Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Buvę ir dabartiniai užbaliečiai vykdami su reikalais daugybę kartų stabtelėdavo šioje kryžkelėje.

Kęstučio INKRATOS nuotr.

Pajevonio seniūnijos Užbalių kaimui, įsikūrusiam abipus kelio į Gražiškius, piečiau nuo Karalkrėslio sankryžos, šiemet sukanka 380 metų. Jubiliejus – proga prisiminti istoriją, pasidžiaugti šiandieniu gyvenimu (tęsinys).

Kolūkinė santvarka

1950 m. Užbalių ir Karalkrėslio kaimuose buvo įkurtas „Jaunosios gvardijos“ kolūkis. Jo pirmininkai buvo paprasti valstiečiai Albinas Rutkauskas, Juozas Zdanavičius.

Žmonės nebuvo įpratę dirbti ne savo žemę. Okupantų sukurtuose kolchozuose jie nesistengė gerai dirbti, trūko technikos, todėl pirmieji kolūkiai prastai laikėsi. Žmonės dirbo pusvelčiui, už darbadienį priskaičiuodavo po 5 kapeikas ir 200 gramų grūdų. Tokia padėtis netenkino nei valdžios, nei kolūkiečių.

1954 m. maži kolūkiai buvo stambinami. Nutarta sujungti „Jaunosios gvardijos“ ir „Mičiurino“, įkurto Sodėnų kaime, kolūkius. Tai padarius atsirado „Sodėnų“ kolūkis. Jo pirmininku buvo paskirtas Petras Stankevičius. 1961–1973 m. pirmininkavo Juozas Merkšys. Kolūkio centras buvo Karalkrėslyje, kuriame pastatyta nauja gyvenvietė, išaugusi Užbalių kaimo teritorijoje. Čia apie 1960 m. buvo pastatytas dviaukštis keturbutis namas, buvusioje Lėmanto sodyboje atidaryta septynmetė mokykla, iškilo Vasiliauskų, Kriaučialiūnų, Grigų namai. 1961–1965 m. atidarytas felčerių punktas, kultūros namai, parduotuvė, ryšių skyrius, gaisrinė, buvo gamybiniai pastatai: sandėliai, technikos garažai ir dirbtuvės, tipinės kiaulidės ir karvidės. 1958 m. kaime pradėtas naudoti telefono ryšys.

1973–1975 m. „Sodėnų“ kolūkio pirmininku dirbo Vaclovas Skaisgiris. Kolūkis pagal ekonominius pasiekimus buvo vidutinis – būdavo geresnių metų, būdavo ir prastesnių. Darbštesnieji gyventojai rūpestingai įdirbdavo savo 60 arų sodybinį sklypą, augino karvę, kiaulių, naminių paukščių, todėl namuose maisto netrūko. Jonas Jonaitis ir Juozas Želvys turėjo bičių, todėl medumi gardžiuodavosi jų šeimos ir kaimynai.

1975 m. „Sodėnus“ sujungė su V. Mickevičiaus-Kapsuko kolūkiu, kuriam iki 1980 m. vadovavo Vladas Černys, paskui J. Kačergius. Karalkrėslio dvaro vietoje buvo pastatyti šiltnamiai, gėlynas kolūkiui duodavo papildomų pajamų. „Sodėnuose“ dirbo daug jaunų žmonių, žemės ūkio specialistų. Neblogai uždirbdami jie pasistatė namus netoli Prūskapinių, kitiems (V. Želviui, A. Dukevičiui, Kraulėdams, A. Žinevičiui, S. Brokui, Kerevičiams ir kt.) buvo pastatyti vadinamieji alytnamiai ant kalvos į vakarus nuo mokyklos.



Sąjūdžio idėjas nuslopino neteisybė dalijant turtą

Prasidėjus atgimimui kolūkyje susikūrė Sąjūdžio grupė. Jai priklausė Liucija ir Bronius Bruožiai iš Būdviečių kaimo, Leonas Krušinskas, Albinas Kartavičius, Juozas Želvys, Albinas Savickas. Sąjūdiečiai rūpinosi kaime skleisti laisvės idėjas, organizavo susirinkimus, dalyvavo mitinguose Vilkaviškyje, nedrąsiai bandė kontroliuoti kolūkio valdžią. Tekintojas Juozas Želvys buvo išrinktas delegatu į pirmąjį žemdirbių suvažiavimą, vykusį 1989 m. pradžioje Vilniuje.

Vėliau sąjūdiečiai nusivylė kolūkio turto dalybomis, bandė įvesti teisybę, bet nepavykus pasipriešinti veiklesniems ir gudresniems žmonėms, susitaikė su neteisybe ir aprimo. Kartu su neteisingomis turto dalybomis tarp kaimo žmonių nuslopo Sąjūdžio idėjos.

1992 m. kolūkis suiro į žemės ūkio bendroves. Buvo pradėtas žemės grąžinimas ankstesniesiems savininkams. Pamažu įsitvirtino privatus ūkininkavimas, susiformavo nauja ūkininkų ir verslininkų karta, dirbanti savo protėvių ar iš smulkiųjų savininkų supirktą žemę.



Svarbu saugoti ir tęsti istoriją

Keli išradingesni vyrai pradėjo savo verslą: R. Lukoševičius turi kelias parduotuves, A. Žinevičius darbuojasi šiltnamiuose, A. Dukevičius teikia veterinarijos paslaugas. Lėmantynėje-Jonaitynėje gyvenantys Skelčiai užsiima aliejaus ir sulčių spaudimu. Raimundas Lukoševičius plačiai įsikūrė pačiame gyvenvietės centre: sutvarkė aplinką, suremontavo parduotuvę, pertvarkė kitus pastatus.

Gaila, bet smulkių ūkininkų mažėja: vieni išnuomojo ar pardavė žemę, kiti užsiima verslu, nemažai jaunų užbaliečių ieško laimės miestuose ar uždarbiauja Europoje.

Gyvenimas eina į priekį, keičiasi gyventojai, tik kaimo žemė, laukai lieka tie patys – teikiantys ramybę, prieglobstį ir pragyvenimą čia gyvenantiesiems. Kelios veiklesnės šeimos įkūrė kaimo bendruomenę, bando atkurti buvusį gyventojų aktyvumą ir bendrystę – organizuoja renginius, atgaivina kaimo verslus: kepa duoną, šakočius, pyragus, kepinius pardavinėja įvairiuose rajono renginiuose, gardėsiais aprūpina „Karaliaus krėslo“ kaimo turizmo sodybos svečius. Tai prasminga veikla, tačiau į ją įsijungia mažai žmonių.

Apie savo gimtąjį Užbalių kaimą, jo gyventojus, buvusią mokyklą surinkau daug medžiagos, nes noriu, kad jų istorija nebūtų užmiršta, išliktų ateities kartoms. Tikiuosi, jog užbaliečiai susidomės savo kaimo praeitimi, neleis kaimui sunykti, o garbingą Užbalių kaimo įkūrimo 380-ies metų jubiliejų įprasmins gražiais darbais.



Elena RUPEIKIENĖ



Muziejininkė

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---