|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-02-27 09:34
|
|
|
„Mūsų dienraštis siekia būti atviras įvairioms nuomonėms“, – sakė Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas.
Birutė NENĖNIENĖ
Mūsų laikraščio skaitytojai tikriausiai pastebėjo informaciją apie redakcijos susitarimą pasikeisti tekstais su internetiniu dienraščiu Bernardinai.lt. Tačiau dalis skaitytojų neturi galimybės naršyti internete, todėl Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus Andriaus NAVICKO paprašėme išsamiau supažindinti su savo laikraščiu, atsakyti į keletą skaitytojus dominančių klausimų.
– Prašytume paaiškinti apie Jūsų siekį būti ATVIRU, PATIKIMU ir KITOKIU dienraščiu. Kam ir kodėl kilo idėja sukurti internetinį laikraštį? Kaip gimė būtent toks pavadinimas?
– Vasario 21 dieną šventėme kuklų trejų metų gimtadienį. 2003 metų pabaigoje broliai pranciškonai pasidalijo mintimis, jog ketina imtis dar vienos viešos iniciatyvos ir kurti dienraštį internete. Labai apsidžiaugiau, nes tai, kokia Lietuvoje buvo nacionalinė žiniasklaida, tikrai netenkino. Artima buvo ir tai, kaip pranciškonai kalbėjo apie būsimą leidinį. Esą jis turėtų remtis krikščioniškomis vertybėmis, jos turi būti dienraščio pamatas, o ne dekoracijos. Kitaip sakant, dienraštis neturi moralizuoti, būti siauros tematikos. Priešingai, kalbėjome apie įvairiausias temas aprėpiantį dienraštį, kuris stengtųsi išlikti sąžiningas, patikimas, netarnauti kuriai nors politinei partijai ar verslo grupei.
Pranciškonai tapo dienraščio steigėjais ir krikštatėviais. Jie pirmaisiais metais prisiėmė visą vadybos ir finansų paieškos naštą bei buvo mums „skydas“ nuo įvairaus pobūdžio kritikos. Buvo ir liko kaltinimų, jog esame perdėm katalikiški, jog esame visai nekatalikiški, jog tarnaujame komunistams, jog esame dešiniųjų tarnai. Mes gi stengiamės būti pakankamai sūrūs ir kartu šviesūs: kalbėti apie kasdienes problemas, apie rūpesčius ir džiaugsmus, kurie tikrai rūpėtų skaitytojui, ir kartu liudyti krikščioniškas vertybes. Drįstu teigti, jog iš tiesų esame „kitokie“, net lyginant su kitais internetiniais leidiniais. Tikrai esame atviri įvairiausioms nuomonėms, jei jos tik siekia diskusijos, o ne propagandos. Taip pat visada stengiamės ne tiek lenktyniauti su kitais leidiniais, kas pirmas paskelbs informaciją, bet daugiau dėmesio kreipiame į tai, kad mūsų skelbiama informacija, tekstai būtų patikimi.
– Internautų komentaruose apie Jūsų rašinius teko skaityti nuomonę, jog esate „pranciškonų ruporas“. Iš tikrųjų, kokias temas ir autorius įsileidžiate į savo puslapius?
– Jau minėjau, kad esame kaltinami kardinaliai skirtingais dalykais. Kita vertus, niekur kitur nerasite tiek informacijos apie pranciškonų ordino veiklą nei pas mus. Matome pranciškonų darbus iš labai arti, jaučiame su jais dvasinį ryšį, todėl natūralu, kad informacijos apie juos daugiau nei apie kitas religines bendruomenes. Tačiau tvirtai galiu pasakyti, jog man nesuprantamos varžytuvės tarp religinių bendruomenių. Beje, visada atvirai rašome ne tik apie Bažnyčios pasiekimus, bet ir apie šešėlius, problemas, apie kurias kiti nutyli.
Kaip atrenkame autorius? Pagal sugebėjimą rašyti aiškiai ir savitai bei norą dalyvauti sąžiningoje diskusijoje, ieškoti tiesos. Tarp nuolatinių Bernardinai.lt autorių – ir socialdemokratas Aloyzas Sakalas, ir konservatoriams simpatizuojantis Tomas Viluckas, liberalus Leonidas Donskis, krikščionių demokratų lyderis Valentinas Stundys...
– Nors Jūs skelbiatės, jog dienraščio principas yra „užuot keikęs tamsą, uždek žvakę“, tačiau prie straipsnių neišvengiate nekultūringų, įžeidžių komentarų. Ką galvojate apie tai, kaip apskritai vertinate nuomonių išraišką tokia forma?
– Ar reikia leisti skaitytojams rašyti anoniminius komentarus prie dienraščio straipsnių – diskutuotinas dalykas. Akivaizdu, jog daug skaitytojų nemoka diskutuoti, tačiau į interneto voratinklį įpina savo panieką, pyktį ir užgauliojimus. Stengiamės tobulinti komentarų administravimą ir ateityje tikimės operatyviau šalinti nederamus komentarus. Kita vertus, dalis komentarų tarnauja kaip galimybė jausti mūsų skaitytojų auditorijos džiaugsmus ir rūpesčius. Manau, didžiulis iššūkis yra skatinti žmonių sąmoningumą, kad jiems ranka nekiltų rašyti kažką bjauraus.
– Koks Jūsų redakcijos kolektyvas? Kokiais šaltiniais remiatės rinkdami operatyvią informaciją?
– Šiuo metu dirbame devyniese. Jei turėtume kiek daugiau lėšų, tai tikrai priimtume daugiau etatinių talkininkų. Dienraščio turiniu rūpinasi penki darbuotojai, taip pat yra stilistė, techninis redaktorius, plėtros direktorius ir vadybininkė.
Sudarę sutartį su BNS, bendradarbiaujame su kai kuriomis užsienio informacijos agentūromis, jau susiformavo vis didėjantis bendradarbių įvairiose Lietuvos vietovėse ir užsienyje tinklas. Svajojame apie įvairesnį informacijos tinklą, apie daugiau korespondentų įvairiose vietose. Žingsnis po žingsnio gal ir įgyvendinsime svajones.
– Rašančiųjų rajono laikraščiui suaktyvėjimą labiausiai pajuntame prieš rinkimus, o Jūsų talkininkai aktyvūs visus metus, jų ratas įvairus. Kaip išprovokuojate rašyti, gal suviliojate honorarais?
– Tekstų trūkumu tikrai nesiskundžiame. Autorių daug ir labai gausėja kiekvieną mėnesį. Tenka daryti atranką. Dalis autorių rašo be honorarų, autorines sutartis sudarome su tais, kurių tekstus patys užsakome, kuriuos raginame rašyti. Netikiu, kad jie rašo tik dėl honorarų. Kitur už savo tekstus jie gautų daugiau. Veikiau esame bendraminčiai. Nemaža dalis autorių prisipažįsta, jog jiems garbė savo tekstus atrasti mūsų dienraštyje. Suprantu, jog tai savigyra, tačiau tikrai džiaugiuosi, kad turime gerą vardą tiek Lietuvoje, tiek užsienio lietuvių bendruomenėse.
– Ar esate tyrinėję savo skaitytojų auditoriją ir ar galite apibūdinti, kokie jie, kiek jų atsiverčia Jūsų tinklalapį?
– Turime techninę galimybę keliais pjūviais analizuoti skaitytojų auditoriją. Žinome, kad mūsų skaitytojų skaičius nuosekliai didėja. Šiuo metu mėnesinė mūsų auditorija – kiek daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Kiekvieną dieną mus skaito apie 15 tūkstančių skaitytojų, kurie mūsų dienraštį atsiverčia vidutiniškai 70 tūkstančių kartų. Dešimtadalis skaitytojų gyvena užsienyje. Daugiau nei pusė visų skaitytojų – vilniečiai. Tikrai norėtume būti labiau skaitomi Lietuvos regionuose. Skirtingai nuo Delfio ar Alfos, mūsų skaitytojai vyresnio amžiaus, kiek labiau išsilavinę, didžioji dauguma, aišku, katalikai, tačiau tikrai ne visi.
– Papasakokite apie savo projektus.
– Jų tikrai daug. Pavyzdžiui, kartu su Genocido ir rezistencijos tyrimo centru skelbiame ciklą tekstų „Laisvės kryžkelės“ apie laisvės kovas, neseniai pradėjome naują projektą „Europa“ – skelbiame interviu su užsienio valstybių ambasadoriais, skaitytojams pateikiame išsamius Europos valstybių aprašus. Dar norėčiau paminėti, jog dalyvaujame skurdo ir socialinės atskirties temoms skirtame projekte, taigi daug rašome socialinėmis temomis.
– Jūsų leidybinė veikla taip pat ne paskutinėje vietoje. Ko galime teirautis knygynuose, ką ruošiate spaudai?
– Išleidome esė knygą „Aštuntoji diena“, šių metų kalendorių. Deja, paprasčiausiai pritrūkstame tam laiko. Tačiau labai norėtume dar šiemet paskelbti kunigo pranciškono Arūno Peškaičio tekstų rinktinę, taip pat knygą „Portretai“, kurioje skelbtume tikrai įdomius pašnekesius su Lietuvos menininkais, kultūros veikėjais. Neretai pasvajoju, jog labai norėtųsi leisti reguliarų Bernardinai.lt tekstų almanachą, o gal net savaitinį žurnalą. Kol kas tik svajoju ir nedrąsiai viliuosi, kad svajonės virs kūnu.
– Ir galiausiai – suvalkietiškas susirūpinimas: kokia Jums nauda iš viso šito darbo? Kaip finansiškai gyvuojate? Gal jus remia turtingi ir įtakingi žmonės?
– Tikrai natūralus klausimas. Turime kelis didesnius rėmėjus – tai Katalikų religinės šalpos bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondai. Jų parama sudaro beveik 40 procentų mūsų metinio biudžeto. Dar 20-25 procentus uždirbame iš dienraštyje skelbiamos reklamos. Lieka skausmingos, nuolatinės mažesnių rėmėjų ir įvairių projektų paieškos. Beje, pirmus dvejus metus po 20 tūkstančių litų kasmet gavome iš garsios įmonės „Dujotekana“, tačiau tiek jai, tiek kitiems rėmėjams visada sakome, kad jūsų parama – tai laisva auka, o ne galimybė „nusipirkti“ mūsų palankumą.
Pranciškonai suteikė patalpas, sumoka komunalinius mokesčius. Beje, padeda ir skaitytojai. Praėjusių metų pabaigoje paskelbėme skaitytojų paramos vajų. Skaitytojai paaukojo daugiau nei 15 tūkstančių litų.
Žinau, kad praktiškai visi redakcijos darbuotojai galėtų atrasti geriau mokamus darbus. Tačiau, patikėkite, nuostabu dirbti tai, kuo tiki ir kur niekas neriboja kūrybinės laisvės.
Mūsų laikraščio skaitytojai tikriausiai pastebėjo informaciją apie redakcijos susitarimą pasikeisti tekstais su internetiniu dienraščiu Bernardinai.lt. Tačiau dalis skaitytojų neturi galimybės naršyti internete, todėl Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus |
– Prašytume paaiškinti apie Jūsų siekį būti ATVIRU, PATIKIMU ir KITOKIU dienraščiu. Kam ir kodėl kilo idėja sukurti internetinį laikraštį? Kaip gimė būtent toks pavadinimas?
– Vasario 21 dieną šventėme kuklų trejų metų gimtadienį. 2003 metų pabaigoje broliai pranciškonai pasidalijo mintimis, jog ketina imtis dar vienos viešos iniciatyvos ir kurti dienraštį internete. Labai apsidžiaugiau, nes tai, kokia Lietuvoje buvo nacionalinė žiniasklaida, tikrai netenkino. Artima buvo ir tai, kaip pranciškonai kalbėjo apie būsimą leidinį. Esą jis turėtų remtis krikščioniškomis vertybėmis, jos turi būti dienraščio pamatas, o ne dekoracijos. Kitaip sakant, dienraštis neturi moralizuoti, būti siauros tematikos. Priešingai, kalbėjome apie įvairiausias temas aprėpiantį dienraštį, kuris stengtųsi išlikti sąžiningas, patikimas, netarnauti kuriai nors politinei partijai ar verslo grupei.
Pranciškonai tapo dienraščio steigėjais ir krikštatėviais. Jie pirmaisiais metais prisiėmė visą vadybos ir finansų paieškos naštą bei buvo mums „skydas“ nuo įvairaus pobūdžio kritikos. Buvo ir liko kaltinimų, jog esame perdėm katalikiški, jog esame visai nekatalikiški, jog tarnaujame komunistams, jog esame dešiniųjų tarnai. Mes gi stengiamės būti pakankamai sūrūs ir kartu šviesūs: kalbėti apie kasdienes problemas, apie rūpesčius ir džiaugsmus, kurie tikrai rūpėtų skaitytojui, ir kartu liudyti krikščioniškas vertybes. Drįstu teigti, jog iš tiesų esame „kitokie“, net lyginant su kitais internetiniais leidiniais. Tikrai esame atviri įvairiausioms nuomonėms, jei jos tik siekia diskusijos, o ne propagandos. Taip pat visada stengiamės ne tiek lenktyniauti su kitais leidiniais, kas pirmas paskelbs informaciją, bet daugiau dėmesio kreipiame į tai, kad mūsų skelbiama informacija, tekstai būtų patikimi.
– Internautų komentaruose apie Jūsų rašinius teko skaityti nuomonę, jog esate „pranciškonų ruporas“. Iš tikrųjų, kokias temas ir autorius įsileidžiate į savo puslapius?
– Jau minėjau, kad esame kaltinami kardinaliai skirtingais dalykais. Kita vertus, niekur kitur nerasite tiek informacijos apie pranciškonų ordino veiklą nei pas mus. Matome pranciškonų darbus iš labai arti, jaučiame su jais dvasinį ryšį, todėl natūralu, kad informacijos apie juos daugiau nei apie kitas religines bendruomenes. Tačiau tvirtai galiu pasakyti, jog man nesuprantamos varžytuvės tarp religinių bendruomenių. Beje, visada atvirai rašome ne tik apie Bažnyčios pasiekimus, bet ir apie šešėlius, problemas, apie kurias kiti nutyli.
Kaip atrenkame autorius? Pagal sugebėjimą rašyti aiškiai ir savitai bei norą dalyvauti sąžiningoje diskusijoje, ieškoti tiesos. Tarp nuolatinių Bernardinai.lt autorių – ir socialdemokratas Aloyzas Sakalas, ir konservatoriams simpatizuojantis Tomas Viluckas, liberalus Leonidas Donskis, krikščionių demokratų lyderis Valentinas Stundys...
– Nors Jūs skelbiatės, jog dienraščio principas yra „užuot keikęs tamsą, uždek žvakę“, tačiau prie straipsnių neišvengiate nekultūringų, įžeidžių komentarų. Ką galvojate apie tai, kaip apskritai vertinate nuomonių išraišką tokia forma?
– Ar reikia leisti skaitytojams rašyti anoniminius komentarus prie dienraščio straipsnių – diskutuotinas dalykas. Akivaizdu, jog daug skaitytojų nemoka diskutuoti, tačiau į interneto voratinklį įpina savo panieką, pyktį ir užgauliojimus. Stengiamės tobulinti komentarų administravimą ir ateityje tikimės operatyviau šalinti nederamus komentarus. Kita vertus, dalis komentarų tarnauja kaip galimybė jausti mūsų skaitytojų auditorijos džiaugsmus ir rūpesčius. Manau, didžiulis iššūkis yra skatinti žmonių sąmoningumą, kad jiems ranka nekiltų rašyti kažką bjauraus.
– Koks Jūsų redakcijos kolektyvas? Kokiais šaltiniais remiatės rinkdami operatyvią informaciją?
– Šiuo metu dirbame devyniese. Jei turėtume kiek daugiau lėšų, tai tikrai priimtume daugiau etatinių talkininkų. Dienraščio turiniu rūpinasi penki darbuotojai, taip pat yra stilistė, techninis redaktorius, plėtros direktorius ir vadybininkė.
Sudarę sutartį su BNS, bendradarbiaujame su kai kuriomis užsienio informacijos agentūromis, jau susiformavo vis didėjantis bendradarbių įvairiose Lietuvos vietovėse ir užsienyje tinklas. Svajojame apie įvairesnį informacijos tinklą, apie daugiau korespondentų įvairiose vietose. Žingsnis po žingsnio gal ir įgyvendinsime svajones.
– Rašančiųjų rajono laikraščiui suaktyvėjimą labiausiai pajuntame prieš rinkimus, o Jūsų talkininkai aktyvūs visus metus, jų ratas įvairus. Kaip išprovokuojate rašyti, gal suviliojate honorarais?
– Tekstų trūkumu tikrai nesiskundžiame. Autorių daug ir labai gausėja kiekvieną mėnesį. Tenka daryti atranką. Dalis autorių rašo be honorarų, autorines sutartis sudarome su tais, kurių tekstus patys užsakome, kuriuos raginame rašyti. Netikiu, kad jie rašo tik dėl honorarų. Kitur už savo tekstus jie gautų daugiau. Veikiau esame bendraminčiai. Nemaža dalis autorių prisipažįsta, jog jiems garbė savo tekstus atrasti mūsų dienraštyje. Suprantu, jog tai savigyra, tačiau tikrai džiaugiuosi, kad turime gerą vardą tiek Lietuvoje, tiek užsienio lietuvių bendruomenėse.
– Ar esate tyrinėję savo skaitytojų auditoriją ir ar galite apibūdinti, kokie jie, kiek jų atsiverčia Jūsų tinklalapį?
– Turime techninę galimybę keliais pjūviais analizuoti skaitytojų auditoriją. Žinome, kad mūsų skaitytojų skaičius nuosekliai didėja. Šiuo metu mėnesinė mūsų auditorija – kiek daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Kiekvieną dieną mus skaito apie 15 tūkstančių skaitytojų, kurie mūsų dienraštį atsiverčia vidutiniškai 70 tūkstančių kartų. Dešimtadalis skaitytojų gyvena užsienyje. Daugiau nei pusė visų skaitytojų – vilniečiai. Tikrai norėtume būti labiau skaitomi Lietuvos regionuose. Skirtingai nuo Delfio ar Alfos, mūsų skaitytojai vyresnio amžiaus, kiek labiau išsilavinę, didžioji dauguma, aišku, katalikai, tačiau tikrai ne visi.
– Papasakokite apie savo projektus.
– Jų tikrai daug. Pavyzdžiui, kartu su Genocido ir rezistencijos tyrimo centru skelbiame ciklą tekstų „Laisvės kryžkelės“ apie laisvės kovas, neseniai pradėjome naują projektą „Europa“ – skelbiame interviu su užsienio valstybių ambasadoriais, skaitytojams pateikiame išsamius Europos valstybių aprašus. Dar norėčiau paminėti, jog dalyvaujame skurdo ir socialinės atskirties temoms skirtame projekte, taigi daug rašome socialinėmis temomis.
– Jūsų leidybinė veikla taip pat ne paskutinėje vietoje. Ko galime teirautis knygynuose, ką ruošiate spaudai?
– Išleidome esė knygą „Aštuntoji diena“, šių metų kalendorių. Deja, paprasčiausiai pritrūkstame tam laiko. Tačiau labai norėtume dar šiemet paskelbti kunigo pranciškono Arūno Peškaičio tekstų rinktinę, taip pat knygą „Portretai“, kurioje skelbtume tikrai įdomius pašnekesius su Lietuvos menininkais, kultūros veikėjais. Neretai pasvajoju, jog labai norėtųsi leisti reguliarų Bernardinai.lt tekstų almanachą, o gal net savaitinį žurnalą. Kol kas tik svajoju ir nedrąsiai viliuosi, kad svajonės virs kūnu.
– Ir galiausiai – suvalkietiškas susirūpinimas: kokia Jums nauda iš viso šito darbo? Kaip finansiškai gyvuojate? Gal jus remia turtingi ir įtakingi žmonės?
– Tikrai natūralus klausimas. Turime kelis didesnius rėmėjus – tai Katalikų religinės šalpos bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondai. Jų parama sudaro beveik 40 procentų mūsų metinio biudžeto. Dar 20-25 procentus uždirbame iš dienraštyje skelbiamos reklamos. Lieka skausmingos, nuolatinės mažesnių rėmėjų ir įvairių projektų paieškos. Beje, pirmus dvejus metus po 20 tūkstančių litų kasmet gavome iš garsios įmonės „Dujotekana“, tačiau tiek jai, tiek kitiems rėmėjams visada sakome, kad jūsų parama – tai laisva auka, o ne galimybė „nusipirkti“ mūsų palankumą.
Pranciškonai suteikė patalpas, sumoka komunalinius mokesčius. Beje, padeda ir skaitytojai. Praėjusių metų pabaigoje paskelbėme skaitytojų paramos vajų. Skaitytojai paaukojo daugiau nei 15 tūkstančių litų.
Žinau, kad praktiškai visi redakcijos darbuotojai galėtų atrasti geriau mokamus darbus. Tačiau, patikėkite, nuostabu dirbti tai, kuo tiki ir kur niekas neriboja kūrybinės laisvės.
Publikuota: 2007-02-27 09:34:13
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|