminaičių, liūdi dėl žuvusių artimųjų.
Tačiau, pasak kunigo, Velykos vis tiek džiugi ir vilties teikianti šventė, nes visi tiki, kad kaip prisikėlė Kristus, taip prisikels ir Ukraina. Be to, tikintieji džiaugiasi gera žinia – iki Velykų Lvivo mieste ir regione nebeliko Maskvai pavaldžių cerkvių. Buvo užčiauptos paskutinės trys Maskvos ideologiją skleidusios stačiatikių bažnyčios.
Aš atvykau pusdienį pavėlavęs į cerkvių perėmimo procedūrą. Tačiau paklausinėjęs įvykių liudininkų supratau, kad merija veikė labai ryžtingai ir vieną nelegaliai pastatytą medinę cerkvę dar tą patį rytą pradėjo griauti.
Perimta buvo ir regione pati svarbiausia maskvietiška cerkvė – Šv. Georgijaus katedra. Jos kieme sutikta ir rusiškai užkalbinta 71-erių Varvara iš pradžių kalbėjo draugiškai ir piktinosi cerkvės perėmimu. Pasakojo, kad 50 metų meldėsi toje cerkvėje, čia krikštijo savo dukras ir anūkus, viskas vykdavo rusų kalba. Bet daugiau čia sakė kojos nekelsianti, mat senoji cerkvė buvo Dievo įkurta, o ukrainiečiams vadovauja velnias, kuris kiršina skaidyti bažnyčią ir atskirti nuo motinėlės Maskvos.
Priminus, jog Rusijos kunigai laimina raketas, lekiančias į Ukrainą, ir karius, žudančius taikius gyventojus, Varvara suirzo ir pareiškė, jog visa tai melas, Kyjivo ir Vakarų šmeižtas. Anūkai kompiuteryje jai parodo esą tikrą Maskvos televizijos sakomą tiesą. Galop močiutė ėmė plūstis ir pareiškė, jog mes, lietuviai, lenkai ir visi, kas padeda Kyjivui, taip pat tarnaujame šėtonui.
Įėjęs pro pravertas Šv. Georgijaus katedros duris viduje radau du budinčius vaikinus, kurie čia palaikė tvarką. Už cerkvės esančiame namelyje sutikau Vladimirą ir Sergejų, kurie pasisakė daug metų katedroje dirbę pagalbinius ūkio darbus. Į dėžes jie krovėsi asmeninius įrankius, nes spėjo, kad naujasis kunigas atsives ukrainietiškai kalbančius padėjėjus.
„Vakar ryte katedrą apsupo daugybė policininkų, nes turbūt manė, kad priešinsimės, bet negi mes, trys pensininkai darbininkai ir penkios besimeldusios senutės, galėjome kovoti? Viskas vyko civilizuotai – policininkai palaukė, kol baigsis pamaldos, perskaitė sprendimą ir paėmė iš kunigo raktus. Viską filmavo – ir procedūrą, ir turto apskaitą. Vakare jau naujas jų dvasininkas laikė mišias, susirinko visai kiti žmonės“, – papasakojo Vladimiras.
Kunigas Josifas neslėpė džiaugsmo: „Gerai, kad taip nutiko. Kyjivas juk siūlė jiems išeitį – pasivadinti Rusijos stačiatikių cerkve, tačiau jie to atsisakė. Jie norėjo vadintis Ukrainos stačiatikių cerkve, pavaldžia Maskvos patriarchatui, siekė toliau slapukauti ir drumsti visiems protą.“
Anot dvasininko, karas viską pagaliau sustatė į savo vietas, o rusiškų cerkvių perėmimas visoje šalyje plečiasi tarsi sniego lavina. Plečiasi po to, kai Kyjivo Pečiorų laura – tūkstantmetis stačiatikybės centras – buvo perimtas. Tada ir kiti miestai pradėjo veikti ryžtingai.
„Šie įvykiai – puiki Velykų dovana tautiečiams“, – šypsojosi Josifas ir padėkojo Lietuvai už Ukrainos rėmimą.
Jauna Lvivo viešbučio „Tsisar“ administratorė Ania Panochko apie Velykų šventę kalbėjo liūdniau. „Vyliausi, kad šiemetinės Velykos bus džiugesnės, tačiau mūsų šeimai jos dar neramesnės“, – kalbėjo 22-ejų mergina.
Prieš mėnesį į kariuomenę buvo pašauktas ir vos po trijų savaičių apmokymų tiesiai į frontą Donbase pasiųstas jos 24 metų brolis Romanas. „Mūsų tėvai – smulkūs ūkininkai. Gyvename mažame Zvertivo kaimelyje, dvidešimt kilometrų nuo Lvivo. Šeimoje esame penki vaikai, du yra visai maži. Romano brolis dvynys yra ligonis, tad mudu su Romanu buvome labiausiai artimi“, – pasakojo mergina.
Jos teigimu, per mėnesį nuo brolio išvykimo pašlijo tiek jos, tiek mamos Liudos sveikata. Anios skruostais ėmė tekėti ašaros. Pasak jos, Romanas pateko į šturmo būrį ir į patį kovų sūkurį. Tikslios mūšių vietos jis nesako, bet šeima įtaria, kad kovoja Bachmuto apylinkėse, o šios visam kaimui kelia slogių asociacijų. Mat ten žuvo pirmas kaimo gyventojas, Anios draugės Lidos vyras, kurį nešant į kapus visi kaimo žmonės klūpojo ant kelių.
„Prieš karą Velykos buvo nuostabiai džiugi šventė. Į bažnyčią rinkdavomės penktą valandą ryte, po to – pusryčių vaišės, o po jų pagal graikų katalikų paprotį eidavome į kapines pagerbti mirusiųjų“, – šviesiais prisiminimais dalijosi mergina.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Lvivo
Galerija: Lvivas
Publikuota: 2023-04-20 16:51:37
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|