|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Religija
|
|
|
„Nežadu šalintis nė vienos tarnystės ir esu pasiryžęs padėti tiek, kiek norės naujasis klebonas“, – sakė dekano ir klebono pareigų atsisakęs prelatas Vytautas Gustaitis.
Eglės MIČIULIENĖS nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Daugiau nei tris dešimtmečius Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonu ir Vilkaviškio dekanato dekanu buvęs prelatas Vytautas GUSTAITIS pasitraukė iš pareigų. Sekmadienį katedroje vyko iškilmingos padėkos Mišios, kurių metu parapijiečiai, valdžios atstovai padėkojo prelatui už jo nuveiktus reikšmingus darbus, tikinčiųjų sielovadą.
Duodamas interviu „Santakos“ laikraščiui prelatas paaiškino apsisprendimo motyvus, įvertino savo nueitą kelią bei pasidalijo ateities planais.
– Daugeliui buvo netikėtas Jūsų sprendimas trauktis iš dabartinių pareigų. Kodėl taip nusprendėte?
– Visada laikiausi nuostatos, kad geriau išeiti pačiam, o ne laukti, kol būsi išprašytas. Metai bėga, jėgos pamažu senka. Sveikata kol kas dar gera, bet jau pradedu jausti, kad ne viską spėju padaryti, o kai kuriuos įprastus darbus atlikti tampa vis sunkiau. Galiausiai supratau, kad geriau vietą užleisti jaunesniam žmogui, kuris ateis su savo idėjomis, siekiais bei patirtimis. Šį sprendimą priėmiau dar prieš dvejus metus, o pernai, po šv. Kalėdų, paprašiau vyskupo Rimanto Norvilos, kad ieškotų man pamainos. Neseniai vyskupas pasirašė dekretą atleisti mane iš parapijos klebono ir Vilkaviškio dekanato dekano pareigų bei paskyrė šios parapijos kunigu emeritu, kitaip dar vadinamu altaristu.
– Kokias funkcijas atlieka kunigai emeritai?
– Tai tie patys kunigai, tik neinantys klebono pareigų. Jeigu leidžia jėgos, jie privalo kasdien aukoti šv. Mišias ir pagal išgales padėti tvarkyti įvairius parapijos reikalus. Aš esu pasiryžęs padėti tiek, kiek norės naujasis klebonas.
Manau, kad dabar turėsiu šiek tiek daugiau laiko, tad dažniau važinėsiu po atlaidus. Jei kas kvies, norėčiau parapijoje vesti daugiau rekolekcijų.
Nežadu šalintis nė vienos tarnystės. Tiesiog dabar man bus mažiau atsakomybių: nereikės rūpintis kiaurais stogais, dūžtančiais langais... Iš tikrųjų ūkinių reikalų gausa ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko panorau šiek tiek atsikvėpti.
– Per šituos metus Jums turbūt tekdavo atidėti kai kuriuos darbus ir planus, kuriems dabar galėsite skirti daugiau laiko.
– Mes visi nuolat kažką atidėliojame. Kai sakome, kad neturime laiko, iš tikrųjų jo neišnaudojame produktyviai. Neslėpsiu, aš ir pats kartais po susitikimų su žmonėmis, įvairių renginių ar šv. Mišių pareidavau į kleboniją ir kurį laiką tiesiog sėdėdavau. Atrodo, jog nieko sunkaus neveikdavau, tačiau visa tai mane išsunkdavo. Labiausiai pavargstu sekmadieniais per Sumos šv. Mišias. Po jų visada turiu bent pusvalandį pagulėti.
Konkrečių planų, ką veiksiu, neturiu. Labiausiai noriu aplankyti visus savo kurso draugus. Skirsiu daugiau laiko lektūrai, savęs tobulinimui. Mano bibliotekoje yra tiek religinės, tiek grožinės literatūros knygų. Toliau analizuosiu Šventąjį Raštą. Tai knyga, kurią pabaigus skaityti reikia vėl pradėti iš naujo. Kaskart tą pačią jos vietą galima suvokti skirtingai.
– Vilkaviškio dekanato dekanu buvote daugiau nei 30 metų. Kokią atsimenate pradžią?
– Šias pareigas pradėjau eiti 1989 m. rugsėjo 13 d. Tiesa, tai nebuvo mano pirma pažintis su Vilkaviškiu. Dar 1984 m. gruodžio 12 d. aš pradėjau čia dirbti vikaru. Juo buvau pusantrų metų, kol mane paskyrė Simno klebonu.
Vyskupas Juozas Žemaitis net keletą kartų mane kalbino tapti Vilkaviškio klebonu. Kadangi Simne buvo likę daug nebaigtų darbų, aš vis ieškojau galimybių, kaip atsisakyti šių pareigų. Vis dėlto galiausiai mane pavergė vyskupo žodžiai: „Vyteli, reikia.“
Į Vilkaviškį atvykau ne pačiu gražiausiu metu – jau buvo slogus ruduo. Reikėjo įsikurti, susitvarkyti buitį. Tada dar nepažinojau tiek žmonių, kiek dabar, tad ir pagalbos daug nebuvo. Vos atėjęs pradėjau brandinti mintį, kaip atstatyti Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedrą. Tokią užduotį man paskyrė vyskupas. Iš pradžių net nežinojau, kurioje konkrečioje vietoje stovėjo senosios katedros pamatai. Kai ėmėmės darbų, ne visi buvo jais patenkinti. Vieni gailėjo išnyksiančio skvero, kiti – stovėjusių skulptūrų, treti – ten vešėjusių augalų. Vis dėlto buvo daugiau tų, kurie palaikė idėją.
– Ne kartą esate pabrėžęs, kad katedra – visų namai, o ją statė visa bendruomenė. Kaip pavyko suburti tiek bendraminčių?
– Pradedant bet kurį didesnį darbą dažniausiai būna kokia nors iniciatyvinė grupė. Taip ir šįkart atsirado žmonių, su kuriais žengėme į priekį.
Juokauju, kad tuomet turbūt nebuvo tokio plyšio, į kurį nelįsčiau, tikėdamasis kokios nors pagalbos. Apvažiavau visus kolūkius, įstaigas, įmones, organizacijas, mokyklas... Iš pradžių labai daug prie statybų padėjo kolūkių pirmininkai. Sulaukiau ne vieno priekaišto, kad su jais bendravau daugiau nei su kitais tikinčiaisiais, bet į tokias apkalbas stengiausi pernelyg daug dėmesio nekreipti. Žinojau, kad jei man reikės kelių priekabų žvyro, krano ar kitokios technikos, turėsiu į ką kreiptis.
Statybų metu netrūko įvairių diskusijų. Kai kas net stebėjosi, kad katedroje rengiamas tualetas. Dabar be jo pasaulyje neleidžia pradėti statyti nė vienos bažnyčios! DOSJĖ.
Vilkaviškio parapijos klebonu ir Vilkaviškio dekanato dekanu Vytautas Gustaitis paskirtas 1989 m. rugsėjo 13 d. Nuo to laiko dvasininkas tapo neatsiejama viso rajono bendruomenės dalimi. • V. Gustaičio pastangomis per 1991–1998 m. atstatyta Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra, prie jos pastatyta klebonija, suremontuoti parapijos namai. • 1996 m. klebono iniciatyva buvo įsteigta parapijos labdaros valgyklėlė. 1997 m. įkurtas Vilkaviškio dekanato šeimos centras. • 1995 m. dekanas V. Gustaitis pirmą kartą organizavo analogų Lietuvoje tuo metu dar neturėjusį Vilkaviškio dekanato moksleivių giesmių konkursą. Dvasininko iniciatyva vyko religinės poezijos ir prozos skaitovų konkursai. • 1998 m., įvertinus V. Gustaičio organizacinius bei visuomeninius nuopelnus religijoje, kultūrinėje bei socialinėje plotmėje, jam suteiktas Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardas.
Prie katedros statybų prisidėjo daug gerų žmonių. Kai kurie paramą skyrė konkretiems tikslams. Pavyzdžiui, Amerikoje gyvenęs monsinjoras prelatas Vincentas Bartuška auką skyrė būtent vitražams. Jis pabrėžė, kad pinigų nenaudotume nei plytoms, nei cementui.
– Visuomet buvote aktyvus visuomeniniame rajono gyvenime.
– Mes visi esame žmonės ir gyvename tarp žmonių. Jei mums nerūpi kitų problemos, su mumis kažkas yra negerai. Man visada rūpėjo ir politiniai, ir kultūriniai, ir socialiniai dalykai. Tokia jau mano prigimtis. Nuo pirmos klasės stengiausi dalyvauti įvairiose veiklose: 13 metų lankiau šokių būrelį, dainavau ansambliuose, choruose, deklamavau eiles. Galbūt taip pasąmoningai išsisukinėjau nuo mokslų. Neslėpsiu, gerai mokytis pradėjau tik Kauno kunigų seminarijoje, kurią baigiau su pagyrimu.
– Esate kilęs iš Alytaus. Ar lengva buvo dzūkui priprasti prie Suvalkijos?
– Iš tikrųjų stereotipai apie dzūkų ir suvalkiečių skirtumus – teisingi. Pamenu, kai dar Simne man reikėdavo į talką pasikviesti 12 vyrų, tai užtekdavo pakalbėti su vienu iš jų ir būtinai susirinkdavo bent 13. Vilkaviškyje jau reikia šnekėti su kiekvienu asmeniškai. Gyventojai išties skiriasi, tačiau tiek viename, tiek kitame krašte yra visokių žmonių. Prireikė laiko, bet dabar Vilkaviškis man yra savas miestas.
– Įprastai kunigai rotuojami. Kaip Jums pavyko Vilkaviškyje išbūti tiek laiko?
– Daug svėriau, tai niekas ir nepakėlė. O jeigu rimtai, yra nerašyta taisyklė, kad vyskupai dvasininkus rotuoja kas septynerius metus. Visgi kaskart žiūrima, kokia yra konkreti situacija. Po katedros statybų aš vyskupui pasakiau, kad esu pasiruošęs būti perkeltas kitur. Tada tikrai būčiau išėjęs. Tačiau dar buvo nepastatyta klebonija, vėliau atsirado virtinė kitų darbų. Taip niekada ir nesulaukiau pasiūlymo išeiti. Dabar pasitraukti iš klebono pareigų tikrai nėra lengva. Prie visko prisiliesta, viskas sava...
– Galbūt dėl to ketinate apsigyventi Vilkaviškyje, nuosavame name?
– Tai – viena iš priežasčių. Žinau savo charakterį ir tikrai neiškęsiu kažko nepasakęs, nepamokęs. Neabejoju, kad naujasis klebonas viską darys gerai, bet man galbūt atrodys kitaip. Todėl ir noriu gyventi atskirai. Šiuo metu beveik visi asmeniniai daiktai jau suvežti į namą, tačiau jame dar nesu nakvojęs. Kol kas mano namai – klebonija. Apie grįžimą atgal į Alytų niekada negalvojau. Ten nebuvau jau 44 metus. Vilkaviškyje viskas pažįstama, žinau, į ką prireikus galėčiau kreiptis pagalbos.
– Ar nebus liūdna vienam? Gal įsigysite augintinį?
– Iš tikrųjų jau daugiau nei metus turiu juodą šuniuką – Rikį penktąjį. Su juo ir kraustysimės į naujus namus.
– Jus pakeis Rokų parapijos klebonas Virginijus Gražulevičius. Kada tai įvyks?
– Galutinai pareigas iš manęs naujasis klebonas perims rugpjūčio 20 d., o prisaikdintas jis bus rugpjūčio 23-iąją.
Kunigą V. Gražulevičių dar menkai pažįstu, tačiau jis man paliko draugiško, labai linksmo ir mylinčio gėles žmogaus įspūdį. Jis sakė dažnai gėrėjęsis mūsų katedra ir jos aplinka, bet niekada negalvojęs, kad reikės čia tarnauti. Jam prireiks laiko, kol apsipras, tačiau neabejoju, kad viskas bus gerai. Esu pasiryžęs atsakyti į visus jo klausimus, supažindinti su visais, kurie kada nors galėtų jam padėti, pristatyti rajono valdžiai.
– Ko palinkėtumėte savo įpėdiniui ir visiems tikintiesiems?
– Visiems linkiu mylėti Dievą ir žmones. Be jų esame niekas, o kartu – jėga. Svarbu, kad naujasis klebonas niekam nepataikautų, nieko nemėgdžiotų, būtų tiesiog savimi ir nuolankiai tarnautų Dievui bei žmonėms. Tikinčiųjų taip pat prašau nepamiršti Dievo ir mylėti bei gerbti naująjį kleboną.
Daugiau nei tris dešimtmečius Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonu ir Vilkaviškio dekanato dekanu buvęs prelatas Vytautas GUSTAITIS pasitraukė iš pareigų. Sekmadienį katedroje vyko iškilmingos padėkos Mišios, kurių metu parapijiečiai, valdžios atstovai padėkojo prelatui už jo nuveiktus reikšmingus darbus, tikinčiųjų sielovadą. |
Duodamas interviu „Santakos“ laikraščiui prelatas paaiškino apsisprendimo motyvus, įvertino savo nueitą kelią bei pasidalijo ateities planais.
– Visada laikiausi nuostatos, kad geriau išeiti pačiam, o ne laukti, kol būsi išprašytas. Metai bėga, jėgos pamažu senka. Sveikata kol kas dar gera, bet jau pradedu jausti, kad ne viską spėju padaryti, o kai kuriuos įprastus darbus atlikti tampa vis sunkiau. Galiausiai supratau, kad geriau vietą užleisti jaunesniam žmogui, kuris ateis su savo idėjomis, siekiais bei patirtimis. Šį sprendimą priėmiau dar prieš dvejus metus, o pernai, po šv. Kalėdų, paprašiau vyskupo Rimanto Norvilos, kad ieškotų man pamainos. Neseniai vyskupas pasirašė dekretą atleisti mane iš parapijos klebono ir Vilkaviškio dekanato dekano pareigų bei paskyrė šios parapijos kunigu emeritu, kitaip dar vadinamu altaristu.
– Tai tie patys kunigai, tik neinantys klebono pareigų. Jeigu leidžia jėgos, jie privalo kasdien aukoti šv. Mišias ir pagal išgales padėti tvarkyti įvairius parapijos reikalus. Aš esu pasiryžęs padėti tiek, kiek norės naujasis klebonas.
Manau, kad dabar turėsiu šiek tiek daugiau laiko, tad dažniau važinėsiu po atlaidus. Jei kas kvies, norėčiau parapijoje vesti daugiau rekolekcijų.
Nežadu šalintis nė vienos tarnystės. Tiesiog dabar man bus mažiau atsakomybių: nereikės rūpintis kiaurais stogais, dūžtančiais langais... Iš tikrųjų ūkinių reikalų gausa ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko panorau šiek tiek atsikvėpti.
– Mes visi nuolat kažką atidėliojame. Kai sakome, kad neturime laiko, iš tikrųjų jo neišnaudojame produktyviai. Neslėpsiu, aš ir pats kartais po susitikimų su žmonėmis, įvairių renginių ar šv. Mišių pareidavau į kleboniją ir kurį laiką tiesiog sėdėdavau. Atrodo, jog nieko sunkaus neveikdavau, tačiau visa tai mane išsunkdavo. Labiausiai pavargstu sekmadieniais per Sumos šv. Mišias. Po jų visada turiu bent pusvalandį pagulėti.
Konkrečių planų, ką veiksiu, neturiu. Labiausiai noriu aplankyti visus savo kurso draugus. Skirsiu daugiau laiko lektūrai, savęs tobulinimui. Mano bibliotekoje yra tiek religinės, tiek grožinės literatūros knygų. Toliau analizuosiu Šventąjį Raštą. Tai knyga, kurią pabaigus skaityti reikia vėl pradėti iš naujo. Kaskart tą pačią jos vietą galima suvokti skirtingai.
– Šias pareigas pradėjau eiti 1989 m. rugsėjo 13 d. Tiesa, tai nebuvo mano pirma pažintis su Vilkaviškiu. Dar 1984 m. gruodžio 12 d. aš pradėjau čia dirbti vikaru. Juo buvau pusantrų metų, kol mane paskyrė Simno klebonu.
Vyskupas Juozas Žemaitis net keletą kartų mane kalbino tapti Vilkaviškio klebonu. Kadangi Simne buvo likę daug nebaigtų darbų, aš vis ieškojau galimybių, kaip atsisakyti šių pareigų. Vis dėlto galiausiai mane pavergė vyskupo žodžiai: „Vyteli, reikia.“
Į Vilkaviškį atvykau ne pačiu gražiausiu metu – jau buvo slogus ruduo. Reikėjo įsikurti, susitvarkyti buitį. Tada dar nepažinojau tiek žmonių, kiek dabar, tad ir pagalbos daug nebuvo. Vos atėjęs pradėjau brandinti mintį, kaip atstatyti Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedrą. Tokią užduotį man paskyrė vyskupas. Iš pradžių net nežinojau, kurioje konkrečioje vietoje stovėjo senosios katedros pamatai. Kai ėmėmės darbų, ne visi buvo jais patenkinti. Vieni gailėjo išnyksiančio skvero, kiti – stovėjusių skulptūrų, treti – ten vešėjusių augalų. Vis dėlto buvo daugiau tų, kurie palaikė idėją.
– Pradedant bet kurį didesnį darbą dažniausiai būna kokia nors iniciatyvinė grupė. Taip ir šįkart atsirado žmonių, su kuriais žengėme į priekį.
Juokauju, kad tuomet turbūt nebuvo tokio plyšio, į kurį nelįsčiau, tikėdamasis kokios nors pagalbos. Apvažiavau visus kolūkius, įstaigas, įmones, organizacijas, mokyklas... Iš pradžių labai daug prie statybų padėjo kolūkių pirmininkai. Sulaukiau ne vieno priekaišto, kad su jais bendravau daugiau nei su kitais tikinčiaisiais, bet į tokias apkalbas stengiausi pernelyg daug dėmesio nekreipti. Žinojau, kad jei man reikės kelių priekabų žvyro, krano ar kitokios technikos, turėsiu į ką kreiptis.
Statybų metu netrūko įvairių diskusijų. Kai kas net stebėjosi, kad katedroje rengiamas tualetas. Dabar be jo pasaulyje neleidžia pradėti statyti nė vienos bažnyčios!
DOSJĖ. Vilkaviškio parapijos klebonu ir Vilkaviškio dekanato dekanu Vytautas Gustaitis paskirtas 1989 m. rugsėjo 13 d. Nuo to laiko dvasininkas tapo neatsiejama viso rajono bendruomenės dalimi. • V. Gustaičio pastangomis per 1991–1998 m. atstatyta Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra, prie jos pastatyta klebonija, suremontuoti parapijos namai. • 1996 m. klebono iniciatyva buvo įsteigta parapijos labdaros valgyklėlė. 1997 m. įkurtas Vilkaviškio dekanato šeimos centras. • 1995 m. dekanas V. Gustaitis pirmą kartą organizavo analogų Lietuvoje tuo metu dar neturėjusį Vilkaviškio dekanato moksleivių giesmių konkursą. Dvasininko iniciatyva vyko religinės poezijos ir prozos skaitovų konkursai. • 1998 m., įvertinus V. Gustaičio organizacinius bei visuomeninius nuopelnus religijoje, kultūrinėje bei socialinėje plotmėje, jam suteiktas Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardas.
Prie katedros statybų prisidėjo daug gerų žmonių. Kai kurie paramą skyrė konkretiems tikslams. Pavyzdžiui, Amerikoje gyvenęs monsinjoras prelatas Vincentas Bartuška auką skyrė būtent vitražams. Jis pabrėžė, kad pinigų nenaudotume nei plytoms, nei cementui.
– Mes visi esame žmonės ir gyvename tarp žmonių. Jei mums nerūpi kitų problemos, su mumis kažkas yra negerai. Man visada rūpėjo ir politiniai, ir kultūriniai, ir socialiniai dalykai. Tokia jau mano prigimtis. Nuo pirmos klasės stengiausi dalyvauti įvairiose veiklose: 13 metų lankiau šokių būrelį, dainavau ansambliuose, choruose, deklamavau eiles. Galbūt taip pasąmoningai išsisukinėjau nuo mokslų. Neslėpsiu, gerai mokytis pradėjau tik Kauno kunigų seminarijoje, kurią baigiau su pagyrimu.
– Iš tikrųjų stereotipai apie dzūkų ir suvalkiečių skirtumus – teisingi. Pamenu, kai dar Simne man reikėdavo į talką pasikviesti 12 vyrų, tai užtekdavo pakalbėti su vienu iš jų ir būtinai susirinkdavo bent 13. Vilkaviškyje jau reikia šnekėti su kiekvienu asmeniškai. Gyventojai išties skiriasi, tačiau tiek viename, tiek kitame krašte yra visokių žmonių. Prireikė laiko, bet dabar Vilkaviškis man yra savas miestas.
– Daug svėriau, tai niekas ir nepakėlė. O jeigu rimtai, yra nerašyta taisyklė, kad vyskupai dvasininkus rotuoja kas septynerius metus. Visgi kaskart žiūrima, kokia yra konkreti situacija. Po katedros statybų aš vyskupui pasakiau, kad esu pasiruošęs būti perkeltas kitur. Tada tikrai būčiau išėjęs. Tačiau dar buvo nepastatyta klebonija, vėliau atsirado virtinė kitų darbų. Taip niekada ir nesulaukiau pasiūlymo išeiti. Dabar pasitraukti iš klebono pareigų tikrai nėra lengva. Prie visko prisiliesta, viskas sava...
– Tai – viena iš priežasčių. Žinau savo charakterį ir tikrai neiškęsiu kažko nepasakęs, nepamokęs. Neabejoju, kad naujasis klebonas viską darys gerai, bet man galbūt atrodys kitaip. Todėl ir noriu gyventi atskirai. Šiuo metu beveik visi asmeniniai daiktai jau suvežti į namą, tačiau jame dar nesu nakvojęs. Kol kas mano namai – klebonija. Apie grįžimą atgal į Alytų niekada negalvojau. Ten nebuvau jau 44 metus. Vilkaviškyje viskas pažįstama, žinau, į ką prireikus galėčiau kreiptis pagalbos.
– Iš tikrųjų jau daugiau nei metus turiu juodą šuniuką – Rikį penktąjį. Su juo ir kraustysimės į naujus namus.
– Galutinai pareigas iš manęs naujasis klebonas perims rugpjūčio 20 d., o prisaikdintas jis bus rugpjūčio 23-iąją.
Kunigą V. Gražulevičių dar menkai pažįstu, tačiau jis man paliko draugiško, labai linksmo ir mylinčio gėles žmogaus įspūdį. Jis sakė dažnai gėrėjęsis mūsų katedra ir jos aplinka, bet niekada negalvojęs, kad reikės čia tarnauti. Jam prireiks laiko, kol apsipras, tačiau neabejoju, kad viskas bus gerai. Esu pasiryžęs atsakyti į visus jo klausimus, supažindinti su visais, kurie kada nors galėtų jam padėti, pristatyti rajono valdžiai.
– Visiems linkiu mylėti Dievą ir žmones. Be jų esame niekas, o kartu – jėga. Svarbu, kad naujasis klebonas niekam nepataikautų, nieko nemėgdžiotų, būtų tiesiog savimi ir nuolankiai tarnautų Dievui bei žmonėms. Tikinčiųjų taip pat prašau nepamiršti Dievo ir mylėti bei gerbti naująjį kleboną.
Publikuota: 2020-08-17 09:06:43
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|