Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-09-01 16:10

---

Gydytojai K.Kubilienei mažieji pacientai visada pakelia nuotaiką.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.

Kaimynai jau seniai nebesistebi, sutikę jų name gyvenančią gydytoją Kristiną Kubilienę, lekiančią su riedučiais, dviračiu, pačiūžomis, kieme žaidžiančią badmintoną ar ankstų žiemos rytą grįžtančią iš maudynių eketėje. O bendraamžėms belieka pavydėti, kaip jauna moteris viską suspėja – būti gera mama, eiti atsakingas pareigas ir atsiduoti mėgstamam darbui bei puikiai praleisti laisvalaikį.

– Matant Jus vyrų komandoje žaidžiančią tinklinį, nepažįstančiam žmogui sunku patikėti, jog esate vaikų ligų gydytoja. Kaip Jūsų gyvenime atsirado medicina ir Vilkaviškio ligoninė?

– Tai, jog būsiu vaikų gydytoja, žinojau jau paauglystės metais. Nuo mažens gerai sutariau su jaunesniais už save vaikais. Organizuodavau jiems žaidimus, konkursus mokykloje, o jie manęs klausydavo. Bet mokytoja būti nenorėjau, nes mačiau sunkų mamos darbą. Ji ir dabar vienoje Marijampolės mokykloje dėsto matematiką. Labai vertinu mokytojų darbą ir tai, ką jie man davė. Dažnai prisimenu Marijampolės V.Mykolaičio-Putino vidurinės mokyklos pedagogus. Jie vaikams skiepijo ne tik žinias, bet ir supratimą apie žmogiškąsias vertybes. Turėjom gražias tradicijas, ir draugai iš kitų mokyklų mums pavydėjo. Tada pradėjau žaisti ir tinklinį, vyresnėse klasėse atstovavau Vilniaus universiteto tinklinio komandai, važiuodavau į sostinę treniruotis, vykdavau į varžybas.

Mano giminėje nemažai medikų, tad manau, jog potraukį gavau su genais. Stojau į Vilniaus universitetą, nes ten buvo ruošiami pediatrai. Be to, ir mano tinklininkų komanda būrėsi šiame universitete.

Universitetą baigiau „raudonu“ diplomu ir labai norėjau grįžti į Marijampolę. Verkiau, kai dėl šeimyninių aplinkybių reikėjo važiuoti į Vilkaviškį. Bet dabar nesigailiu nė vienos čia praleistos minutės.

– Ligoninėje tapote bene jauniausia skyriaus vedėja?

– 1994 metais baigiau medicinos rezidentūrą, kurią atlikau čia pat, Vilkaviškio ligoninėje, o 1995-ųjų sausį tapau skyriaus vedėja. Jaučiau didžiulį kompleksą – kaip galiu vadovauti, jei gydytojos ir medicinos seserys už mane vyresnės. Pirmą dieną į darbą ėjau kaip į valstybinį egzaminą, bijojau, kad žmonėms neatrodyčiau karjeristė. Bet kolektyvas buvo labai geranoriškas, nuoširdžiai padėjo prieš mane vedėja dirbusi gydytoja A.Kiškienė, didelę patirtį turinti I.Babrauskienė.

Ligoninė užima didžiausią mano gyvenimo dalį. Be kasdieninio darbo, gydytojai budi ir savaitgaliais bei naktimis, taigi apie ketvirtadalį naktų per mėnesį tenka skirti savo ligoniams. Budėti labai mėgstu savaitgaliais, nes jaučiuosi neramiai, jei dviem dienoms palieku skyrių.

– Ar niekada nepamanėt, jog daug geriau jaustumėtės, turėdama ne tokį atsakingą darbą?

– Nė karto gyvenime nepasigailėjau, kad pasirinkau mediciną ir būtent – pediatriją. Kitur savęs neįsivaizduoju. Kartais nueinu į kitus ligoninės skyrius ir suprantu, kad tai ne tas, kur norėčiau dirbti. Suaugusieji, ypač ligoniai, užkrečia pesimizmu. O vaikai bet kokioje situacijoje lieka patenkinti gyvenimu. Dirbdama tarp vaikų ir žaislų, ilgiau nepasensiu. Man jie suteikia žvalumo, pakelia nuotaiką. Net sunkūs ligos atvejai, kai ne iškart randi atsakymą, mane „veža“. Aš vartau medicininę literatūrą, naršau internete, skambinu kolegoms į kitas ligonines, konsultuojuosi. Taip tobulėju. Visada sakau, kad slogą gydyti gali ir tėvai, o mes juk gydytojai...

– Atrodytų, kad nuo darbo ir budėjimų likusias neilgas valandas turėtų užgožti buitis ir namų rūpesčiai?

– Laivalaikis skirtas tam, kad veiktum tai, kas tau įdomu. Negalėčiau sakyti, kad nestoviu prie puodų. Valgyti darau tiek, kiek reikia. Šeima maistui neišranki. Kartais mėgstu ir pyragą išsikepti, ir įvairių mišrainių pusryčiams prigaminti. Anksti keliuosi ir, kol visi miega, tyloje gaminu maistą. Tai laikas pabūti su savimi. Smagu nuo to pradėti dieną. Seniau rytais bėgdavau krosą, žiemą vasarą maudydavausi ežere. Daugeliui gal atrodo kvaila, bet tą romantiką, kai plaukioji po žvaigždėtu dangumi, aplink gurgždant sniegui, arba išlipi iš vandens į tyrą ryto rūką, gali suprasti tik pabandęs. Daug teigiamų emocijų per trumpą laiką – ir esu pasirengusi pradėti darbo dieną.

Dabar, kai paaugo duktė, renkuosi sportą drauge su ja. Važinėjame riedučiais, dviračiais, žaidžiame tenisą, badmintoną. Rytais retai kada beišbėgu prie ežero, nebent noras gimsta spontaniškai.

Duktė Giedrė, nusižiūrėjusi į mane ir Rimą (Kristinos gyvenimo draugą gydytoją Rimą Ramanauską – red. past.), taip pat renkasi aktyvų gyvenimo būdą. Ji mus uždega. Žiūrėk, jau ir prašo, kad važiuotume dviračiais į mišką žibučių ar riedučiais pasivažinėti.

Stebėdama vaikus, aš supratau, kodėl jie nepavargsta, nors mokantis pažinti pasaulį jų galvelėms kliūva didelis protinis krūvis. Paprasčiausiai vaikai gerai pailsi lakstydami, dūkdami, šokinėdami. Ir mums reikėtų išmokti būti vaikiškiems ir mažiau kreipti dėmesį, ką apie mus pagalvos kiti. Aš pailsiu nuo darbų, kai truputį tampu vaiku. Laisvalaikis turi būti judrus ir žaismingas.

– Juk ilga lietuviška žiema atima šias galimybes?

– Žiemą gyvenimas taip pat nesustoja. Prasideda slidės, pačiūžos, rogutės. Šias sporto šakas atradau vėliau. Kartą vaikščiojome su dar kelerių metų dukra paežere ir pamatėme pagyvenusį vyrą, kuris, kiek prasivalęs apsnigto ežero kraštą, čiuožinėjo pačiūžomis. Jis pakvietė mus pabandyti. Kaip mat įsigijome pačiūžas, ir dabar tai tapo nuolatine savaitgalio pramoga. O kai pernai užliejo mieste čiuožyklą, rinkdavomės su visu būriu draugų. Kalnų slidinėjimu taip pat užkrėtė draugai. Paskolino slides, drabužius. O kai pabandėme, Vištyčio kalvų nebeužteko. Kasmet žiemos atostogų metu lekiam į Slovakijos, Austrijos, Prancūzijos kalnus.

Žiemos vakarai – puikus laikas skaityti knygas. Tai mano aistra. Be to, galima mokytis kalbų. Niekada net nesvajojau išmokti prancūziškai. Bet kai į ligoninę atvažiuodavo prancūzai iš Marly miesto ir remontavo mūsų skyrių, pasijutau kvailai, nieko nesuprasdama. Buvau girdėjusi, jog prancūzai sako nuostabius komplimentus, o man buvo apmaudu, kad jų nesuprantu. Kalba pasirodė graži. Puoliau prie vadovėlių, važinėjau kelis mėnesius į Marijampolę pas prancūzų kalbos mokytoją. Netrukus galėjau bendrauti prancūziškai, suprasti komplimentus ir vertėjauti kitiems. Ir dabar ligoninėje viešėję prancūzai man paskambina telefonu, bendraujame. Mokykloje mokiausi sustiprintos vokiečių kalbos, tad jaučiu labai didelę spragą, kad nemoku angliškai. Prisėdu, kai duktė ruošiasi anglų kalbos pamokai. Tikiu, kad rasiu laiko ir išmoksiu.

– Ar nors per vasaros atostogas leidžiate sau ramiai patysoti paplūdimyje?

– Ne, tysoti pliažuose nemėgstu. Anksčiau rinkdavausi turistines keliones ir važinėdavau po įvairias šalis. Noras keliauti taip pat atėjo iš vaikystės. Tėtis su mama buvo sportininkai, daug keliaudavo po tuometinę Tarybų Sąjungą. Aš nuo trečios klasės žaidžiau tinklinį, tad į varžybas irgi daug važinėdavau, vykdavau į ekspedicijas su kraštotyros būreliu. Studijų metais keliaudavome kone kas savaitgalį. Po to į užsienį pradėjome važinėti su šeimomis. Bet kartą aš viena išvažiavau į Slovakiją. Kalnai mane taip užbūrė, kad permąsčiau kelionių maršrutus. Lankytis šalyse vien tam, kad „užsidėtum pliusą“, jog jas matei, neverta. Nutariau atostogas leisti taip, kaip man patinka, ir dabar nuolat važiuoju į kalnus. Pati pasirenku maršrutą ir visas dienas vaikštau po kalnus. Išeini ir rūpesčiai lieka kažkur anapus, pajunti ramybę ir kirba tik viena mintis – kaip įveikti maršrutą. Kalnai stūkso tūkstantmečius, jie tokie didingi ir amžini. Ten pasikraunu energijos visiems metams. Ketverius metus su draugų kompanija plaukiojame baidarėmis. Tai irgi neatsiejama vasaros atostogų dalis. Mėgstu keliauti po Lietuvą, nacionalinius parkus. Pasiimame dviračius, baidares, keliaujame pėsčiomis.

Keliauju ir mašina. Pati vairuodama automobilį, tiesiog pailsiu. Šiemet vienos moterys – aš, dukra ir mama – keliavome po Pabaltijį. Ir, žinoma, sugedo mašina. Automobilį padėję taisyti vyrai stebėjosi, kaip vienos moterys, pasiėmusios tik žemėlapį, gali leistis į ilgą kelionę. Bet pataisę net pinigų neėmė, tad viskas baigėsi puikiai. Visada į keliones imu dukrą. Esu įsitikinusi, kad vaikai gyvenime prisimins, ne kokius sumuštinius kada sutepei, o tai, kiek laiko su jais praleidai.

– Tarp kitų pomėgių randate laiko ir šokių repeticijoms?

– Šokiai mūsų gyvenime atsirado netyčia. Perskaičiau skelbimą, kad organizuojamas dirbančių žmonių šokių kolektyvas. Pamaniau, kad būtų smagu išmokti šokti. Pakalbinau savo antrąją pusę, ir jis ramiai pritarė – einam tai einam. Iš pradžių sekėsi sunkiai. Net namuose repetuodavome, kad neatsiliktume nuo kitų. Juk anksčiau nebuvome šokę. Labai susigyvenome su kolektyvu ir dabar repeticijos – smagi pramoga. Su šiais naujai surastais draugais dabar vykstame atostogauti, slidinėti, drauge einame į teatrą, sutinkame Naujuosius metus, švenčiame kitas šventes. Labai džiaugiuosi, kad juos turiu, jie labai paįvairina mūsų gyvenimą.

– Ar yra dalykų, kurių nesuspėjate?

– Neturiu laiko žiūrėti televizorių. Kartais jaučiuosi kvailai, kai draugai diskutuoja apie kokį realybės šou ar kitą populiarią laidą. Tenka tik „karpyti ausimis“ ir patylėti. Neskiriu daug dėmesio drabužiams. Mano spinta apytuštė, tad kartais svarstau, kaip pasipuošti. Betgi visos moterys „neturi kuo apsirengti“. Man svarbiausia turėti patogius batus kopimui į kalnus. Jau dabar kuriu planus, kur keliausiu per kitas atostogas. Žinoma, į kalnus...

Esu įsitikinusi, kad kuo mažiau turi laiko, tuo daugiau suspėji. Tiesiog reikia planuoti savo dieną.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---