|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Marcelė ir Vincas Dundzilai, už jų stovi sūnus Adomas, knygyno cariniame Vilkaviškyje steigėjas. 1909 metai.
Pirmasis lietuvių autoklubas ir knygynas cariniame Vilkaviškyje.
Mieste įsteigė knygyną
Iš Kalvarijos krašto kilęs, Pranciškavo dvare 1882 m. gimęs Adomas Dundzila nuo jaunystės pamėgo lietuvišką spaudą ir literatūrą. Penkerius metus gyvenęs Marijampolėje sukaupė nemažą lietuviškų knygų fondą. Likus vos metams iki Pirmojo pasaulinio karo persikėlė gyventi į Vilkaviškį. Čia bandė įgyvendinti dar vieną savo svajonę – atidaryti nuosavą knygyną.
Leidimas atidaryti cariniame Vilkaviškyje knygyną buvo gautas. Tad 1913 m. atvykęs į kapsų sostinę A. Dundzila pradėjo ieškoti patalpų knygoms laikyti.
Atvykėlį kartu su visomis knygomis priglaudė inžinierius Petras Vitkauskas. Jis buvo tuometinės Lietuvių automobilių draugijos Vilkaviškyje pirmininkas. Autoklubo patalpose laikydamas knygas naujakurys buvo įpareigotas papildomai padirbėti – privalėjo autobusų keleiviams pardavinėti bilietus.
Veikė Lietuvių automobilių draugija
Neįtikėtina, bet tuo metu Vilkaviškyje oficialiai veikė Lietuvių automobilių draugija. Tai buvo kažkas reto ir neįprasto.
Vilkaviškiečiai savo pastangomis išlaikė draugiją, kuri turėjo ne vieną automobilį.
Automobiliais vadinti autobusai kursavo po visą tuometinę Suvalkų guberniją, keleivius vežiodavo iš Marijampolės į Vilkaviškį, Alvitą, Virbalį, Kybartus.
Cariniame Vilkaviškyje gyvenantiems žmonėms 1913 m. automobilis jau nebuvo didelis stebuklas. Nors dažnai dar buvo vadinamas mašina, kuri važiuoja be arklių, tačiau niekas išpūstomis akimis į tokią techniką jau nebespoksojo.
1909 m. laikraštyje „Šaltinis“ buvo rašoma: „Yra laikas sutvarkytas, kad išvažiavus iš Seinų 7 val. ryto būtų galima nuvažiuoti 3 val. popiet į Vilkaviškį per Suvalkus.“ Tad jau tais metais per Vilkaviškį kursuodavo benzinu varomas autotransportas.
Lietuviškų verslų buvo nedaug
Anot naujojo miesto knygyno savininko A. Dundzilos prisiminimų, „netrukus rusas Vilkaviškio apskrities viršininkas man liepė ieškotis naujos buveinės. Deja, kur tik geresnis punktas, tai vis buvo žydams priklausantys namai. Vargais negalais įsiprašiau pas dešrininką Gešvantnerį. Jis užleido šalia savo mėsinės mano knygynui kampą. Vis tik netrukus patalpas perkėliau priešais Vilkaviškio bažnyčią – į gražiausią tuomet mieste vietą.
Čia lietuvių kultūrinį darbą tuomet dirbo ponas, daktaras Kudirka, p. Vincas Vitkauskas. Tuo metu Vilkaviškyje buvo stiprus „Žiburio“ draugijos skyrius. Vilkaviškio rusų gimnazijoje kapelionu buvo mokinių mylimas ir šiaip populiarus visuomenėje kunigas A. Astrauskas.
Iš lietuviškų verslų Vilkaviškyje veikė „Žagrės“ draugijos skyrius, dvarininkų sukurtas kooperatyvas, Stankevičiaus „kolonialinių“ prekių krautuvė, blaivybės draugijos arbatinė, viena dešrinė, mano knygynas ir lietuvių suorganizuota automobilių bendrovė. Visa kita buvo žydų rankose.“
Pasauliniam karui prasidėjus
Vaizdžiai A. Dundzila prisiminė ir Pirmojo pasaulinio karo pradžią: „Netrukus, 1914 m. liepos mėn. paskutinę dieną, rusai paskelbė mobilizaciją. Vilkaviškyje kilo baisus sąmyšis.
Apie karo paskelbimą sužinojome sekmadienio rytmetį. Krautuvininkai žydai nusikabino nuo parduotuvių iškabas. Esą, kai ateis vokiečiai, tai nesupras, kad čia krautuvė. Tad ir neplėš. Ten, kur buvo viršininko įstaiga, užbarikadavo pagaliais. Mieste apmirė visas gyvenimas.
Be komendanto leidimo nei į Kauną, nei į Marijampolę arba Virbalį nuvažiuoti nebuvo galima. Vakarais buvo uždrausta vaikščioti. Mobilizacija palietė beveik visas lietuviškas šeimas. Netrukus Vilkaviškio banko įstaiga iš miesto buvo evakuota.
Prasidėjus karo veiksmams Rytprūsiuose, nuo patrankų šūvių Vilkaviškyje kiauras naktis drebėjo langai ir durys. Rusų kareiviai, prisivogę visokių daiktų, Vilkaviškio turgavietėje sukeldavo tikrą jomarką.
Netrukus rusai pradėjo bėgti iš Vokietijos. Vilkaviškio miestas tapo užkimštas besitraukiančių rusų gurguolėmis. Plentu nuo Virbalio link Marijampolės ir Kauno traukė būriai palaidų kareivių. Vilkaviškio turgavietės šaligatviai dienos metu buvo nugulti vienas prie kito besišliejančių karių. Mieste buvo didelis triukšmas ir daug rusų keiksmų.
Vilkaviškyje likti buvo labai pavojinga. Palikę visą savo turtą miestiečiai pėsti, kas keliais, kas laukais, patraukė Marijampolės link. Pėsčias išėjau ir aš su žmona ir mama.
Vakare pasiekėme Šunskus. Patrankų šaudymo garsai ir ugnis nušvietė raudonai visą padangę.“
Pasitraukė į Vakarus
Vilkaviškyje knygų leidėjas ir prekybininkas A. Dundzila praleido dvejus metus. Turėjo organizacinių gabumų. Po Pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Kaune, įkūrė ir vadovavo verslininkų sąjungai.
Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais A. Dundzila įsteigė didžiausią knygų leidimo įmonę šalyje „Dirva“. Išgyveno du pasaulinius karus – abu kartus traukėsi su namiškiais nuo artėjančių okupantų. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pasiekė Ameriką. A. Dundzila mirė 1951 m. Čikagoje.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Pirmasis lietuvių autoklubas ir knygynas cariniame Vilkaviškyje. |
Iš Kalvarijos krašto kilęs, Pranciškavo dvare 1882 m. gimęs Adomas Dundzila nuo jaunystės pamėgo lietuvišką spaudą ir literatūrą. Penkerius metus gyvenęs Marijampolėje sukaupė nemažą lietuviškų knygų fondą. Likus vos metams iki Pirmojo pasaulinio karo persikėlė gyventi į Vilkaviškį. Čia bandė įgyvendinti dar vieną savo svajonę – atidaryti nuosavą knygyną.
Leidimas atidaryti cariniame Vilkaviškyje knygyną buvo gautas. Tad 1913 m. atvykęs į kapsų sostinę A. Dundzila pradėjo ieškoti patalpų knygoms laikyti.
Atvykėlį kartu su visomis knygomis priglaudė inžinierius Petras Vitkauskas. Jis buvo tuometinės Lietuvių automobilių draugijos Vilkaviškyje pirmininkas. Autoklubo patalpose laikydamas knygas naujakurys buvo įpareigotas papildomai padirbėti – privalėjo autobusų keleiviams pardavinėti bilietus.
Neįtikėtina, bet tuo metu Vilkaviškyje oficialiai veikė Lietuvių automobilių draugija. Tai buvo kažkas reto ir neįprasto.
Vilkaviškiečiai savo pastangomis išlaikė draugiją, kuri turėjo ne vieną automobilį.
Automobiliais vadinti autobusai kursavo po visą tuometinę Suvalkų guberniją, keleivius vežiodavo iš Marijampolės į Vilkaviškį, Alvitą, Virbalį, Kybartus.
Cariniame Vilkaviškyje gyvenantiems žmonėms 1913 m. automobilis jau nebuvo didelis stebuklas. Nors dažnai dar buvo vadinamas mašina, kuri važiuoja be arklių, tačiau niekas išpūstomis akimis į tokią techniką jau nebespoksojo.
1909 m. laikraštyje „Šaltinis“ buvo rašoma: „Yra laikas sutvarkytas, kad išvažiavus iš Seinų 7 val. ryto būtų galima nuvažiuoti 3 val. popiet į Vilkaviškį per Suvalkus.“ Tad jau tais metais per Vilkaviškį kursuodavo benzinu varomas autotransportas.
Anot naujojo miesto knygyno savininko A. Dundzilos prisiminimų, „netrukus rusas Vilkaviškio apskrities viršininkas man liepė ieškotis naujos buveinės. Deja, kur tik geresnis punktas, tai vis buvo žydams priklausantys namai. Vargais negalais įsiprašiau pas dešrininką Gešvantnerį. Jis užleido šalia savo mėsinės mano knygynui kampą. Vis tik netrukus patalpas perkėliau priešais Vilkaviškio bažnyčią – į gražiausią tuomet mieste vietą.
Čia lietuvių kultūrinį darbą tuomet dirbo ponas, daktaras Kudirka, p. Vincas Vitkauskas. Tuo metu Vilkaviškyje buvo stiprus „Žiburio“ draugijos skyrius. Vilkaviškio rusų gimnazijoje kapelionu buvo mokinių mylimas ir šiaip populiarus visuomenėje kunigas A. Astrauskas.
Iš lietuviškų verslų Vilkaviškyje veikė „Žagrės“ draugijos skyrius, dvarininkų sukurtas kooperatyvas, Stankevičiaus „kolonialinių“ prekių krautuvė, blaivybės draugijos arbatinė, viena dešrinė, mano knygynas ir lietuvių suorganizuota automobilių bendrovė. Visa kita buvo žydų rankose.“
Vaizdžiai A. Dundzila prisiminė ir Pirmojo pasaulinio karo pradžią: „Netrukus, 1914 m. liepos mėn. paskutinę dieną, rusai paskelbė mobilizaciją. Vilkaviškyje kilo baisus sąmyšis.
Apie karo paskelbimą sužinojome sekmadienio rytmetį. Krautuvininkai žydai nusikabino nuo parduotuvių iškabas. Esą, kai ateis vokiečiai, tai nesupras, kad čia krautuvė. Tad ir neplėš. Ten, kur buvo viršininko įstaiga, užbarikadavo pagaliais. Mieste apmirė visas gyvenimas.
Be komendanto leidimo nei į Kauną, nei į Marijampolę arba Virbalį nuvažiuoti nebuvo galima. Vakarais buvo uždrausta vaikščioti. Mobilizacija palietė beveik visas lietuviškas šeimas. Netrukus Vilkaviškio banko įstaiga iš miesto buvo evakuota.
Prasidėjus karo veiksmams Rytprūsiuose, nuo patrankų šūvių Vilkaviškyje kiauras naktis drebėjo langai ir durys. Rusų kareiviai, prisivogę visokių daiktų, Vilkaviškio turgavietėje sukeldavo tikrą jomarką.
Netrukus rusai pradėjo bėgti iš Vokietijos. Vilkaviškio miestas tapo užkimštas besitraukiančių rusų gurguolėmis. Plentu nuo Virbalio link Marijampolės ir Kauno traukė būriai palaidų kareivių. Vilkaviškio turgavietės šaligatviai dienos metu buvo nugulti vienas prie kito besišliejančių karių. Mieste buvo didelis triukšmas ir daug rusų keiksmų.
Vilkaviškyje likti buvo labai pavojinga. Palikę visą savo turtą miestiečiai pėsti, kas keliais, kas laukais, patraukė Marijampolės link. Pėsčias išėjau ir aš su žmona ir mama.
Vakare pasiekėme Šunskus. Patrankų šaudymo garsai ir ugnis nušvietė raudonai visą padangę.“
Vilkaviškyje knygų leidėjas ir prekybininkas A. Dundzila praleido dvejus metus. Turėjo organizacinių gabumų. Po Pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Kaune, įkūrė ir vadovavo verslininkų sąjungai.
Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais A. Dundzila įsteigė didžiausią knygų leidimo įmonę šalyje „Dirva“. Išgyveno du pasaulinius karus – abu kartus traukėsi su namiškiais nuo artėjančių okupantų. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pasiekė Ameriką. A. Dundzila mirė 1951 m. Čikagoje.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2023-04-03 10:18:24
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|