|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-08-23 08:07
|
|
|
Nakvynės namuose vėlų vakarą sutiktas Vadimas prie arbatos bendroje virtuvėje papasakojo, kad okupantai Chersone jį įtraukė į labiausiai ieškomų nusikaltėlių dešimtuką.
Eldorado BUTRIMO nuotr.
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–61, 63–64)
„Maskoliai Chersone mane įrašė į dešimties labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašą: savo satyra socialiniuose tinkluose juos labai siutinu, bet užtat pralinksminu su okupantais kovojančius bičiulius“, – džiaugėsi Vadimas, saugumo sumetimais paprašęs neminėti jo pavardės.
Netikėta pažintis
Su šiuo 45 metų vyriškiu viename iš Odesos nakvynės namų susipažinau gana keistomis aplinkybėmis. Gretimame kambaryje gyvenusi sutuoktinių pora vėlai vakare ėmė garsiai bartis, o jų raminti atėjusiai administratorei vyras pareiškė, jog yra pabėgėlis iš Chersono.
Ten esą patyrė tokių žiaurumų, kokių administratorė net neįsivaizduoja, todėl turėtų užsičiaupti ir nesikišti į jo šeimos reikalus. Tada iš priešais esančio kambario pusnuogis išėjo Vadimas ir pareiškė, jog jis bei kaimynas pensininkas irgi yra pabėgėliai iš Chersono, tačiau tai niekam iš jų nesuteikia teisės nepaisyti reikalavimo laikytis naktinės ramybės tvarkos. „Jeigu esi toks drąsus ir neturi kur dėti energijos, gal nori grįžti atgal ir prisidėti prie partizanų? Galiu duoti kontaktus“, – pasakė Vadimas.
Sugėdintas išsišokėlis be žodžių uždarė duris, o aš nusprendžiau užkalbinti apie partizanus prakalbusį vyriškį.
„Pažįstu ne tik juos, bet ir okupantams talkinančių kolaborantų vadus, su vienu iš jų net kartu mokiausi institute“, – į mano klausimą apie partizanus atsakė Vadimas.
Kai virtuvėje susėdome gerti arbatos, prisijungė ir Vadimo kaimynas, septyniasdešimtmetis Anatolijus, pensininkas advokatas.
Pasekmes palikusi kelionė
Anatolijus pasiskundė, jog po sukrėtimų, patirtų bėgant iš Chersono, jis jau kelis mėnesius saujomis ryja vaistus širdžiai ir psichikai stiprinti.
„Patikros poste iš priekyje važiavusios mašinos naktį okupantai išsodino penkis vyrus ir nusivedė už namo. Išgirdome automato šūvių seriją. Nežinau, ar tikrai juos sušaudė, bet man nuo to garso širdis apmirė. Pagalvojau, jeigu mano pase pamatys JAV vizą, irgi sušaudys“, – pasakojo vyras.
Tačiau rusų kareiviai tik pasirausė po bagažinės viršuje sudėtas moterų rankines, o apačioje buvusių Anatolijaus ir jo jaunesniojo brolio reikmenų nelietė.
„Nuo Chersono iki Odesos – trys valandos kelio, o mes užtrukome devyniolika. Važiavome po lietaus pažliugusiais pamiškių keliais, drebėdami, kad neužklimptume. Greta dundėjo karinė rusų technika, pakelėse – daugybė apdegusių mašinų, kai kurios – net su likusiais žmonių lavonais. Vaizdas klaikus. Kai prieš mūsų akis tankas pervažiavo vieną pabėgėlių mašiną, o su mumis vykusios moterys ėmė klykti, maniau, kad širdis sustos iš siaubo“, – kraupių prisiminimų negalėjo pamiršti Anatolijus.
Pensininkas prisipažino, jog po tos nakties ėmė mikčioti, nors niekada gyvenime tokios ydos neturėjo.
„Mano buvusi žmona, pedagogė, ir sūnus, psichologijos dėstytojas, gyvenantys JAV, ragina skristi pas juos, bet aš dabar per silpnas tokiam skrydžiui, be to, ten nepritampu“, – sakė Anatolijus.
Vyriškis neketino bėgti iš Chersono, bet persigalvojo sužinojęs, kad maskoliai išsivežė tardyti jo kaimyną. „Pabijojau, jog kaimynas prasitars, kad dažnai skraidau į Ameriką, o maskoliai pagalvos, kad esu JAV šnipas arba turtingas, ims kankinti reikalaudami pinigų, ir man bus kaput“, – paaiškino Anatolijus. Pensininkas priminė, jog Chersone po tardymų jau nežinia kur pradingo virš pusės tūkstančio žmonių.
Ministru tapti nepanoro
Vadimo pabėgimas buvo dar rizikingesnis, mat okupantai jį suėmė per vieną demonstraciją, skirtą Ukrainai palaikyti. Vyriškį visą naktį tardė ir mušė, siekdami iškvosti, kas organizuoja protestus.
Maskolius esą labai stebino tai, kad chersoniečiai dvi savaites po okupacijos kasdien rinkosi į protesto mitingus ir nesibaimino nei ašarinių dujų, nei garsinių granatų.
Nežinia, kaip būtų baigęsis tardymas, tačiau kitą dieną apie Vadimo suėmimą sužinojo buvęs kurso draugas iš studijų Fizinio lavinimo institute laikų. Jis buvo perėjęs į okupantų pusę ir tapęs vienu iš mero pavaduotojų, tad Vadimui irgi pasiūlė tapti okupantų talkininku.
„Jie tuo metu į meriją rinko bet ką, nes nebuvo norinčiųjų. Vienas pažįstamas žurnalistas tapo policijos šefu, apsaugininkas – mero pavaduotoju, o mane, buvusį bokso sporto meistrą, diskžokėjų bei įvairių renginių organizatorių, panoro skirti sporto ministru“, – juokėsi Vadimas.
Vyriškis pažadėjo prisijungti prie išdavikų, bet paleistas iš areštinės tą pačią naktį spruko.
Žiauriausi – baškirai
Lengvųjų mašinų, vežusių pabėgėlius į Odesą, kolonoje buvo dvylika automobilių, o tikslą drauge pasiekė penki. Ar kitos mašinos taip pat atvažiavo, Vadimas nėra tikras, mat tą naktį pabėgėlių koloną apšaudė ne tik maskoliai, bet ir ukrainiečiai, manę, kad tai priešo žvalgai.
„Blogiausiai elgėsi baudžiamasis maskolių būrys, sudarytas iš čečėnų ir buriatų. Jie šaudė į mitinguotojus guminėmis ir net tikromis kulkomis, todėl demonstruoti niekas nebesiryžo“, – pasakojo Vadimas. Anot vyriškio, baškirai buvo ypač žiaurūs: vienam ant tanko užšokusiam demonstrantui jie vinimis rankas prikalė prie medžio, prieš tai vyrą išrengę nuogai.
Tas žmogus išgyveno, o viena konservų fabrike dirbusi aštuoniolikmetė mergina, kurią baškirai išprievartavo, išstumta pro langą žuvo. Toks okupantų žiaurumas chersoniečius esą ir paskatino partizaninei veiklai.
Partizanų keršto akcijos
„Miesto vadus visada lydi karinės mašinos ir apsauga, tačiau tai nepadeda išvengti partizanų keršto. Neseniai buvo nušautas mero pavaduotojas, o meras Vladimiras Saldo buvo apnuodytas ir komos būsenos nuskraidintas atgal į Maskvą“, – bičiulių partizanų darbu didžiavosi Vadimas.
Prieš mėnesį susprogdinus policijos mašiną vienas okupantas žuvo, o keli buvo sužeisti. Dar anksčiau, birželio viduryje, susprogus prie medžio pririštai nuotolinio valdymo bombai buvo sunkiai sužeistas administracijos vadovas Jevgenijus Sobolevas ir jo vairuotojas.
Vadimo teigimu, iš pradžių keršto akcijos nebuvo koordinuotos su Ukrainos kariuomenės veikla, jas inicijavo įmones praradę keli turtingi verslininkai, skyrę pinigines premijas už išdavikų nužudymą. Pirmąsias keršto akcijas esą vykdė futbolo aistruolių organizacijai priklausę asmenys, o vėliau prie partizanų ėmė jungtis net ūkininkai, slapta perduodantys informaciją apie priešų dislokaciją ir judėjimus.
Partizanų surenkama informacija labai praverčia Ukrainos kariuomenei, kuri perėjo į kontrapuolimą Chersono regione ir jau išvadavo keliasdešimt gyvenviečių.
Okupantai bando kovoti su partizanais siūlydami premijas už informaciją apie juos, tačiau tokios vilionės mažai ką sudomino. Persigandę partizanų bei artėjančios ukrainiečių kariuomenės maskoliai suskubo atgal į Rusiją vežti savo šeimas. Mat kartu su Kremliaus kariais į Chersoną yra atvykę ir valdininkai bei policininkai su šeimomis. Jie buvo viliojami galimybe veltui gauti butus ir namus. Okupantai priėmė įstatymą, kad jeigu kurio buto ar namo savininkas per dvi savaites neprisistatys, tai jo turtą perims Rusija.
Partizaninis ginklas – kūryba
„Jei ne trauma, kurią patyriau prieš keturiolika metų, dabar kovočiau kartu su bičiuliais“, – su apmaudu kalbėjo Vadimas. Per motociklo avariją vyriškis patyrė daugybinius lūžius, viena akimi beveik nemato, o dešine ranka gali kelti ne didesnį kaip penkių kilogramų svorį.
„Aš esu kūrybinis partizanas – kas dieną į socialinius tinklus parašau okupantus bei Kremliaus vadus pašiepiančių eilių, o dainuškose aukštinu Chersono partizanų žygius. Dėl to kolaborantų televizijoje buvau apskelbtas priešu“, – pasakojo Vadimas.
Vyriškis anksčiau vasaromis vadovavo diskotekoms nuosavame minibare „Disco 90“, o kitu metų laiku savo salone darė tatuiruotes. Be to, jis kūrė eiles Rusijos dainininkams, kurie prasidėjus karui su juo nutraukė ryšius. „Mane socialiniuose tinkluose užblokavo 120 bičiulių Rusijoje, net tikra teta, pareiškusi, kad esu nacistas bandera, nors aš net nemoku dorai kalbėti ukrainietiškai – taip, kaip ir dauguma chersoniečių, kalbame rusiškai, tačiau esame ukrainiečiai, todėl giname savo šalį“, – pareiškė Vadimas.
Vyriškis labai ilgisi savo žmonos ir dviejų dukrų, kurios dabar gyvena Lenkijoje. Jis tiki Ukrainos pergale, bet baiminasi, kad iš Chersono gali likti vien pelenų krūva, mat miestas yra labai svarbus tiek okupantams, tiek gynėjams.
Vos šimtą kilometrų nuo Krymo nutolęs Chersonas yra vadinamas vartais į Krymą – per jį eina visi keliai į pusiasalį. Jeigu miestą toliau valdys okupantai, tai Kremliui palengvins skverbimąsi Ukrainos pietuose, o jei Kijevui pavyks atsikovoti Chersoną, Maskvos planai labai komplikuosis.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Odesos
(Bus daugiau)
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–61, 63–64) |
„Maskoliai Chersone mane įrašė į dešimties labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašą: savo satyra socialiniuose tinkluose juos labai siutinu, bet užtat pralinksminu su okupantais kovojančius bičiulius“, – džiaugėsi Vadimas, saugumo sumetimais paprašęs neminėti jo pavardės.
Netikėta pažintis
Su šiuo 45 metų vyriškiu viename iš Odesos nakvynės namų susipažinau gana keistomis aplinkybėmis. Gretimame kambaryje gyvenusi sutuoktinių pora vėlai vakare ėmė garsiai bartis, o jų raminti atėjusiai administratorei vyras pareiškė, jog yra pabėgėlis iš Chersono.
Ten esą patyrė tokių žiaurumų, kokių administratorė net neįsivaizduoja, todėl turėtų užsičiaupti ir nesikišti į jo šeimos reikalus. Tada iš priešais esančio kambario pusnuogis išėjo Vadimas ir pareiškė, jog jis bei kaimynas pensininkas irgi yra pabėgėliai iš Chersono, tačiau tai niekam iš jų nesuteikia teisės nepaisyti reikalavimo laikytis naktinės ramybės tvarkos. „Jeigu esi toks drąsus ir neturi kur dėti energijos, gal nori grįžti atgal ir prisidėti prie partizanų? Galiu duoti kontaktus“, – pasakė Vadimas.
Sugėdintas išsišokėlis be žodžių uždarė duris, o aš nusprendžiau užkalbinti apie partizanus prakalbusį vyriškį.
„Pažįstu ne tik juos, bet ir okupantams talkinančių kolaborantų vadus, su vienu iš jų net kartu mokiausi institute“, – į mano klausimą apie partizanus atsakė Vadimas.
Kai virtuvėje susėdome gerti arbatos, prisijungė ir Vadimo kaimynas, septyniasdešimtmetis Anatolijus, pensininkas advokatas.
Pasekmes palikusi kelionė
Anatolijus pasiskundė, jog po sukrėtimų, patirtų bėgant iš Chersono, jis jau kelis mėnesius saujomis ryja vaistus širdžiai ir psichikai stiprinti.
„Patikros poste iš priekyje važiavusios mašinos naktį okupantai išsodino penkis vyrus ir nusivedė už namo. Išgirdome automato šūvių seriją. Nežinau, ar tikrai juos sušaudė, bet man nuo to garso širdis apmirė. Pagalvojau, jeigu mano pase pamatys JAV vizą, irgi sušaudys“, – pasakojo vyras.
Tačiau rusų kareiviai tik pasirausė po bagažinės viršuje sudėtas moterų rankines, o apačioje buvusių Anatolijaus ir jo jaunesniojo brolio reikmenų nelietė.
„Nuo Chersono iki Odesos – trys valandos kelio, o mes užtrukome devyniolika. Važiavome po lietaus pažliugusiais pamiškių keliais, drebėdami, kad neužklimptume. Greta dundėjo karinė rusų technika, pakelėse – daugybė apdegusių mašinų, kai kurios – net su likusiais žmonių lavonais. Vaizdas klaikus. Kai prieš mūsų akis tankas pervažiavo vieną pabėgėlių mašiną, o su mumis vykusios moterys ėmė klykti, maniau, kad širdis sustos iš siaubo“, – kraupių prisiminimų negalėjo pamiršti Anatolijus.
Pensininkas prisipažino, jog po tos nakties ėmė mikčioti, nors niekada gyvenime tokios ydos neturėjo.
„Mano buvusi žmona, pedagogė, ir sūnus, psichologijos dėstytojas, gyvenantys JAV, ragina skristi pas juos, bet aš dabar per silpnas tokiam skrydžiui, be to, ten nepritampu“, – sakė Anatolijus.
Vyriškis neketino bėgti iš Chersono, bet persigalvojo sužinojęs, kad maskoliai išsivežė tardyti jo kaimyną. „Pabijojau, jog kaimynas prasitars, kad dažnai skraidau į Ameriką, o maskoliai pagalvos, kad esu JAV šnipas arba turtingas, ims kankinti reikalaudami pinigų, ir man bus kaput“, – paaiškino Anatolijus. Pensininkas priminė, jog Chersone po tardymų jau nežinia kur pradingo virš pusės tūkstančio žmonių.
Ministru tapti nepanoro
Vadimo pabėgimas buvo dar rizikingesnis, mat okupantai jį suėmė per vieną demonstraciją, skirtą Ukrainai palaikyti. Vyriškį visą naktį tardė ir mušė, siekdami iškvosti, kas organizuoja protestus.
Maskolius esą labai stebino tai, kad chersoniečiai dvi savaites po okupacijos kasdien rinkosi į protesto mitingus ir nesibaimino nei ašarinių dujų, nei garsinių granatų.
Nežinia, kaip būtų baigęsis tardymas, tačiau kitą dieną apie Vadimo suėmimą sužinojo buvęs kurso draugas iš studijų Fizinio lavinimo institute laikų. Jis buvo perėjęs į okupantų pusę ir tapęs vienu iš mero pavaduotojų, tad Vadimui irgi pasiūlė tapti okupantų talkininku.
„Jie tuo metu į meriją rinko bet ką, nes nebuvo norinčiųjų. Vienas pažįstamas žurnalistas tapo policijos šefu, apsaugininkas – mero pavaduotoju, o mane, buvusį bokso sporto meistrą, diskžokėjų bei įvairių renginių organizatorių, panoro skirti sporto ministru“, – juokėsi Vadimas.
Vyriškis pažadėjo prisijungti prie išdavikų, bet paleistas iš areštinės tą pačią naktį spruko.
Žiauriausi – baškirai
Lengvųjų mašinų, vežusių pabėgėlius į Odesą, kolonoje buvo dvylika automobilių, o tikslą drauge pasiekė penki. Ar kitos mašinos taip pat atvažiavo, Vadimas nėra tikras, mat tą naktį pabėgėlių koloną apšaudė ne tik maskoliai, bet ir ukrainiečiai, manę, kad tai priešo žvalgai.
„Blogiausiai elgėsi baudžiamasis maskolių būrys, sudarytas iš čečėnų ir buriatų. Jie šaudė į mitinguotojus guminėmis ir net tikromis kulkomis, todėl demonstruoti niekas nebesiryžo“, – pasakojo Vadimas. Anot vyriškio, baškirai buvo ypač žiaurūs: vienam ant tanko užšokusiam demonstrantui jie vinimis rankas prikalė prie medžio, prieš tai vyrą išrengę nuogai.
Tas žmogus išgyveno, o viena konservų fabrike dirbusi aštuoniolikmetė mergina, kurią baškirai išprievartavo, išstumta pro langą žuvo. Toks okupantų žiaurumas chersoniečius esą ir paskatino partizaninei veiklai.
Partizanų keršto akcijos
„Miesto vadus visada lydi karinės mašinos ir apsauga, tačiau tai nepadeda išvengti partizanų keršto. Neseniai buvo nušautas mero pavaduotojas, o meras Vladimiras Saldo buvo apnuodytas ir komos būsenos nuskraidintas atgal į Maskvą“, – bičiulių partizanų darbu didžiavosi Vadimas.
Prieš mėnesį susprogdinus policijos mašiną vienas okupantas žuvo, o keli buvo sužeisti. Dar anksčiau, birželio viduryje, susprogus prie medžio pririštai nuotolinio valdymo bombai buvo sunkiai sužeistas administracijos vadovas Jevgenijus Sobolevas ir jo vairuotojas.
Vadimo teigimu, iš pradžių keršto akcijos nebuvo koordinuotos su Ukrainos kariuomenės veikla, jas inicijavo įmones praradę keli turtingi verslininkai, skyrę pinigines premijas už išdavikų nužudymą. Pirmąsias keršto akcijas esą vykdė futbolo aistruolių organizacijai priklausę asmenys, o vėliau prie partizanų ėmė jungtis net ūkininkai, slapta perduodantys informaciją apie priešų dislokaciją ir judėjimus.
Partizanų surenkama informacija labai praverčia Ukrainos kariuomenei, kuri perėjo į kontrapuolimą Chersono regione ir jau išvadavo keliasdešimt gyvenviečių.
Okupantai bando kovoti su partizanais siūlydami premijas už informaciją apie juos, tačiau tokios vilionės mažai ką sudomino. Persigandę partizanų bei artėjančios ukrainiečių kariuomenės maskoliai suskubo atgal į Rusiją vežti savo šeimas. Mat kartu su Kremliaus kariais į Chersoną yra atvykę ir valdininkai bei policininkai su šeimomis. Jie buvo viliojami galimybe veltui gauti butus ir namus. Okupantai priėmė įstatymą, kad jeigu kurio buto ar namo savininkas per dvi savaites neprisistatys, tai jo turtą perims Rusija.
Partizaninis ginklas – kūryba
„Jei ne trauma, kurią patyriau prieš keturiolika metų, dabar kovočiau kartu su bičiuliais“, – su apmaudu kalbėjo Vadimas. Per motociklo avariją vyriškis patyrė daugybinius lūžius, viena akimi beveik nemato, o dešine ranka gali kelti ne didesnį kaip penkių kilogramų svorį.
„Aš esu kūrybinis partizanas – kas dieną į socialinius tinklus parašau okupantus bei Kremliaus vadus pašiepiančių eilių, o dainuškose aukštinu Chersono partizanų žygius. Dėl to kolaborantų televizijoje buvau apskelbtas priešu“, – pasakojo Vadimas.
Vyriškis anksčiau vasaromis vadovavo diskotekoms nuosavame minibare „Disco 90“, o kitu metų laiku savo salone darė tatuiruotes. Be to, jis kūrė eiles Rusijos dainininkams, kurie prasidėjus karui su juo nutraukė ryšius. „Mane socialiniuose tinkluose užblokavo 120 bičiulių Rusijoje, net tikra teta, pareiškusi, kad esu nacistas bandera, nors aš net nemoku dorai kalbėti ukrainietiškai – taip, kaip ir dauguma chersoniečių, kalbame rusiškai, tačiau esame ukrainiečiai, todėl giname savo šalį“, – pareiškė Vadimas.
Vyriškis labai ilgisi savo žmonos ir dviejų dukrų, kurios dabar gyvena Lenkijoje. Jis tiki Ukrainos pergale, bet baiminasi, kad iš Chersono gali likti vien pelenų krūva, mat miestas yra labai svarbus tiek okupantams, tiek gynėjams.
Vos šimtą kilometrų nuo Krymo nutolęs Chersonas yra vadinamas vartais į Krymą – per jį eina visi keliai į pusiasalį. Jeigu miestą toliau valdys okupantai, tai Kremliui palengvins skverbimąsi Ukrainos pietuose, o jei Kijevui pavyks atsikovoti Chersoną, Maskvos planai labai komplikuosis.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Odesos
(Bus daugiau)
Publikuota: 2022-08-23 08:07:02
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|