|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-03-09 16:53
|
|
|
Į Dnipro karinį komisariatą atvykusio kariškio ukrainiečio Andrejaus Milerio, iškentusio Rusijos nelaisvę, tolesnis likimas priklausys nuo medikų komisijos sprendimo.
Eldorado BUTRIMO nuotr.
Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gynėju 23-ejų Andrejumi Mileriu likimas suvedė svečių namuose Dnipre. Keturias paras teko dviese gyventi viename kambaryje ir apie daug ką pasikalbėti.
Svečių namuose beveik visi gyventojai buvo kariškiai. Dauguma jų atvyko iš ligoninių ar fronto tam, kad Dnipre, netoliese esančiame kariniame komisariate, medikų komisija įvertintų, ar po patirtų sužeidimų ir kontūzijų jie gali tęsti kovą fronte.
200–250 km nuo fronto vietovių Donecko, Zaporižės, Chersono regionuose nutolęs Dnipras šiame kare atlieka labai svarbų logistinį vaidmenį. Per Dniprą keliauja kariškiai, ginkluotė, šaudmenys bei maistas Ukrainos kariams, o kartu vežami ir sunkiai sužeisti kovotojai.
Nakvynė nebrangiuose svečių namuose turi savų pliusų ir minusų. Aš juos pamėgau iš dalies todėl, kad čia yra didesnė galimybė sutikti žmonių, atvykusių tiesiai iš karo pragaro. Tad teko išgirsti nemažai sukrečiančių istorijų, nors prakalbinti pavyko ne visus.
Į Andrejų atkreipiau dėmesį vos tik šiam įėjus į svečių namus, mat tuo metu pusryčiavau poilsio kambaryje, kur šone stovėjo administratorės staliukas. Aukštas vaikinas nedrąsiai priėjo prie administratorės ir paklausė, ar galės pratęsti rezervaciją, jeigu medicininis patikrinimas užtruks ilgiau. Po to vaikinas uždavė keistoką klausimą: ar galės naktį laikyti įjungtą šviesą? Administratorė paaiškino, jog dėl elektros trūkumo ji kasdien atjungiama po 4–6 valandas, bet ne naktį, o šviesa kambariuose po 23 val. turi būti išjungta, tačiau nedraudžiama užsidegti lemputę virš lovos. Vaikinas susimokėjo pinigus ir išėjo.
Tada dar nežinojau, kad aukštaūgis buvo apgyvendintas mano kambaryje, tad naktį prabudau piktokas, nes į akis žibino įjungta šviesa. Supratęs, kad kažkoks žmogus apsigyveno kambaryje, užsitraukiau lovos erdvę apribojančią užuolaidėlę ir nusisukęs į sieną užmigau.
Ryte anksti prabudęs nustebau, jog šviesa kambaryje tebedega, o kaimynas lovoje – tas pats aukštaūgis. Pasportavęs išskubėjau į sutartą susitikimą, o vidurdienį grįžęs vaikiną radau tebemiegantį.
Jaunuolis prabudo po poros valandų. Kai pasidomėjau, kodėl jis miega įjungęs šviesą, kiek sumišęs paklausė, ar labai ta šviesa man trukdė ilsėtis. Po to prasitarė, kad grįžęs iš nelaisvės Rusijoje įstengia užmigti tik degant lempai.
Karys kalbus nebuvo – į visus mano klausimus atsakinėjo trumpai, nepasakodamas detalių. Sužinojau, kad kartu su kitais „Azovstal“ gynėjais Mariupolyje jis pateko į priešo nelaisvę, o po pusmečio buvo iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius.
Po nelaisvės jaunuolis tris mėnesius praleido ligoninėse bei namų reabilitacijoje, o dabar atvyko į karinę komisiją, kur gydytojai turėjo nuspręsti, ar vyras privalės vėl grįžti į frontą.
Karys leido jį fotografuoti ir įrašyti pašnekesį, tačiau į klausimus ir toliau atsakinėjo glaustai, buvo nepatiklus.
– Ar galiu Lietuvos spaudoje rašyti tavo vardą ir pavardę?
– Rašykit, man vienodai.
– Kiek tau metų?
– Dvidešimt trys.
– Tu profesionalus karys?
– Taip. Baigęs mokyklą nusprendžiau tapti kariu ir pasirašiau sutartį dėl trejų metų tarnybos. Sutartis baigėsi 2021-ųjų lapkritį, o po trijų mėnesių Rusija mus užpuolė. Nieko nelaukdamas užsirašiau savanoriu į teritorinės gynybos formaciją. Matot, į grįžusį kariūną draugai ir panos žiūrėjo kaip į drąsuolį, tad negalėjau kitaip pasielgti, be to, nemaniau, kad viskas bus taip rimta ir užsitęs taip ilgai. Žinojau, kad 2014 metais Mariupolį rusai irgi buvo užėmę, tačiau po dviejų mėnesių buvo išvyti, o mūsiškių tada žuvo labai nedaug.
– Mariupolis – tavo gimtasis miestas?
– Taip, gimiau ir užaugau Mariupolyje, mikrorajone netoli nuo „Azovstal“ gamyklos. Turiu vyresnę seserį, tėvai darbininkai. Mėgau laiką leisti su bičiuliais pajūryje, buvome linksma draugija. Po kariuomenės planavau vykti į Kyjivą įsidarbinti ir mokytis.
– Kaip patekai į nelaisvę?
– Mes nenorėjome pasiduoti, tikėjomės išsiveržti iš apsupties. Buvome pikti, kad neateina žadėta pagalba, tačiau jos nesulaukėme, ir buvo priimtas sprendimas visiems pasiduoti.
– Kas vyko po to?
– Mus susodino į autobusus ir išvežė į Jelenovkos kalėjimą Donecko srityje. Ten mūsų nemušė, bet po aštuonių parų mane išvežė į Krasnodaro kalėjimą Rusijoje. Vėliau teko pabūti ir Kuibyševo kalėjime, bet jame nebuvo taip blogai, kaip Krasnodare.
– Kaip buvo Krasnodare?
– Labai blogai. Dalis prižiūrėtojų buvo sadistai. Mūsų nemušė tik į galvą, o į visas kitas vietas daužė kumščiais, kojomis, mediniu kūju.
Mažytėje kameroje buvome dvylika žmonių, lovos sustatytos dviem aukštais, tačiau į jas gultis buvo leidžiama tik naktį, nors šviesa nebuvo išjungiama, kad prižiūrėtojai galėtų mus stebėti. Dieną privalėdavome sėdėti ant grindų, jokio pasivaikščiojmo kieme ar didesnėje patalpoje. Prieš karą svėriau 106 kg, o parvežtas iš nelaisvės – 54 kg.
– Ar gali papasakoti apie ten patirtus išgyvenimus?
– Apie tai kalbėti nėra lengva, norisi viską pamiršti, visam laikui ištrinti iš atminties.
– Ar dažnai mušdavo?
– Labai. Smūgio galėjai sulaukti bet kurią akimirką ir nežinia už ką. Mušė ir per apklausas, nes norėjo, kad prisipažintume dėl nusikaltimų, kurių nedarėme. Esą plėšikavome, prievartavome, žudėme civilius ir suimtus rusų karius.
– Ar bandėte su prižiūrėtojais diskutuoti apie karą?
– Ne, jie juk zombiai, aklai įtikėję valstybine propaganda, mano, kad mes žudikai fašistai, kuriems reikia keršyti už daromas blogybes.
– Prižiūrėtojų veidus turbūt įsidėmėjai visam gyvenimui? Ką darytum, jeigu ateityje sutiktum kurį nors iš jų?
– Nematėme prižiūrėtojų veidų, nes mums buvo draudžiama pakelti galvą ir akis – visą laiką privalėjome žiūrėti į žemę. Priešingu atveju grėsė žiaurus sumušimas.
– Vadinasi, nematydavote to momento, kai prižiūrėtojas užsimodavo smūgiui?
– Ne, o tai ir buvo blogiausia. Tam nebūdavai pasiruošęs, todėl nuolat turėjai būti įsitempęs. Tokia įtampa tiesiog ėdė nervus, be to, ausyse spengė mušamų belaisvių riksmai koridoriuje bei kitose kamerose, nes viskas girdėjosi.
– Varšuvos spaudoje skaičiau vieno Lenkijos mediko, visus metus savanoriavusio fronte Donecke, tvirtinimą, jog jam asmeniškai teko gydyti kelis karius, kurie rusų nelaisvėje buvo išprievartauti ir iškastruoti. Ar tavo kameroje niekas nepatyrė tokių išniekinimų?
– Ne. Manau, kad tame kalėjime tuo metu tokių dalykų prižiūrėtojai tikrai nedarė, nes tai sunku nuslėpti, būtume žinoję. Tiesa, mus gąsdino ir „išgaidinimu“, ir iškastravimu, bet mes kažkodėl į tokius perspėjimus rimtai nežiūrėjome, netikėjome, kad tam jie gali ryžtis.
– Ar jums buvo leidžiama kalbėtis tarpusavyje?
– Sėdėdami kameroje pašnibždomis kalbėdavomės. Mes buvome palaužti, iškankinti, kameroje nebuvo nė vieno, kuris neverkė ar mušamas, ar vėliau iš skausmo. Kiekvieną rytą po pažadinimo turėdavome giedoti Rusijos himną, o po jo – dainuoti dainas, aukštinančias Putiną bei Rusijos didybę. Privalėjome mintinai išmokti net keliolika dainų, kurių tekstus mums įteikė. Jei dainuosi per tyliai arba neaiškiai, sulauksi smūgių.
– O prie šviesos miegojai ir prieš karą?
– Pripratau nelaisvėje, o grįžęs dabar kitaip nebeužmiegu. Miegas visiškai išsiderinęs – užmiegu tik paryčiais ir tik prie įjungtos šviesos. Tapau agresyvus, nervingas ir užsidaręs.
– Ką sako medikai?
– Žada, jog pagerės, bet kada – nežino.
– Kokie dabar tavo planai?
– Viskas priklausys nuo karinės komisijos išvadų. Jeigu atvirai, aš dabar labiausiai norėčiau atsidurti kitoje šalyje, kur nėra karo, kur nesigirdi sprogimų ir šūvių, kur nėra pavojaus, kad namas, kuriame gyveni, sugrius. Norėčiau atgauti ramų miegą, psichinę ramybę ir atsikratyti košmariškų sapnų. Tačiau čia to nėra. Girdite, už lango aidi oro pavojaus pranešimas, ir mano širdis vėl ima greičiau plakti.
– Skaičiau, kad pagal tarptautinę Vienos konvenciją iš nelaisvės grįžę kariai turi būti atleisti nuo tolesnės tarnybos. Ar Ukrainoje tokia tvarka galioja?
– Negalioja. Keli mano nelaisvės bičiuliai jau vėl kovoja fronte. Gali būti, kad ir man teks grįžti.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Ukrainos
Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gynėju 23-ejų Andrejumi Mileriu likimas suvedė svečių namuose Dnipre. Keturias paras teko dviese gyventi viename kambaryje ir apie daug ką pasikalbėti. |
Svečių namuose beveik visi gyventojai buvo kariškiai. Dauguma jų atvyko iš ligoninių ar fronto tam, kad Dnipre, netoliese esančiame kariniame komisariate, medikų komisija įvertintų, ar po patirtų sužeidimų ir kontūzijų jie gali tęsti kovą fronte.
200–250 km nuo fronto vietovių Donecko, Zaporižės, Chersono regionuose nutolęs Dnipras šiame kare atlieka labai svarbų logistinį vaidmenį. Per Dniprą keliauja kariškiai, ginkluotė, šaudmenys bei maistas Ukrainos kariams, o kartu vežami ir sunkiai sužeisti kovotojai.
Nakvynė nebrangiuose svečių namuose turi savų pliusų ir minusų. Aš juos pamėgau iš dalies todėl, kad čia yra didesnė galimybė sutikti žmonių, atvykusių tiesiai iš karo pragaro. Tad teko išgirsti nemažai sukrečiančių istorijų, nors prakalbinti pavyko ne visus.
Į Andrejų atkreipiau dėmesį vos tik šiam įėjus į svečių namus, mat tuo metu pusryčiavau poilsio kambaryje, kur šone stovėjo administratorės staliukas. Aukštas vaikinas nedrąsiai priėjo prie administratorės ir paklausė, ar galės pratęsti rezervaciją, jeigu medicininis patikrinimas užtruks ilgiau. Po to vaikinas uždavė keistoką klausimą: ar galės naktį laikyti įjungtą šviesą? Administratorė paaiškino, jog dėl elektros trūkumo ji kasdien atjungiama po 4–6 valandas, bet ne naktį, o šviesa kambariuose po 23 val. turi būti išjungta, tačiau nedraudžiama užsidegti lemputę virš lovos. Vaikinas susimokėjo pinigus ir išėjo.
Tada dar nežinojau, kad aukštaūgis buvo apgyvendintas mano kambaryje, tad naktį prabudau piktokas, nes į akis žibino įjungta šviesa. Supratęs, kad kažkoks žmogus apsigyveno kambaryje, užsitraukiau lovos erdvę apribojančią užuolaidėlę ir nusisukęs į sieną užmigau.
Ryte anksti prabudęs nustebau, jog šviesa kambaryje tebedega, o kaimynas lovoje – tas pats aukštaūgis. Pasportavęs išskubėjau į sutartą susitikimą, o vidurdienį grįžęs vaikiną radau tebemiegantį.
Jaunuolis prabudo po poros valandų. Kai pasidomėjau, kodėl jis miega įjungęs šviesą, kiek sumišęs paklausė, ar labai ta šviesa man trukdė ilsėtis. Po to prasitarė, kad grįžęs iš nelaisvės Rusijoje įstengia užmigti tik degant lempai.
Karys kalbus nebuvo – į visus mano klausimus atsakinėjo trumpai, nepasakodamas detalių. Sužinojau, kad kartu su kitais „Azovstal“ gynėjais Mariupolyje jis pateko į priešo nelaisvę, o po pusmečio buvo iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius.
Po nelaisvės jaunuolis tris mėnesius praleido ligoninėse bei namų reabilitacijoje, o dabar atvyko į karinę komisiją, kur gydytojai turėjo nuspręsti, ar vyras privalės vėl grįžti į frontą.
Karys leido jį fotografuoti ir įrašyti pašnekesį, tačiau į klausimus ir toliau atsakinėjo glaustai, buvo nepatiklus.
– Ar galiu Lietuvos spaudoje rašyti tavo vardą ir pavardę?
– Rašykit, man vienodai.
– Kiek tau metų?
– Dvidešimt trys.
– Tu profesionalus karys?
– Taip. Baigęs mokyklą nusprendžiau tapti kariu ir pasirašiau sutartį dėl trejų metų tarnybos. Sutartis baigėsi 2021-ųjų lapkritį, o po trijų mėnesių Rusija mus užpuolė. Nieko nelaukdamas užsirašiau savanoriu į teritorinės gynybos formaciją. Matot, į grįžusį kariūną draugai ir panos žiūrėjo kaip į drąsuolį, tad negalėjau kitaip pasielgti, be to, nemaniau, kad viskas bus taip rimta ir užsitęs taip ilgai. Žinojau, kad 2014 metais Mariupolį rusai irgi buvo užėmę, tačiau po dviejų mėnesių buvo išvyti, o mūsiškių tada žuvo labai nedaug.
– Mariupolis – tavo gimtasis miestas?
– Taip, gimiau ir užaugau Mariupolyje, mikrorajone netoli nuo „Azovstal“ gamyklos. Turiu vyresnę seserį, tėvai darbininkai. Mėgau laiką leisti su bičiuliais pajūryje, buvome linksma draugija. Po kariuomenės planavau vykti į Kyjivą įsidarbinti ir mokytis.
– Kaip patekai į nelaisvę?
– Mes nenorėjome pasiduoti, tikėjomės išsiveržti iš apsupties. Buvome pikti, kad neateina žadėta pagalba, tačiau jos nesulaukėme, ir buvo priimtas sprendimas visiems pasiduoti.
– Kas vyko po to?
– Mus susodino į autobusus ir išvežė į Jelenovkos kalėjimą Donecko srityje. Ten mūsų nemušė, bet po aštuonių parų mane išvežė į Krasnodaro kalėjimą Rusijoje. Vėliau teko pabūti ir Kuibyševo kalėjime, bet jame nebuvo taip blogai, kaip Krasnodare.
– Kaip buvo Krasnodare?
– Labai blogai. Dalis prižiūrėtojų buvo sadistai. Mūsų nemušė tik į galvą, o į visas kitas vietas daužė kumščiais, kojomis, mediniu kūju.
Mažytėje kameroje buvome dvylika žmonių, lovos sustatytos dviem aukštais, tačiau į jas gultis buvo leidžiama tik naktį, nors šviesa nebuvo išjungiama, kad prižiūrėtojai galėtų mus stebėti. Dieną privalėdavome sėdėti ant grindų, jokio pasivaikščiojmo kieme ar didesnėje patalpoje. Prieš karą svėriau 106 kg, o parvežtas iš nelaisvės – 54 kg.
– Ar gali papasakoti apie ten patirtus išgyvenimus?
– Apie tai kalbėti nėra lengva, norisi viską pamiršti, visam laikui ištrinti iš atminties.
– Ar dažnai mušdavo?
– Labai. Smūgio galėjai sulaukti bet kurią akimirką ir nežinia už ką. Mušė ir per apklausas, nes norėjo, kad prisipažintume dėl nusikaltimų, kurių nedarėme. Esą plėšikavome, prievartavome, žudėme civilius ir suimtus rusų karius.
– Ar bandėte su prižiūrėtojais diskutuoti apie karą?
– Ne, jie juk zombiai, aklai įtikėję valstybine propaganda, mano, kad mes žudikai fašistai, kuriems reikia keršyti už daromas blogybes.
– Prižiūrėtojų veidus turbūt įsidėmėjai visam gyvenimui? Ką darytum, jeigu ateityje sutiktum kurį nors iš jų?
– Nematėme prižiūrėtojų veidų, nes mums buvo draudžiama pakelti galvą ir akis – visą laiką privalėjome žiūrėti į žemę. Priešingu atveju grėsė žiaurus sumušimas.
– Vadinasi, nematydavote to momento, kai prižiūrėtojas užsimodavo smūgiui?
– Ne, o tai ir buvo blogiausia. Tam nebūdavai pasiruošęs, todėl nuolat turėjai būti įsitempęs. Tokia įtampa tiesiog ėdė nervus, be to, ausyse spengė mušamų belaisvių riksmai koridoriuje bei kitose kamerose, nes viskas girdėjosi.
– Varšuvos spaudoje skaičiau vieno Lenkijos mediko, visus metus savanoriavusio fronte Donecke, tvirtinimą, jog jam asmeniškai teko gydyti kelis karius, kurie rusų nelaisvėje buvo išprievartauti ir iškastruoti. Ar tavo kameroje niekas nepatyrė tokių išniekinimų?
– Ne. Manau, kad tame kalėjime tuo metu tokių dalykų prižiūrėtojai tikrai nedarė, nes tai sunku nuslėpti, būtume žinoję. Tiesa, mus gąsdino ir „išgaidinimu“, ir iškastravimu, bet mes kažkodėl į tokius perspėjimus rimtai nežiūrėjome, netikėjome, kad tam jie gali ryžtis.
– Ar jums buvo leidžiama kalbėtis tarpusavyje?
– Sėdėdami kameroje pašnibždomis kalbėdavomės. Mes buvome palaužti, iškankinti, kameroje nebuvo nė vieno, kuris neverkė ar mušamas, ar vėliau iš skausmo. Kiekvieną rytą po pažadinimo turėdavome giedoti Rusijos himną, o po jo – dainuoti dainas, aukštinančias Putiną bei Rusijos didybę. Privalėjome mintinai išmokti net keliolika dainų, kurių tekstus mums įteikė. Jei dainuosi per tyliai arba neaiškiai, sulauksi smūgių.
– O prie šviesos miegojai ir prieš karą?
– Pripratau nelaisvėje, o grįžęs dabar kitaip nebeužmiegu. Miegas visiškai išsiderinęs – užmiegu tik paryčiais ir tik prie įjungtos šviesos. Tapau agresyvus, nervingas ir užsidaręs.
– Ką sako medikai?
– Žada, jog pagerės, bet kada – nežino.
– Kokie dabar tavo planai?
– Viskas priklausys nuo karinės komisijos išvadų. Jeigu atvirai, aš dabar labiausiai norėčiau atsidurti kitoje šalyje, kur nėra karo, kur nesigirdi sprogimų ir šūvių, kur nėra pavojaus, kad namas, kuriame gyveni, sugrius. Norėčiau atgauti ramų miegą, psichinę ramybę ir atsikratyti košmariškų sapnų. Tačiau čia to nėra. Girdite, už lango aidi oro pavojaus pranešimas, ir mano širdis vėl ima greičiau plakti.
– Skaičiau, kad pagal tarptautinę Vienos konvenciją iš nelaisvės grįžę kariai turi būti atleisti nuo tolesnės tarnybos. Ar Ukrainoje tokia tvarka galioja?
– Negalioja. Keli mano nelaisvės bičiuliai jau vėl kovoja fronte. Gali būti, kad ir man teks grįžti.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Ukrainos
Publikuota: 2023-03-09 16:53:35
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|