|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Apie 1935 metus. Iškilmingi velykiniai pietūs Marijampolės kareivinėse.
Dešinysis Šešupės krantas. Legendinis pulko rajonas, iš pietų ir rytų apsuptas tekančios upės vaga, o šiaurėje atsiremiantis į sūduvių sostinę Marijampolę.
Kareivinių pulko rajoną skiria lygus, plytomis grįstas plentas link Kalvarijos. Dvi didelės įlankos prie upės – tai kareivių šaudyklų teritorija. Didžioji kareivinių dalis – žvyruota, apaugusi aukštais medžiais ir krūmais.
Tokį vaizdą buvo galima išvysti prieškario Marijampolės kareivinių teritorijoje. Čia 1923 m. pavasarį savo veiklą pradėjo Vytenėnai – Lietuvos kunigaikščio Vytenio 9-ojo pėstininkų pulko vyrai.
Šaltiniuose teigiama, kad „po ilgų nepriklausomybės kovų (1918–1922 m.) ir kilnojimosi iš fronto į frontą kariai į Marijampolę įžengė išvargę, purvini, bet kupini drąsos. Pirmieji jų žingsniai buvo pažymėti noru sueiti į „artimus santykius su visuomene. Pulko karininkai pakvietė suvalkiečių šviesuomenę į bendrą pobūvį. Pulko sportininkai pradėjo organizuoti sporto šventes.“ Vėliau kareivių paradai Vytauto gatve link Įgulos bažnyčios ir Marijampolės centro tapo kasmetiniai.
Po Pirmojo pasaulinio karo Marijampolės kareivinės buvo gana stipriai apgriautos. Sunaikintos visos tvoros, daug namų sudeginta. 1923 m. į miestą atkeltas pulkas rajoną rado netvarkingą ir nejaukų. Parke mėtėsi šiukšlės, augo piktžolės. Takai buvo visiškai apžėlę žolėmis.
Senuose šaltinuose teigiama, kad kareiviai kibo į darbus: pasodino medelių, nereikalingus krūmus pašalino. Iš pulko gydytojo, kapeliono ir bataliono vado buvo sudaryta komisija. Ji tapo atsakinga už kareivinių aplinkos gražinimą ir tvarką. Pulke karaliavo vyrai, tačiau kvapnūs gėlynai niekuo nenusileido puošniausioms oranžerijoms.
Buvo nutiesti du kilometrai tvoros, o „į žymesnius namus įvestas vandentiekis. Pašešupio šlaitai, kurie anuomet buvo pliki, apsodinti įvairiausiais medžiais. Marijampolės kareivinių rajono pasididžiavimas – tai parkas. Jame daug milžiniškų senų medžių.“ Čia buvo rūpestingai įrengti takeliai, sudėti suoliukai. Medžiuose kasmet čiulbėdavo paukščiai – kas antrame kabojo po inkilą.
Parke buvo didelis fontanas, o aplink jį – gėlynai. Parko viduryje – nemenkas tvenkinys, kurio centre – salelė su įvairiaspalvėmis gėlėmis. Tai buvo tikra kareivių poilsio oazė su kriketo ir teniso aikštelėmis.
Marijampolės kareivinių rajone buvo stadiono aikštė futbolui ir krepšiniui. Šalia – gimnastikos pratimams reikalingi įrankiai ir įrengimai. Žemumoje – miškeliu apsodinta šaudykla. Parko pietinėje dalyje – garsusis kunigaikščio Vytenio paminklas. Pulkas iš marijampoliečių surinktų aukų gavo 120 šautuvų ir lengvąjį kulkosvaidį.
Visoje Sūduvoje garsėjo pulko orkestras, apie kurį buvo rašoma taip: „Prie orkestro yra gerai sutvarkyta gaidų biblioteka su gausiu repertuaru. Įrengta knygrišykla. Čia taisomos ir surišinėjamos laikraščių ir žurnalų metinės prenumeratos.“ Be orkestro, buvo ir „džiazbandas“ – džiazą muzikuojantis vyrų ansamblis.
Anot šaltinių, nuo „1926 m. pulkas turėjo savo nuosavą kino teatrą. Jis veikė du kartus per savaitę. Vėliau garsinėms filmoms išstūmus nebylias filmas, kareiviai naudojosi kinu pačiame mieste. Marijampolės prieškario kareivinėse radijo aparatų bangos virpėjo kiekvienoje didesnėje patalpoje. Visose kuopose ir atskiruose daliniuose buvo įrengti radijo garsiakalbiai.“
Marijampolės kareivinėse vidutiniškai gyvendavo apie pusantro tūkstančio kareivių. Jiems vadovavo per keturiasdešimt karininkų. Buvo pora gydytojų ir iki dešimties karo valdininkų.
Nuo 1935 metų Marijampolėje vykdavo didelės kariuomenės ir visuomenės dienos, dažniausiai – gegužės viduryje.
Marijampoliečiai rinkdavo aukas ir įteikdavo kariams gausybę dovanų – laikrodžius, plunksnakočius, portcigarus, skustuvus, plaukams kirpti mašinėles, portfelius ir lagaminus. 1938 metais pulkas iš marijampoliečių surinktų aukų gavo 120 šautuvų ir lengvąjį kulkosvaidį.
Per tokias šventes į puošnųjį Pašešupį sugužėdavo per kelis tūkstančius žmonių. O saulei leidžiantis kariai sukurdavo didelį laužą, kuris nušviesdavo visą aikštę. Griežiant orkestrui žmonės besidalydami įspūdžiais kulniuodavo atgal namų link.
1940 metais sovietai okupavo Lietuvą. Generolas Kazys Musteikis buvo vienas iš nedaugelio, kuris įsakė Vytenio pulko vyrams bent simboliškai pasipriešinti bolševikams ir trauktis į Vokietiją. Tačiau Kaune likę kiti Lietuvos kariuomenės generolai šio sumanymo įvykdyti neleido. Galiausiai sovietai su vietinių išdavikų parašais pulką išformavo ir įjungė į okupacinės kariuomenės dalinius. Daugelis jame tarnavusių karininkų ir kareivių buvo ištremti arba sušaudyti.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Dešinysis Šešupės krantas. Legendinis pulko rajonas, iš pietų ir rytų apsuptas tekančios upės vaga, o šiaurėje atsiremiantis į sūduvių sostinę Marijampolę. |
Kareivinių pulko rajoną skiria lygus, plytomis grįstas plentas link Kalvarijos. Dvi didelės įlankos prie upės – tai kareivių šaudyklų teritorija. Didžioji kareivinių dalis – žvyruota, apaugusi aukštais medžiais ir krūmais.
Tokį vaizdą buvo galima išvysti prieškario Marijampolės kareivinių teritorijoje. Čia 1923 m. pavasarį savo veiklą pradėjo Vytenėnai – Lietuvos kunigaikščio Vytenio 9-ojo pėstininkų pulko vyrai.
Šaltiniuose teigiama, kad „po ilgų nepriklausomybės kovų (1918–1922 m.) ir kilnojimosi iš fronto į frontą kariai į Marijampolę įžengė išvargę, purvini, bet kupini drąsos. Pirmieji jų žingsniai buvo pažymėti noru sueiti į „artimus santykius su visuomene. Pulko karininkai pakvietė suvalkiečių šviesuomenę į bendrą pobūvį. Pulko sportininkai pradėjo organizuoti sporto šventes.“ Vėliau kareivių paradai Vytauto gatve link Įgulos bažnyčios ir Marijampolės centro tapo kasmetiniai.
Po Pirmojo pasaulinio karo Marijampolės kareivinės buvo gana stipriai apgriautos. Sunaikintos visos tvoros, daug namų sudeginta. 1923 m. į miestą atkeltas pulkas rajoną rado netvarkingą ir nejaukų. Parke mėtėsi šiukšlės, augo piktžolės. Takai buvo visiškai apžėlę žolėmis.
Senuose šaltinuose teigiama, kad kareiviai kibo į darbus: pasodino medelių, nereikalingus krūmus pašalino. Iš pulko gydytojo, kapeliono ir bataliono vado buvo sudaryta komisija. Ji tapo atsakinga už kareivinių aplinkos gražinimą ir tvarką. Pulke karaliavo vyrai, tačiau kvapnūs gėlynai niekuo nenusileido puošniausioms oranžerijoms.
Buvo nutiesti du kilometrai tvoros, o „į žymesnius namus įvestas vandentiekis. Pašešupio šlaitai, kurie anuomet buvo pliki, apsodinti įvairiausiais medžiais. Marijampolės kareivinių rajono pasididžiavimas – tai parkas. Jame daug milžiniškų senų medžių.“ Čia buvo rūpestingai įrengti takeliai, sudėti suoliukai. Medžiuose kasmet čiulbėdavo paukščiai – kas antrame kabojo po inkilą.
Parke buvo didelis fontanas, o aplink jį – gėlynai. Parko viduryje – nemenkas tvenkinys, kurio centre – salelė su įvairiaspalvėmis gėlėmis. Tai buvo tikra kareivių poilsio oazė su kriketo ir teniso aikštelėmis.
Marijampolės kareivinių rajone buvo stadiono aikštė futbolui ir krepšiniui. Šalia – gimnastikos pratimams reikalingi įrankiai ir įrengimai. Žemumoje – miškeliu apsodinta šaudykla. Parko pietinėje dalyje – garsusis kunigaikščio Vytenio paminklas.
Pulkas iš marijampoliečių surinktų aukų gavo 120 šautuvų ir lengvąjį kulkosvaidį.
Visoje Sūduvoje garsėjo pulko orkestras, apie kurį buvo rašoma taip: „Prie orkestro yra gerai sutvarkyta gaidų biblioteka su gausiu repertuaru. Įrengta knygrišykla. Čia taisomos ir surišinėjamos laikraščių ir žurnalų metinės prenumeratos.“ Be orkestro, buvo ir „džiazbandas“ – džiazą muzikuojantis vyrų ansamblis.
Anot šaltinių, nuo „1926 m. pulkas turėjo savo nuosavą kino teatrą. Jis veikė du kartus per savaitę. Vėliau garsinėms filmoms išstūmus nebylias filmas, kareiviai naudojosi kinu pačiame mieste. Marijampolės prieškario kareivinėse radijo aparatų bangos virpėjo kiekvienoje didesnėje patalpoje. Visose kuopose ir atskiruose daliniuose buvo įrengti radijo garsiakalbiai.“
Marijampolės kareivinėse vidutiniškai gyvendavo apie pusantro tūkstančio kareivių. Jiems vadovavo per keturiasdešimt karininkų. Buvo pora gydytojų ir iki dešimties karo valdininkų.
Nuo 1935 metų Marijampolėje vykdavo didelės kariuomenės ir visuomenės dienos, dažniausiai – gegužės viduryje.
Marijampoliečiai rinkdavo aukas ir įteikdavo kariams gausybę dovanų – laikrodžius, plunksnakočius, portcigarus, skustuvus, plaukams kirpti mašinėles, portfelius ir lagaminus. 1938 metais pulkas iš marijampoliečių surinktų aukų gavo 120 šautuvų ir lengvąjį kulkosvaidį.
Per tokias šventes į puošnųjį Pašešupį sugužėdavo per kelis tūkstančius žmonių. O saulei leidžiantis kariai sukurdavo didelį laužą, kuris nušviesdavo visą aikštę. Griežiant orkestrui žmonės besidalydami įspūdžiais kulniuodavo atgal namų link.
1940 metais sovietai okupavo Lietuvą. Generolas Kazys Musteikis buvo vienas iš nedaugelio, kuris įsakė Vytenio pulko vyrams bent simboliškai pasipriešinti bolševikams ir trauktis į Vokietiją. Tačiau Kaune likę kiti Lietuvos kariuomenės generolai šio sumanymo įvykdyti neleido. Galiausiai sovietai su vietinių išdavikų parašais pulką išformavo ir įjungė į okupacinės kariuomenės dalinius. Daugelis jame tarnavusių karininkų ir kareivių buvo ištremti arba sušaudyti.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2021-03-25 09:24:28
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|