|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2019-05-20 17:09
|
|
|
Dr. Zita Brazienė net ir tapusi bandymų stoties vadove nepamiršta mokslinio darbo, toliau laukuose atlieka įvairius bandymus.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Neseniai Rumokų bandymų stočiai vadovauti pradėjusi dr. Zita Brazienė tapo tryliktąja įstaigos direktore ir pirmąja istorijoje šias pareigas einančia moterimi. Nors jai daug mielesnis mokslininkės darbas, Z. Brazienė pamažu pripranta ir prie naujų pareigų.
Grėsė uždarymas
Atrodo, jog pastaruoju metu Rumokų bandymų stotyje vadovai keičiasi dažniau nei lietuviškas oras. Sausio pabaigoje įstaigai dar vadovavo dr. Antanas Marcinkevičius, vėliau jį pakeitė dr. Virgilijus Paltanavičius, o šiam pasitraukus į privatų verslą kovo pabaigoje jo vietą užėmė dr. Z. Brazienė. Naujoji direktorė teigė, kad mieliau rinktųsi ir toliau dirbti vien mokslinį darbą.
„Kai jau buvo aišku, jog V. Paltanavičius paliks vadovo postą, mane pasikvietė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro, kuriam ir priklauso Rumokų bandymų stotis, direktorius Gintaras Brazauskas ir pasiūlė užimti šias pareigas. Kai paklausiau, ar yra kitų alternatyvų, man buvo atsakyta, kad arba priimu pasiūlymą, arba bus pradėta ruoštis stoties uždarymui. Supratau, jog nelabai turiu kito pasirinkimo“, – prisiminė Z. Brazienė.
Ji prisipažino, kad vadovauti įstaigai yra daug sunkiau, nei maniusi seniau. Anksčiau mokslininkė labiau rūpinosi savo atliekamais tyrimais, nes žinojo, jog svarbiausius sprendimus priims stoties direktorius. Dabar jau jai pačiai tenka prisiimti visą atsakomybę.
„Dabar galvą skauda daug dažniau. Nesvarbu, kad ėmiau vadovauti puikiai pažįstamam kolektyvui, tačiau baimės buvo tikrai nemažai. Laimei, atrodo, jog mūsų tarpusavio santykiuose niekas nepasikeitė. Kolegoms neleidau savęs vadinti direktore. Gerai, kad ir toliau galiu dirbti mokslinį darbą, nes vien sėdėti prie dokumentų negalėčiau“, – sakė pašnekovė.
Žavėjo nuo vaikystės
Z. Brazienė Rumokuose dirba nuo 1997-ųjų. Iš pradžių ji buvo techninė darbuotoja, tačiau jau po metų įstojo į doktorantūros studijas ir pradėjo rašyti mokslinę disertaciją apie vasarinių miežių veisles, jų tręšimą bei apsaugą nuo ligų. 2002 vilkaviškietė apgynė disertaciją ir gavo daktaro laipsnį. Būtent nuo tų metų pradėjo dirbti kaip mokslininkė. Iki šiol ji yra paskelbusi apie 40 mokslinių straipsnių įvairiuose Lietuvos bei užsienio leidiniuose.
„Rašydama disertaciją ir atlikdama įvairius bandymus turėjau labai gerą mokytoją – Rumokuose dirbusį Modestą Vizgirdą. Jis mokėjo kantriai ir gerai viską išaiškinti, daug padėjo gilinantis į agronomijos, kuri man iki tol buvo visiškai svetima, sritį. Visą laiką dirbti technine darbuotoja nesinorėjo. Man reikėjo iššūkių. Nors po studijų sau kartojau, kad mokslininke nebūsiu, tačiau čia, žemės ūkyje, viskas yra kiek kitaip. Nereikia visą laiką sėdėti prie knygų, daug veiklos yra ir laukuose. Tai – idealus darbas mano charakteriui“, – šypsojosi Z. Brazienė.
Iš Kauno rajono kilusi Rumokų bandymų stoties vadovė nuo pat mažens neabejojo, jog savo ateitį nori sieti būtent su gamtos mokslais. Mokydamasi pradinėje mokykloje skaitydavo knygas apie miškus, ežerus ir kitus gamtos objektus, rašydavo vaizdingus rašinėlius.
Baigusi mokyklą, mergina pasirinko biologijos studijas Vilniaus universitete. Nuo 1990 m. jauna specialistė ėmė dirbti Kauno rajone, Babtuose, esančioje Sodininkystės ir daržininkystės instituto laboratorijoje. Vėliau, sukūrusi šeimą su vilkaviškiečiu Kęstučiu Braziu, moteris persikraustė gyventi į mūsų rajoną, čia gimė dvi jų dukros Alma bei Laura.
Nori atnaujinti techniką
Z. Brazienė džiaugiasi, kad galėjo prisidėti prie Rumokų bandymų stoties istorijos kūrimo. Būtent šioje įstaigoje pradėti vienadaigių cukrinių runkelių veislių bandymai vėliau labai palengvino ūkininkų darbą. Apskritai, kasmet Rumokuose atliekama 10–12 bandymų, tiriama 35–50 cukrinių runkelių veislių, tobulinama javų, rapsų ir cukrinių runkelių auginimo technologija, nuolat ieškoma įvairių būdų, kaip sumažinti pesticidų naudojimą žemės ūkyje.
Kai kuriuos bandymus finansuoja valstybė, jie dažniausiai trunka 2–3 metus. Nemažai jų užsako ir įvairios įmonės arba ūkininkai. Privatūs asmenys ar firmos įprastai prašo ištirti tam tikras augalų veisles, jų sąveiką su įvairiais chemikalais. Jau ketvirti metai valstybės lėšomis Rumokuose atliekami bandymai dėl cukrinių runkelių veislių registravimo.
„Dalį bandymų atliekame ūkininkų laukuose. Pavyzdžiui, bendradarbiaujame su Dariumi Matijošaičiu, Juozu Valaičiu, Birute Navickiene ir kai kuriais kitais. Labiausiai norėtųsi, kad valstybė padidintų mums skiriamą finansavimą. Dabar daugiausiai uždirbame iš privačių tyrimų, taip pat parduodami produkciją iš savo gamybinių plotų. Jų turime apie 140 hektarų“, – pasakojo Rumokų bandymų stoties direktorė.
Neretai Vilkaviškio ir aplinkinių rajonų ūkininkai į jos vadovaujamos įstaigos specialistus kreipiasi norėdami pasikonsultuoti įvairiais žemdirbiams aktualiais klausimais. Stoties darbuotojai niekada neatsisako padėti, tačiau vykti į ūkininkų laukus, kaip tai daro privačių firmų atstovai, negali.
„Labiausiai norėtųsi atsinaujinti turimą techniką. Kaip dabar ūkininkams galime patarti, ką šiems daryti, kai pas juos garažuose stovi modernios sėjamosios ar žemės dirbimo padargai, o pas mus technika skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų? Dėl laboratorijų situacija – kiek geresnė. Nors patys reikiamos įrangos neturime, tačiau tam ir nėra didelio poreikio. Visus mėginius vežame į Kauną arba Vilnių“, – teigė pašnekovė.
Nualinta žemė
Daugiau nei dvidešimtmetį Rumokuose dirbanti Z. Brazienė sakė pastebėjusi, jog per šį laikotarpį ūkininkavimas labai pasikeitė. Ir kalba sukasi ne vien apie modernėjančią techniką. Žemdirbiai vis dažniau pradeda grįžti prie pamatinių dalykų.
„Buvo laikotarpis, kai visi pasinėrė į intensyvią žemdirbystę. Ūkiai tapo specializuoti, daugelis pamiršo sėjomainą, sumažėjo gyvulininkystės ūkių, į dirvą ėmė patekti vis mažiau organinių trąšų, ji tapo nualinta. Dabar jau dirvos kokybės taip lengvai su trąšomis ir chemikalais neįmanoma atkurti. Tą suprato ir patys žemdirbiai. Jie vėl ėmė rūpintis sėjomaina, vėl ėmė naudoti mėšlą bei cukraus gamyboje iš cukrinių runkelių atliekantį defekatą. Anksčiau jo fabrikuose būdavo suversti kalnai, niekas neėmė. Dabar defekato jau trūksta“, – pasakojo pašnekovė.
Z. Brazienė vylėsi, kad, tapusi Rumokų bandymų stoties direktore, ji galės skirti laiko ir didžiausiems savo pomėgiams – knygų skaitymui bei kelionėms. Labiausiai vilkaviškietė žavisi airių literatūros klasikais bei lietuvių poetais Justinu Marcinkevičiumi ir Dalia Saukaityte. Iš įsimintiniausių kelionių ji įvardijo 2012 m. kartu su Lietuvos dirvožemininkų draugijos nariais aplankytas Prancūziją, Vokietiją, Airiją bei Didžiąją Britaniją.
„Šios draugijos nariai kasmet rengia ne tik ekspedicijas po užsienį ar Lietuvą, bet ir domisi kultūriniais dalykais. 2011 m. jų delegacija lankėsi ir Vilkaviškio rajone. Tuomet man teko pristatyti mūsų kraštą. Nors pati esu kilusi iš kito rajono, tačiau labai didžiuojuosi Vilkaviškio kraštu“, – tikino Z. Brazienė.
Neseniai Rumokų bandymų stočiai vadovauti pradėjusi dr. Zita Brazienė tapo tryliktąja įstaigos direktore ir pirmąja istorijoje šias pareigas einančia moterimi. Nors jai daug mielesnis mokslininkės darbas, Z. Brazienė pamažu pripranta ir prie naujų pareigų. |
Atrodo, jog pastaruoju metu Rumokų bandymų stotyje vadovai keičiasi dažniau nei lietuviškas oras. Sausio pabaigoje įstaigai dar vadovavo dr. Antanas Marcinkevičius, vėliau jį pakeitė dr. Virgilijus Paltanavičius, o šiam pasitraukus į privatų verslą kovo pabaigoje jo vietą užėmė dr. Z. Brazienė. Naujoji direktorė teigė, kad mieliau rinktųsi ir toliau dirbti vien mokslinį darbą.
„Kai jau buvo aišku, jog V. Paltanavičius paliks vadovo postą, mane pasikvietė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro, kuriam ir priklauso Rumokų bandymų stotis, direktorius Gintaras Brazauskas ir pasiūlė užimti šias pareigas. Kai paklausiau, ar yra kitų alternatyvų, man buvo atsakyta, kad arba priimu pasiūlymą, arba bus pradėta ruoštis stoties uždarymui. Supratau, jog nelabai turiu kito pasirinkimo“, – prisiminė Z. Brazienė.
Ji prisipažino, kad vadovauti įstaigai yra daug sunkiau, nei maniusi seniau. Anksčiau mokslininkė labiau rūpinosi savo atliekamais tyrimais, nes žinojo, jog svarbiausius sprendimus priims stoties direktorius. Dabar jau jai pačiai tenka prisiimti visą atsakomybę.
„Dabar galvą skauda daug dažniau. Nesvarbu, kad ėmiau vadovauti puikiai pažįstamam kolektyvui, tačiau baimės buvo tikrai nemažai. Laimei, atrodo, jog mūsų tarpusavio santykiuose niekas nepasikeitė. Kolegoms neleidau savęs vadinti direktore. Gerai, kad ir toliau galiu dirbti mokslinį darbą, nes vien sėdėti prie dokumentų negalėčiau“, – sakė pašnekovė.
Z. Brazienė Rumokuose dirba nuo 1997-ųjų. Iš pradžių ji buvo techninė darbuotoja, tačiau jau po metų įstojo į doktorantūros studijas ir pradėjo rašyti mokslinę disertaciją apie vasarinių miežių veisles, jų tręšimą bei apsaugą nuo ligų. 2002 vilkaviškietė apgynė disertaciją ir gavo daktaro laipsnį. Būtent nuo tų metų pradėjo dirbti kaip mokslininkė. Iki šiol ji yra paskelbusi apie 40 mokslinių straipsnių įvairiuose Lietuvos bei užsienio leidiniuose.
„Rašydama disertaciją ir atlikdama įvairius bandymus turėjau labai gerą mokytoją – Rumokuose dirbusį Modestą Vizgirdą. Jis mokėjo kantriai ir gerai viską išaiškinti, daug padėjo gilinantis į agronomijos, kuri man iki tol buvo visiškai svetima, sritį. Visą laiką dirbti technine darbuotoja nesinorėjo. Man reikėjo iššūkių. Nors po studijų sau kartojau, kad mokslininke nebūsiu, tačiau čia, žemės ūkyje, viskas yra kiek kitaip. Nereikia visą laiką sėdėti prie knygų, daug veiklos yra ir laukuose. Tai – idealus darbas mano charakteriui“, – šypsojosi Z. Brazienė.
Iš Kauno rajono kilusi Rumokų bandymų stoties vadovė nuo pat mažens neabejojo, jog savo ateitį nori sieti būtent su gamtos mokslais. Mokydamasi pradinėje mokykloje skaitydavo knygas apie miškus, ežerus ir kitus gamtos objektus, rašydavo vaizdingus rašinėlius.
Baigusi mokyklą, mergina pasirinko biologijos studijas Vilniaus universitete. Nuo 1990 m. jauna specialistė ėmė dirbti Kauno rajone, Babtuose, esančioje Sodininkystės ir daržininkystės instituto laboratorijoje. Vėliau, sukūrusi šeimą su vilkaviškiečiu Kęstučiu Braziu, moteris persikraustė gyventi į mūsų rajoną, čia gimė dvi jų dukros Alma bei Laura.
Z. Brazienė džiaugiasi, kad galėjo prisidėti prie Rumokų bandymų stoties istorijos kūrimo. Būtent šioje įstaigoje pradėti vienadaigių cukrinių runkelių veislių bandymai vėliau labai palengvino ūkininkų darbą. Apskritai, kasmet Rumokuose atliekama 10–12 bandymų, tiriama 35–50 cukrinių runkelių veislių, tobulinama javų, rapsų ir cukrinių runkelių auginimo technologija, nuolat ieškoma įvairių būdų, kaip sumažinti pesticidų naudojimą žemės ūkyje.
Kai kuriuos bandymus finansuoja valstybė, jie dažniausiai trunka 2–3 metus. Nemažai jų užsako ir įvairios įmonės arba ūkininkai. Privatūs asmenys ar firmos įprastai prašo ištirti tam tikras augalų veisles, jų sąveiką su įvairiais chemikalais. Jau ketvirti metai valstybės lėšomis Rumokuose atliekami bandymai dėl cukrinių runkelių veislių registravimo.
„Dalį bandymų atliekame ūkininkų laukuose. Pavyzdžiui, bendradarbiaujame su Dariumi Matijošaičiu, Juozu Valaičiu, Birute Navickiene ir kai kuriais kitais. Labiausiai norėtųsi, kad valstybė padidintų mums skiriamą finansavimą. Dabar daugiausiai uždirbame iš privačių tyrimų, taip pat parduodami produkciją iš savo gamybinių plotų. Jų turime apie 140 hektarų“, – pasakojo Rumokų bandymų stoties direktorė.
Neretai Vilkaviškio ir aplinkinių rajonų ūkininkai į jos vadovaujamos įstaigos specialistus kreipiasi norėdami pasikonsultuoti įvairiais žemdirbiams aktualiais klausimais. Stoties darbuotojai niekada neatsisako padėti, tačiau vykti į ūkininkų laukus, kaip tai daro privačių firmų atstovai, negali.
„Labiausiai norėtųsi atsinaujinti turimą techniką. Kaip dabar ūkininkams galime patarti, ką šiems daryti, kai pas juos garažuose stovi modernios sėjamosios ar žemės dirbimo padargai, o pas mus technika skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų? Dėl laboratorijų situacija – kiek geresnė. Nors patys reikiamos įrangos neturime, tačiau tam ir nėra didelio poreikio. Visus mėginius vežame į Kauną arba Vilnių“, – teigė pašnekovė.
Daugiau nei dvidešimtmetį Rumokuose dirbanti Z. Brazienė sakė pastebėjusi, jog per šį laikotarpį ūkininkavimas labai pasikeitė. Ir kalba sukasi ne vien apie modernėjančią techniką. Žemdirbiai vis dažniau pradeda grįžti prie pamatinių dalykų.
„Buvo laikotarpis, kai visi pasinėrė į intensyvią žemdirbystę. Ūkiai tapo specializuoti, daugelis pamiršo sėjomainą, sumažėjo gyvulininkystės ūkių, į dirvą ėmė patekti vis mažiau organinių trąšų, ji tapo nualinta. Dabar jau dirvos kokybės taip lengvai su trąšomis ir chemikalais neįmanoma atkurti. Tą suprato ir patys žemdirbiai. Jie vėl ėmė rūpintis sėjomaina, vėl ėmė naudoti mėšlą bei cukraus gamyboje iš cukrinių runkelių atliekantį defekatą. Anksčiau jo fabrikuose būdavo suversti kalnai, niekas neėmė. Dabar defekato jau trūksta“, – pasakojo pašnekovė.
Z. Brazienė vylėsi, kad, tapusi Rumokų bandymų stoties direktore, ji galės skirti laiko ir didžiausiems savo pomėgiams – knygų skaitymui bei kelionėms. Labiausiai vilkaviškietė žavisi airių literatūros klasikais bei lietuvių poetais Justinu Marcinkevičiumi ir Dalia Saukaityte. Iš įsimintiniausių kelionių ji įvardijo 2012 m. kartu su Lietuvos dirvožemininkų draugijos nariais aplankytas Prancūziją, Vokietiją, Airiją bei Didžiąją Britaniją.
„Šios draugijos nariai kasmet rengia ne tik ekspedicijas po užsienį ar Lietuvą, bet ir domisi kultūriniais dalykais. 2011 m. jų delegacija lankėsi ir Vilkaviškio rajone. Tuomet man teko pristatyti mūsų kraštą. Nors pati esu kilusi iš kito rajono, tačiau labai didžiuojuosi Vilkaviškio kraštu“, – tikino Z. Brazienė.
Publikuota: 2019-05-20 17:09:38
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|