Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-10-27 14:46

---

Verti pagarbos ir atminimo

Iki metų pabaigos teliko šešiasdešimt penkios paros. Praeityje pasiliko trys šimtai dienų, sutalpinusių daug įvairių darbų, džiaugsmų ir rūpesčių. Naktį į šį sekmadienį viena valanda atgal pasuksime laikrodžius, atsisveikindami su vasaros laiku.

Laiko, mums gero ar blogo, nesustabdysime. Jo sekundės tiksi ir tiksi kiekvienam. Iš jų pasiimame tai, ką mokame pasiimti. Niekas neatstatys ir nesugrąžins kaip kokios skolos prabėgusių dienų, praleistų progų, nepasakytų žodžių.

Su būsiančiu ilgesniu tamsiu paros laiku ne kiekvienam ateina ir palaimintos ramybės metas. Jis atsiranda tik su nugyventų metų kraičiu.

Kai stebiu į dešimtą dešimtį įkopusią močiutę, galiu įsižiūreti, kaip noksta gyvenimas. Susiaurėjęs rūpesčių ratas užmigdo ją patogiai įsitaisiusią prie televizoriaus. Prisėdus prie stalo – ramus, ilgas kramsnojimas ne savais dantimis ir dažnai atsainus lėkštės stumtelėjimas – „nenoriu“. Būtinai po keletą kartų per dieną teiraujamasi, koks lauke oras, kur pasimetė jos lazda ir t.t. Tie klausimai nereikalauja atsakymo ir nieko nekeičia. Bet šiandien visa tai yra svarbiausi belikę jos gyvenimo dalykai. Mes ne visada ją išklausome, nes skubame gyventi savo gyvenimą.

Romėnų filosofas Seneka gyvenimą skirstė į tris laiko vienetus: kas buvo, kas yra, kas bus. Tai, ką dabar veikiame, yra trumpa, ką veiksime – netikra, o ką nuveikėme – užtikrinta. Į praeitį mielai atsisuka tik tas, kuris griežtu, niekados neapgaunančiu žvilgsniu sekė savo poelgius.

Garbaus amžiaus kybartietė, nuo šio pavasario pradėjusi atstatinėti išnykusio gimtojo Bambinių kaimo kryžius, prisipažįsta norinti padaryti dar daugiau kažką naudinga, įamžinti anksčiau gyvenusių žmonių atminimą, jų darbus, kad būsimos kartos irgi apie tai žinotų. Moteris tiesiog jaučia naujų savo jėgų alsavimą, pakylėjimą. Ir sunku pasakyti, iš kur tai, – Aukščiausiojo jai pasiųsta misija ar iš pasąmonės prasiveržę įgimti, gal tėvų įdiegti dorybių pradai.

Kas paaiškins, kodėl žmogus, kelis dešimtmečius gyvenantis už tūkstančių kilometrų nuo gimtinės, vieną dieną sėda į lėktuvą ir atskrenda į Lietuvą ieškoti savo senelio, palaidoto nuošaliame miestelyje, kapo. Ir suranda ne tik prieš septyniasdešimt metų palaidoto artimojo kapą, bet ir dar daugiau giminę menančių ženklų.

Naudos ieškantiems ir abejingiems kito žmogaus jausmams abu pastarieji atvejai pasirodys nereikšmingi. Bet vien žinojimas, jog yra tokių žmonių, pašviesina paniurusią kasdienybę.

Šiomis dienomis daugelio maršrutai nusidrieks į artimesnes ar tolimesnes kapinaites. Kaip būtų gera ir jauku, jei greta išpuošto kapo neliktų lapų patalu užkloto ir be žvakės šviesos jau niekieno nelankomo kauburėlio. Juk kiekvienas žmogus laiko begalybėje kažkam buvo akimirkos šviesulys.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---