Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-02-10 08:42

---

Jaunėlė Rimvydė nei per žingsnį nesitraukia nuo sielvartaujančios mamos.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Žvelgdamas į mokyklinę Vidmantės klasės nuotrauką niekada nenuspėtum, jog linksmos, rodos, gyvenimu besidžiaugiančios paauglės galvoje galėjo bręsti juodos mintys. Net artimieji, kasdien su mergaite bendravę draugai nenumanė, jog tokia, suaugusiųjų akimis, smulkmena vaikui gali atrodyti tiek svarbi, kad ryžtųsi prieš save pakelti ranką.

Atvira ir plepi

Su likimo smūgiu dar negalinti susitaikyti Vidmantės mama Aldona Šalaševičienė kiekviename žingsnyje galvoja apie taip nevaikiškai pasielgusią savo dukrą. Kiekvienas mergaitės daiktas, drabužis ar žaislas kelio per ašaras nematančiai mamai primena dar paskutinę gyvenimo dieną Vidmantės tartus paprastus, jokios nelaimės nepranašaujančius žodžius. Sielvarto kamuojama moteris nuolat prisimena, kaip parėjusi iš mokyklos Vidmantė prisiglausdavo ir linksmai čiauškėdavo apie draugus, klasės nuotykius. Ji buvo tikra pleputė, viską išsipasakodavusi mamai, seserims ir, rodos, neturėjusi rūpesčių.



Auklėtoja nepatikėjo

Vidmantės auklėtoja, Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos mokytoja Živilė Kriščiūnaitė sakė išgirdusi tragišką žinią, jog Vidmantė nusižudė, negalėjo patikėti. Jos auklėtinė visuomet buvo linksma, atvira, draugiška.

– Ji net per pamokas sėdėdama šypsodavosi, – pasakojo auklėtoja, – puikiai sutiko su draugais, niekada neturėjo problemų klasėje. Tai, ką ji padarė, buvo labai netikėta...



Ragavo medaus

Tačiau, anot mamos, Vidmantė buvo labai baili. Ją įgąsdinti galėjo kiekvienas neatsargiai ištartas žodis. Galbūt baimė, kaip spėja artimieji, ir buvo toji priežastis, dėl kurios mergaitė pasijuto gyvenimo akligatvyje.

Vidmantės mama sakė, jog į jų namus užsukę policininkai papasakojo apie vagystę, su kuria gali būti susiję ar apie tai žinoti ir daugiau kaimo vaikų. Mat į pareigūnus kreipėsi bityną Kataučiznoje laikęs ūkininkas Arvydas Počas. Nuolat savo augintinių apžiūrėti užsukantis šeimininkas tąkart rado išdraskytus avilius. Pareigūnai netruko išsiaiškinti, kad svetimą medų kopinėjo penkiolikmetis Ernestas Š. Vidmantė su mažesne seserimi buvo ragavę medaus, tad policijos vizitas mergaites įbaugino.



Prasitarė bijanti

Tačiau, anot A.Šalaševičienės, policininkai mergaičių negąsdino ir su jomis net nebendravo. Jie tik paprašė, kad mama pabandytų išklausti vagystės aplinkybes ir ką mergaitės žino apie iškopinėtą medų.

Kai Vidmantė su vyresniąja seserimi keturiolikmete Algirde išėjo į jaunųjų šaulių užsiėmimus, mama apie medų bandė iškvosti jaunėlę – devynerių Rimvydę. Mergaitė mamai prisiekė, jog jos su Vidmante korių neėmė, tik buvo pavaišintos medumi. Tada mažoji prasitarė, jog Vidmantė guodėsi bijanti „Punde“ pravardžiuojamo kaimyno. Jis neva grasinęs, jei mergaitės prasitarsiančios policijai, joms būsią „mišios“.

Dukters nebarė

Aldonai ir dabar spaudžia širdį, kai ji svarsto, ar galėjo jos žodžiai taip įstrigti Vidmantės širdin.

– Rodos, nebariau griežtai, tik pertariau, kad galas jus ten nešė. Sakiau, kad ryt skambins policininkas, tai telefonu jam reikės papasakoti, kaip buvę. Neatrodė, kad Vidmantėlė būtų labai susijaudinusi. Bet ką gali žinoti, kas dėjosi jos mažoje širdutėje, – pasakojo ašarodama Aldona.

Kitą rytą pas Šalaševičius užėjo avilių savininkas A.Počas. Jam Vidmantė papasakojo, kaip viskas nutiko. Tačiau, anot mamos, kaimynas nei barė, nei žodžiu užsiminė, kad reikėsią sumokėti už nuostolius. Jis tik piktinosi, kad reikia kaip nors sudrausminti nevaldomą paauglį Ernestą, nuo kurio kenčia ne vienas kaimynas.



Pas kaimynę nenuėjo

Vėliau mama paprašė Vidmantės, kad nubėgtų pas kaimynę. Ilgai nesulaukdama dukters moteris manė, jog mergaitė nuėjo į stotelę pasitikti iš studijų grįžtančios sesers.

Tačiau prie stotelės Vidmantės nebuvo. Sesės aplakstė kaimynes, bet šios taip pat nebuvo matę mergaitės. Vienai seserų kilo mintis užlipti į palėpę, kur mėgdavo visos kartu žaisti. Aldonai iki šiol ausyse tebeskamba klaikus per visą namą nuaidėjęs klyksmas ir lyg pro miglą ištarti žodžiai, jog Vidmantės nebėra.

Kas buvo toliau, moteris nebepamena – sąmonę užgožė begalinis skausmas ir iki šiol neapleidžiantis vienintelis klausimas – „Kodėl?“.



Neišsipildžiusi svajonė

Aldona aštuonis savo vaikus sakė auklėjusi vienodai, tačiau visi užaugo skirtingi. Trys mažosios, dar namuose likę dukterys, dabar moteriai buvo didžiausios pagalbininkės ir guodėjos. Nors namuose pinigų nebuvo per daug, maisto niekada nestigo. Tėvai augino daug gyvulių, daržovių. Augančios mergaitės norėdavo gražiau apsirengti, pasipuošti, svajojo apie kompiuterį, tačiau dėl nepriteklių tėvams niekada nepriekaištavo.

Mažoji Rimvydė dabar nė per žingsnį nepaleidžia mamos. Jaunėlei neramu, kad visus namus kaustantis skausmas neatimtų iš jos dar vieno brangaus žmogaus.

Netrukus Aldona pradės gauti daugiavaikės motinos pensiją. Už valstybės duotus pinigus mama mergaitėms žadėjo nupirkti kompiuterį.

Tik gaila, kad Vidmantė juo pasidžiaugti nebegalės...

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---