Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-04-25 17:34

---

Bžezanų miestelio pensininkė mokytoja Katažina Spiak reikalavo, kad meras Rostislavas Bortnikas kuo greičiau griautų paminklą sovietų kariui.

Autoriaus nuotr.

Lvive, kuris iki šiol buvo laikomas saugiu miestu ir į kurį plūdo didžiausi pabėgėlių srautai, pastarąją savaitę nuo bombardavimų žuvo pirmieji civiliai.

Žuvo nekalti

Iki praeitos savaitės Rusijos raketos kelis kartus buvo paleistos tik į karinius objektus bei kuro saugyklą, esančius miesto pakraštyje ar net keliasdešimt kilometrų nuo jo. Susprogdinus karinį mokymo centrą Javorove, keturiasdešimt kilometrų nutolusiame nuo Lvivo, žuvo per penkiasdešimt žmonių, tačiau tai nebuvo civiliai.

Praeitą savaitę keturios raketos Lvivo pakraštyje pataikė į techninės automobilių apžiūros centrą bei garažuose įrengtas automobilių remonto dirbtuves. Priešo žvalgyba suklydo manydama, jog ten yra sandėliuojami Vakarų šalių siunčiami ginklai, – bombos užmušė septynis ir sunkiai sužeidė vienuolika niekuo nekaltų žmonių. Žuvo tie, kas pareigingai aštuntą valandą ryte atėjo į darbą.

Iki tol realaus pavojaus nejautę ir parkuose bei kavinėse vakarus leidę lviviečiai sunerimo, iš jų veidų išnyko linksmumas.



Priešiškumas rusakalbiams

Per karą Lvivas labai pasikeitė. Iki tol miestas buvo vadinamas labiausiai ukrainietišku, nes čia niekas nenorėjo kalbėti rusiškai. Dabar senamiestyje girdisi beveik išimtinai rusiška šneka. Mat mieste, kuriame gyveno 700 tūkst. žmonių, apsistojo antra tiek pabėgėlių iš Rusijos pasienyje esančių regionų. Dauguma kalbintų lviviečių neslėpė pasipiktinimo dėl aplink skambančios rusų kalbos, nes per 31 nepriklausomybės metus minėti atvykėliai taip ir neišmoko ukrainietiškai.

Ant kavinių durų, viešbučių fojė bei miesto stenduose atsirado užrašų bei plakatų, raginančių nevartoti okupanto kalbos. Užkalbinti pabėgėliai iš Donbaso, Zaporižės bei Charkivo regionų savo ruožtu teigė, jog jie nedrįsta kalbėti ukrainietiškai, mat nemoka to daryti taisyklingai.

Iš Mirnogrado miesto Donbaso regione į Lvivą pabėgęs 33 metų šachtininkas Sergejus Tymošenko gailisi, kad mokykloje gerai neišmoko nei ukrainiečių, nei anglų kalbos. Esą nebuvo kaip, mat tėvai namuose kalbėjo rusiškai, šeima žiūrėjo Maskvos televizijos programas, ta kalba skambėjo kieme, gatvėje, kavinėse.

Panašiai pasakojo ir į humanitarinės pagalbos centrą maisto bei rūbų savo dviem vaikams atėjusi prašyti fizinio lavinimo mokytoja iš Donbaso. Mokytoja, tiesa, neslėpė, kad stengiasi kalbėti ukrainietiškai, bet esą pastebi, kad jos darkyta šneka dalį lviviečių vis tiek nervina.

„Manau, jog mūsų vaikai jau gerai kalbės ukrainietiškai, nes valstybinė kalba vis labiau skverbiasi, tačiau per jėgą nereikėtų skubinti – mums, gyvenantiems arti Rusijos, reikia žymiai ilgesnio laiko persiorientuoti“, – kalbėjo pedagogė.



Šalyje gausu visaginų

Pagalvojau, jog kažkiek panašią situaciją turime Lietuvoje su Visagino gyventojais, kurių net 95 proc. sunkiai kalba lietuviškai. Mat suvažiavo iš visos tuometinės TSRS sukviesti dirbti į statomą atominę elektrinę ir mokytis lietuviškai nematė reikalo, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę mokymosi procesas užsitęsė labai ilgai.

Ukrainoje tokie visaginai dominuoja beveik pusėje šalies. Šachtininkas S. Tymošenko pareiškė, jog jo tėvai neketina bėgti nuo karo, nes nenori palikti gimtųjų namų. Tėvams esą yra nesvarbu, ar Donbasas liks Ukrainos teritorijoje, ar jį prisijungs Rusija, jiems svarbiausia yra išsaugoti savo butą. Pensijos esą yra mažos tiek Ukrainoje (dabar gauna po du šimtus eurų), tiek Rusijoje, tad jiems nėra skirtumo, kur gyventi.

Taip, S. Tymošenkos teigimu, kalba ir dauguma pagyvenusių kaimynų, nenorėjusių bėgti į Lvivą ir pasilikusių fronto zonoje. Ten liko ir dalis jaunų žmonių, bijančių nepritapti Vakarų Ukrainoje, tačiau dauguma jaunimo esą visgi pabėgo iš fronto zonos.

Pats S. Tymošenko nenori, kad Donbasą prisijungtų Rusija, mat bijo, kad bus pradėtos varžyti demokratinės teisės, nebebus galima visko kalbėti.



Šalyje įsisiūbuoja paminklų ardymo banga

Matant karo įvykius Rusijos pasienyje esančiame Charkivo mieste stebino ten stovintys paminklai sovietiniams kariams bei Maskvos įžymybėms. Prieš kelias dienas Charkivo valdžia pranešė visgi nusprendusi juos griauti ir pirmiausia nuvertė žymaus Rusijos karvedžio, maršalo Georgijaus Žukovo paminklą.

Pranešimai apie ardomus sovietinius paminklus bei nuo postamentų plėšiamas raudonas žvaigždes šiomis dienomis sklinda iš daugybės Ukrainos miestų.

Asmeniškai teko stebėti įdomią diskusiją Bžezanų miestelio, esančio už šimto kilometrų nuo Lvivo, kapinėse. Čia yra palaidoti įvairiais istorijos tarpsniais žuvę kariai ukrainiečiai, austrai, lenkai, rusai, turkai, vengrai. Kapinių centre stovi didelis monumentas ukrainiečių kovotojams už nepriklausomybę, o keliolika metrų nuo jo – sovietinio kario išvaduotojo paminklas. Meras Rostislavas Bortnikas sakė, jog jau priėmė sprendimą nugriauti miestelio centre esantį amžinosios ugnies paminklą sovietų kariams, tačiau dėl šio kapinėse esančio paminklo griovimo norėtų surengti gyventojų apklausą.

„Nėra ko delsti, prieštaraujančiųjų nebus. Maskvos okupantams dabar žudant mūsų tautiečius šis paminklas tiesiog kelia įniršį. Kuo greičiau jo čia turi nebelikti“, – savo nuomonę išdėstė merą kapinėse užkalbinusi 74 metų pensininkė mokytoja Katažina Spiak.



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Lvivo



(Bus daugiau)

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---