|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2020-02-24 16:32
|
|
|
Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šauliai įprasmino žygyje.
Po J. Basanavičiaus aikštėje Vasario 16-ąją įvykusio valstybės vėliavos pakėlimo, rajono mero Algirdo Neiberkos sveikinimo žodžio ir iškilmingos rikiuotės Vilkaviškio Petro Karužos 406-os šaulių kuopos nariai, kai kurie miesto gyventojai bei svečiai išėjo į šaulišką žygį. Šitaip įprasminome Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Pirmas atokvėpis – Uosijos miško pušynėlyje, ant stataus Kastinės kranto. Pažiūrėjome į senojo pušyno vietą, prisiminėme turistinius sąskrydžius ir mokslo metų baigimo šventes, nuostabias klasės drauges ir šaunius suolo draugus.
Koks upės vardas? Atsakyti gali tik pirmą kartą keliaujantieji! Teisingas atsakymas pateiktas iš trečio karto. Kompiuterių amžiaus jaunuoliams tai visai geras rezultatas. Pakalbėjome apie keistą upės pavadinimą ir jo atsiradimo aplinkybes. Kodėl upės senovėje buvo tokios svarbios? Pasišnekėjome apie paskutinį karą ir sugriautą Vilkaviškį, kodėl miškuose aplink miestą gausu šaudmenų ir sprogmenų, ir dar apie daug ką. Kai kitą kartą eisite kartu – sužinosite ir Jūs.
Paskui žygeivių kolona, vedama jaunųjų šaulių, patraukė perėjos link.
Eidami aukštu Kastinės upės krantu stebėjomės atlikto darbo dydžiu. Ne juokas tokį kanalą iškasti!
Kas atsitiko? Vedliai praėjo perėją?! Nepastebėjo?! Jauniesiems šauliams tai nebūdinga! Sustojame. Atsakymas aiškus. Perėjos įrangos nėra. Viskas buvo įruošta iš vakaro, o dabar tik storas medis guli skersai upę.
Trumpas pasitarimas: įvertiname pasikeitusias aplinkybes, žygeivių galimybes. Pasiūlome du variantus: pora papildomų kilometrų arba keliamės numatytoje vietoje. Daugumai šios aplinkybės – tik dar vienas nuotykis. Tačiau kai kam – iššūkis! Daug kas ieško tinkamos karties pasiremti. Šita kartis trumpoka, ta, kur guli, – storoka... Kaip pereiti Kastinę, kai perėją „diversantai“ išardė? Šauliams tai ne problema, pirmoji grupė jau kitame upės krante. Paskui keliasi vėliavnešiai ir mūsų istorinė vėliava suplazda jau kitame krante. Padedami jaunųjų šaulių, kliūtį įveikia visi civiliai ir žygis tęsiasi.
Einame per gyvenvietę. Mus pamatę loja šunys, kai kurie, išsigandę tokio didelio būrio, sprunka tolyn. Sužavi kaimynų vieningumas: visų kiemų sarginiai šunys – balti, dideli, gražūs.
Dar pora kilometrų ir pertraukėlė išgerti arbatos. Įeiname į Uosijos miško ąžuolyną. Mums prieš akis – reti, dideli ąžuolai ir daug storų išvirtusių medžių. Kaip paaiškėjo vėliau, tai uosiai.
Karšta arbata iš gamtos dovanų paruošta. Tuo pasirūpino šaulių ūkinė grupė. Arbata, iš namų įsidėti užkandžiai sau ir draugui – labai laiku. Keliautojai pasiskirsto į grupeles ir aptarinėja žygį. Daug kas stebisi, kad dingo perėjos įranga. Juk prarasta apie 100 metrų alpinistinės virvės ir 3 karabinai. Tai didelis nuostolis.
Klausiame žygeivių, gal kitą kartą perėjos nerengti? Rengti, rengti, kam to streso! Tikimės, kad „diversantai“ virves sugrąžins, o mums, šauliams, tai bus pamoka. Kitą sykį pastatysime sargybą, būtinai „ginkluotą“, kad saugotų įrenginį.
Dar pasikalbame apie Uosijos mišką ir apie kitus mažus miškelius aplink Vilkaviškį. Kodėl rajone toks mažas miškingumas? Apžiūrėję storus išverstus medžius suprantame, kad jie auga ant žvirgždo. Taip, žemdirbystei tokia žemė netinkama. Truputį gaila medžių – mes juos „suvarėme“ ten, kur augti labai sunku. Tačiau ąžuolams ta aplinkybė, atrodo, nėra problema, jie auga ir storėja, skroblai irgi gerai jaučiasi, liepos – taip pat. Uosių gaila. Kaip kitados vinkšnų maras išguldė šiuos medžius, taip dabar šaknų puvinys guldo uosius. Beje, pakalbėjome ir apie skroblo medieną. Ji nuo seno laikoma ypatinga, dėl vienos svarbios savybės buvo labai vertinama. Gal laikraščio skaitytojai, kurie nedalyvavo žygyje, atsakys į klausimą, kuo ypatinga skroblo mediena ir kam ji buvo naudojama praeityje. Prizas už teisingą atsakymą – šauliškas kalendorius. Laimėtoją apdovanosime per sekantį šaulių renginį. Atsakymų laukiama el. p. vytautas.lekesius@gmail.com.
Be abejo, aptarėme ąžuolyno vertę rekreacijai, tai yra savaitgaliniam, vienos dienos trukmės poilsiui, intelektualinių, dvasinių ir fizinių jėgų atstatymui po intensyvios darbo savaitės. Visi žygeiviai tos pačios nuomonės: ąžuolynas turi išlikti, nes jis yra visų mūsų neįkainojamas turtas. Seniausių ąžuolų amžius gali siekti 130–150 metų, dėl to verta dėti visas pastangas, kad šie mums labai vertingi medžiai išliktų. Net ir nepritaikytas rekreacijai ąžuolynas dabar lankomas. Į jį atvažiuoja jaunos šeimos su mažais vaikais ir net kūdikiais – matyt, žino miško terapijos naudą žmogui, mažam ir dideliam. Tokia vieta prie didesnio miesto jau seniai būtų tapusi miško parku.
Suprantama, tai būtų finansinė investicija, bet ji skirta mūsų žmonių sveikatingumui didinti. Savivaldos įstatyme kalbama ne tik apie ligų gydymą – savivaldai priskirta rūpintis gyventojų sveikata. Kreipiuosi į rajono merą ir Savivaldybės tarybos narius, prašydamas išsaugoti šitą ąžuolyną.
Šauliško žygio rėmėja – VšĮ Šeimos sveikatos priežiūros centras – žygeivius paskatino ir toliau rūpintis savo sveikata, dalyvauti miško terapijos dienoje, kuri rengiama kartą per mėnesį, ir prisidėti prie ąžuolyno išsaugojimo.
Poilsio valanda ąžuolyne greitai prabėgo. Fotografija prisiminimui ir vėl į žygį. Maloniai pavargę, bet puikios nuotaikos ir kupini įspūdžių pasiekiame J. Basanavičiaus aikštę. Paskutinė žygio vadovo užduotis – organizuoti iškilmingą rikiuotę. Vilkaviškio Petro Karužos 406-os šaulių kuopos vadas Romualdas Ramanauskas įteikė diplomus žmonėms, įveikusiems 13 km trasą. Pasidžiaugėme žygyje dalyvavusiais jaunaisiais šauliais.
Tai buvo trečias šaulių organizuotas žygis ir yra vilties, kad jis taps tradicinis.
Vytautas LEKEŠIUS
Žygio vadovas, gidas,
Vilkaviškio Petro Karužos 406-os šaulių kuopos II skyriaus vadas
Projektą „Laisvės pamokos“ remia Spaudos, radijo
ir televizijos rėmimo fondas
Po J. Basanavičiaus aikštėje Vasario 16-ąją įvykusio valstybės vėliavos pakėlimo, rajono mero Algirdo Neiberkos sveikinimo žodžio ir iškilmingos rikiuotės Vilkaviškio Petro Karužos 406-os šaulių kuopos nariai, kai kurie miesto gyventojai bei svečiai išėjo į šaulišką žygį. Šitaip įprasminome Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. |
Pirmas atokvėpis – Uosijos miško pušynėlyje, ant stataus Kastinės kranto. Pažiūrėjome į senojo pušyno vietą, prisiminėme turistinius sąskrydžius ir mokslo metų baigimo šventes, nuostabias klasės drauges ir šaunius suolo draugus.
Koks upės vardas? Atsakyti gali tik pirmą kartą keliaujantieji! Teisingas atsakymas pateiktas iš trečio karto. Kompiuterių amžiaus jaunuoliams tai visai geras rezultatas. Pakalbėjome apie keistą upės pavadinimą ir jo atsiradimo aplinkybes. Kodėl upės senovėje buvo tokios svarbios? Pasišnekėjome apie paskutinį karą ir sugriautą Vilkaviškį, kodėl miškuose aplink miestą gausu šaudmenų ir sprogmenų, ir dar apie daug ką. Kai kitą kartą eisite kartu – sužinosite ir Jūs.
Paskui žygeivių kolona, vedama jaunųjų šaulių, patraukė perėjos link.
Eidami aukštu Kastinės upės krantu stebėjomės atlikto darbo dydžiu. Ne juokas tokį kanalą iškasti!
Kas atsitiko? Vedliai praėjo perėją?! Nepastebėjo?! Jauniesiems šauliams tai nebūdinga! Sustojame. Atsakymas aiškus. Perėjos įrangos nėra. Viskas buvo įruošta iš vakaro, o dabar tik storas medis guli skersai upę.
Trumpas pasitarimas: įvertiname pasikeitusias aplinkybes, žygeivių galimybes. Pasiūlome du variantus: pora papildomų kilometrų arba keliamės numatytoje vietoje. Daugumai šios aplinkybės – tik dar vienas nuotykis. Tačiau kai kam – iššūkis! Daug kas ieško tinkamos karties pasiremti. Šita kartis trumpoka, ta, kur guli, – storoka... Kaip pereiti Kastinę, kai perėją „diversantai“ išardė? Šauliams tai ne problema, pirmoji grupė jau kitame upės krante. Paskui keliasi vėliavnešiai ir mūsų istorinė vėliava suplazda jau kitame krante. Padedami jaunųjų šaulių, kliūtį įveikia visi civiliai ir žygis tęsiasi.
Einame per gyvenvietę. Mus pamatę loja šunys, kai kurie, išsigandę tokio didelio būrio, sprunka tolyn. Sužavi kaimynų vieningumas: visų kiemų sarginiai šunys – balti, dideli, gražūs.
Dar pora kilometrų ir pertraukėlė išgerti arbatos. Įeiname į Uosijos miško ąžuolyną. Mums prieš akis – reti, dideli ąžuolai ir daug storų išvirtusių medžių. Kaip paaiškėjo vėliau, tai uosiai.
Karšta arbata iš gamtos dovanų paruošta. Tuo pasirūpino šaulių ūkinė grupė. Arbata, iš namų įsidėti užkandžiai sau ir draugui – labai laiku. Keliautojai pasiskirsto į grupeles ir aptarinėja žygį. Daug kas stebisi, kad dingo perėjos įranga. Juk prarasta apie 100 metrų alpinistinės virvės ir 3 karabinai. Tai didelis nuostolis.
Klausiame žygeivių, gal kitą kartą perėjos nerengti? Rengti, rengti, kam to streso! Tikimės, kad „diversantai“ virves sugrąžins, o mums, šauliams, tai bus pamoka. Kitą sykį pastatysime sargybą, būtinai „ginkluotą“, kad saugotų įrenginį.
Dar pasikalbame apie Uosijos mišką ir apie kitus mažus miškelius aplink Vilkaviškį. Kodėl rajone toks mažas miškingumas? Apžiūrėję storus išverstus medžius suprantame, kad jie auga ant žvirgždo. Taip, žemdirbystei tokia žemė netinkama. Truputį gaila medžių – mes juos „suvarėme“ ten, kur augti labai sunku. Tačiau ąžuolams ta aplinkybė, atrodo, nėra problema, jie auga ir storėja, skroblai irgi gerai jaučiasi, liepos – taip pat. Uosių gaila. Kaip kitados vinkšnų maras išguldė šiuos medžius, taip dabar šaknų puvinys guldo uosius. Beje, pakalbėjome ir apie skroblo medieną. Ji nuo seno laikoma ypatinga, dėl vienos svarbios savybės buvo labai vertinama. Gal laikraščio skaitytojai, kurie nedalyvavo žygyje, atsakys į klausimą, kuo ypatinga skroblo mediena ir kam ji buvo naudojama praeityje. Prizas už teisingą atsakymą – šauliškas kalendorius. Laimėtoją apdovanosime per sekantį šaulių renginį. Atsakymų laukiama el. p. vytautas.lekesius@gmail.com.
Be abejo, aptarėme ąžuolyno vertę rekreacijai, tai yra savaitgaliniam, vienos dienos trukmės poilsiui, intelektualinių, dvasinių ir fizinių jėgų atstatymui po intensyvios darbo savaitės. Visi žygeiviai tos pačios nuomonės: ąžuolynas turi išlikti, nes jis yra visų mūsų neįkainojamas turtas. Seniausių ąžuolų amžius gali siekti 130–150 metų, dėl to verta dėti visas pastangas, kad šie mums labai vertingi medžiai išliktų. Net ir nepritaikytas rekreacijai ąžuolynas dabar lankomas. Į jį atvažiuoja jaunos šeimos su mažais vaikais ir net kūdikiais – matyt, žino miško terapijos naudą žmogui, mažam ir dideliam. Tokia vieta prie didesnio miesto jau seniai būtų tapusi miško parku.
Suprantama, tai būtų finansinė investicija, bet ji skirta mūsų žmonių sveikatingumui didinti. Savivaldos įstatyme kalbama ne tik apie ligų gydymą – savivaldai priskirta rūpintis gyventojų sveikata. Kreipiuosi į rajono merą ir Savivaldybės tarybos narius, prašydamas išsaugoti šitą ąžuolyną.
Šauliško žygio rėmėja – VšĮ Šeimos sveikatos priežiūros centras – žygeivius paskatino ir toliau rūpintis savo sveikata, dalyvauti miško terapijos dienoje, kuri rengiama kartą per mėnesį, ir prisidėti prie ąžuolyno išsaugojimo.
Poilsio valanda ąžuolyne greitai prabėgo. Fotografija prisiminimui ir vėl į žygį. Maloniai pavargę, bet puikios nuotaikos ir kupini įspūdžių pasiekiame J. Basanavičiaus aikštę. Paskutinė žygio vadovo užduotis – organizuoti iškilmingą rikiuotę. Vilkaviškio Petro Karužos 406-os šaulių kuopos vadas Romualdas Ramanauskas įteikė diplomus žmonėms, įveikusiems 13 km trasą. Pasidžiaugėme žygyje dalyvavusiais jaunaisiais šauliais.
Tai buvo trečias šaulių organizuotas žygis ir yra vilties, kad jis taps tradicinis.
Vytautas LEKEŠIUS
Žygio vadovas, gidas,
Vilkaviškio Petro Karužos 406-os šaulių kuopos II skyriaus vadas
Projektą „Laisvės pamokos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Publikuota: 2020-02-24 16:32:43
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|