Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2020-11-09 17:07

---

Senėjanti visuomenė yra mūsų ateitis.

Ingos KUŠLYTĖS nuotr.

Iš jauniausių Europos valstybių – tarp seniausių. Tokiu scenarijumi gyvena Lietuva, kurios visuomenė sensta dvigubai greičiau nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis. Naujausioje analitinėje apžvalgoje Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA) pažymi, kad dėl to laukia iššūkiai valstybės paslaugų sistemoms, darbo rinkai ir siekiui užtikrinti geresnius gyvenimo standartus.

„Senėjanti visuomenė yra mūsų ateitis. Šiuos pokyčius lemia mažėjantis gimstamumas, ilgėjanti gyvenimo trukmė ir nepalankios migracijos tendencijos. Jau 2050 metais daugiau negu pusė Lietuvos gyventojų bus vadinamosios sidabrinės ekonomikos dalyviai – 50 metų ir vyresni žmonės. Visgi Lietuva neturi sisteminio požiūrio ir vizijos, kaip spręsti senėjančios visuomenės keliamus iššūkius ir atitinkamai pasinaudoti naujomis galimybėmis“, – sakė STRATA vyresnioji politikos analitikė Indrė Pusevaitė.

Apžvalgoje konstatuojama, kad kol kas senėjančios visuomenės klausimai sprendžiami fragmentiškai, o ištekliai išskaidyti įvairaus lygmens ir trukmės strateginiuose dokumentuose.

Europos Komisija prognozuoja, kad po trijų dešimtmečių mūsų šalies gyventojų amžiaus mediana sieks 51 metus ir bus beveik 7 metais didesnė negu šiuo metu. Tuomet už Lietuvos gyventojus vyresni bus tik italai, portugalai ir kroatai. Tuo tarpu 1990 metais Lietuvoje amžiaus mediana buvo 33 metai, o šalies populiacija – viena iš šešių jauniausių Europoje.

Globalūs bei lokalūs veiksniai lėmė, jog nuo 1990 iki 2019 metų Lietuvos populiacija susitraukė beveik 1 mln. iki 2,8 mln. gyventojų, vidutinė jų amžiaus mediana padidėjo 11 metų ir šiuo metu siekia 44 metus. Tai reiškia, kad jau dabar pusė šalies gyventojų yra vyresni nei 44 metų.

Anot politikos analitikės, senstanti visuomenė dažniausiai suprantama kaip iššūkis, nors formuoja naują prekių bei paslaugų rinką bei sudaro sąlygas naujiems darbo rinkos modeliams kurti.

„Šios naujos galimybės Europoje apibūdinamos sidabrinės ekonomikos terminu. Kalbant apie sidabrinę ekonomiką Lietuvoje, veikiausiai, didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas naujoms galimybėms darbo rinkoje. Taip yra todėl, kad, priešingai nei JAV, Japonijoje, Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse, Lietuvoje vyresnio amžiaus gyventojų grupė yra sąlyginai maža. Taip pat paprastai tai nėra pasiturinčių asmenų grupė. Tad šiems žmonėms skirtos specifinių prekių ir paslaugų rinkos potencialas yra gana ribotas“, – pastebi I. Pusevaitė.

STRATA konstatuoja, kad vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkoje dažniausiai ilgiau pasilieka dėl aplinkybių, dėl kurių negali nedirbti, – žemų socialinių garantijų (pensijų) ir santaupų.

Lietuvos socialinių tyrimų centro vyr. mokslo darbuotoja Daiva Skučienė teigia, kad nors visuomenės senėjimas dažnai traktuojamas neigiamai, tačiau vyresnių žmonių išsilavinimas ir patirtis gali būti sėkmingai panaudojami tęsiant karjerą.

„Priešingai įsitikinimui, kad vyresni darbuotojai nėra tokie našūs ir imlūs naujovėms, tyrimai rodo, kad su amžiumi kaip tik didėja mąstymo greitis, greičiau identifikuojami ryšiai ir sprendžiamos problemos. Pensinį amžių pasiekęs asmuo dėl tolesnio darbo apsisprendžia įvertinęs savo sveikatą, ar yra reikalingas darbovietėje, dėl pajamų, ar tiesiog lieka, kol neatleis. Finansinė pusė yra labai svarbi, nes taupyti neleidžia ribotos pajamos, o skurdo lygis 65 metų ir vyresnių žmonių grupėje Lietuvoje yra vienas aukščiausių Europos Sąjungoje“, – teigia D. Skučienė.

Todėl pensijų sistema reikalinga kaip ekonominio saugumo garantas senatvėje. Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vadovas Tadas Gudaitis atkreipia dėmesį, kad sidabrinės ekonomikos neišvengiamumas verčia kelti klausimą dėl finansinio apsirūpinimo pasiekus pensinį amžių: kiek saugumo galės suteikti valstybė, kiek darbdaviai ir kiek prie to reikia prisidėti asmeniškai.

„Lietuvoje pradeda formuotis vyresnio ir darbingo amžiaus gyventojų disbalansas. Jis apie 2050 metus pablogės dukart. Tuomet dešimčiai darbingo amžiaus gyventojų teks šeši vyresnio amžiaus žmonės. Esame šalis, kuri pensijoms skiriame vieną mažiausių ES bendrojo vidaus produkto (BVP) dalių, maždaug kas ketvirtas senjoras susiduria su skurdo grėsme. Pagal pastarąjį rodiklį esame silpniausių ES šalių trejetuke. Todėl svarbu, kad gyventojai užsitikrintų pajamas pensijai iš kelių šaltinių ir išnaudotų galimybes per visą darbinę karjerą periodiškai atsidėti lėšų savo pensijai, pasinaudodami ir valstybės paskatomis“, – sako T. Gudaitis.

Pasak LIPFA vadovo, turime suvokti, kad atsakomybę dėl savo darbuotojų pensijos turi prisiimti ir darbdaviai. Kol kas svaresnio jų indėlio Lietuvoje pasigendama, lyginant su išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis. Ignoruojant akivaizdžius demografinius pokyčius ir nesiimant priemonių, laukia tikrai dideli visuomenės senėjimo keliami iššūkiai ir valstybės mastu, ir asmeniškai.

„Sodros“ duomenimis, šiuo metu Lietuvoje senatvės pensijos mokamos 613,3 tūkst. gyventojų. Rugsėjo pabaigoje iš jų dar dirbo 69,9 tūkst. senjorų. Papildomam savarankiškam pensijų kaupimui skirtoje II pakopoje Lietuvoje dalyvauja 1,3 mln. gyventojų, o jų bendras turtas jau pasiekė 4 mlrd. eurų.



Gintarė SAULYTĖ-ŠULGAT

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---