Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Didžioji sinagoga prireikus tarnavo ne tik maldai, bet ir mokslui bei gynybai.

Nuotr. iš Ralfo SELINDŽERIO archyvo

Tęsinys. Spausdinta Nr. 103–106



Karaliavo tamsūs papročiai

Didelė dalis mūsų šalies buvo labai skurdi. Vis dar prisimenu apsilankymą viename ūkyje šalia Vilkaviškio miesto. Ūkininko namų stogas buvo šiaudinis, o vietoje grindų – plūktinė asla. Aplink klestėjo turtingi ūkiai, bet visi darbai juose buvo atliekami rankomis. Valstiečiai niekada neturėjo jokios ūkio technikos – ir jei net būtų turėję, nebūtų žinoję, ką su ja daryti. Grūdai ant molinių grindų buvo kuliami spragilais.

Atsilikimas buvo jaučiamas ne tik technologijose, bet ir visuomenės sveikatos bei medicinos įstaigose. Vaikai gimdavo be jokių ligoninių ar gydytojų. 8 tūkstančius gyventojų turintį miestą aptarnavo viena pribuvėja. Kūdikiai buvo nuo galvos iki kojų vystomi į lininės medžiagos gabalus ir atrodė kaip Egipto mumijos. Taip buvo daroma, matyt, norint išsaugoti tiesias galūnes. Dievaži, kūdikiai atrodė panašūs į verkiančias mumijas.

Gerai gyvenančiose šeimose egzistavo keistas paprotys. Didikų kūdikiai iškart po gimimo buvo atiduodami valstietei žindyvei, kuri maitino savo pačios vaiką. Žindyvė svetimu kūdikiu rūpindavosi iki vienerių metų, aišku, jei jis tiek išgyvendavo. Tik po metų vaikas būdavo grąžinamas tėvams, taip šiems sutaupant daugybę bemiegių naktų ir nerimo, susijusio su rūpinimusi savo atžala.



Santuoka rūpindavosi piršlys

Taip pat supaprastinta buvo ir santuoka tarp jaunų žmonių. Poros susiradimo naštą stengtasi nuimti nuo bernaičio ar mergaitės pečių. Pasirūpinti santuoka buvo tėvų pareiga. Jiems padėdavo piršlys – santuokos brokeris. Jis turėjo visus finansinius ir socialinius savo klientų duomenis ir iš ilgo sąrašo atrinkdavo tinkamiausias poras. Prisimenu, kaip toks piršlys lankėsi mano dėdės namuose. Jis labai išdidžiai ant prabangių savo kailinių atlapų pirštu badė į dėmes, sakydamas, kad jų gausa byloja apie puikų jo darbą. Mat kiek dėmių, tiek porų supiršęs ir tiek atšokęs smagių vestuvių.

Sistema dirbo gerai, galbūt net geriau nei dabartinė, nes apie skyrybas, išskyrus ištuoką dėl bevaikystės, buvo praktiškai nežinoma. Ir žydų porų ištikimybė vienas kitam jau buvo virtusi priežodžiu. Pagal tradiciją, kuri buvo „ant bangos“, kai dar buvau vaikas, nuotakos tėvai turėdavo pasirūpinti žento ir jaunos žmonos kambario apstatymu bei jų maitinimu dvejus ar net trejus metus po vedybų. Tai suteikė jaunavedžiams laiko susivokti ir jaunuoliui rasti tinkamą užsiėmimą, jei jis tokio neturėjo prieš vesdamas. Vestuvės būdavo spalvingos ir įvairiuose šalies regionuose skirtingos. Vilniuje, kur lankiau gimnaziją, vestuvės vykdavo specialioje salėje. Ceremonija buvo atliekama po specialiu baldakimu. Nuotaka būdavo palydima į savo „sostą“ – kėdę su aukšta atkalte, o svečiai visą vakarą prieidavo ją ten pasveikinti. Puotai buvo išleidžiama beveik trečdalis kraičio, kurį nuotaka gaudavo iš tėvų prieš vestuves.

Viena iš tradicijų, kuri nunyko apie tą laiką, kai aš gimiau, buvo prieš vestuves nukirpti nuotakos plaukus. Ji turėjo nešioti peruką. Abi mano močiutės nešiojo perukus, bet mano mama išsaugojo plaukus – ir tai buvo pirmoji karta, nutraukusi šią praktiką.



Išlaikė žydišką paveldą

Pagal tradiciją, kuri buvo „ant bangos“, kai dar buvau vaikas, nuotakos tėvai turėdavo pasirūpinti žento ir jaunos žmonos kambario apstatymu bei jų maitinimu dvejus ar net trejus metus po vedybų.

Mano dėdės Abraomo vestuvių pokylis buvo kaip ir visų. Gerai jį prisimenu. Buvau tada trylikos ar keturiolikos metų berniukas ir tuomet sutikau nepaprastą asmenybę, kurios niekaip negaliu pamiršti. Tai buvo šešiasdešimties ar septyniasdešimties metų didžiulis vyras. Sėdėjau šalia jo visą vakarą ir šis žmogus man papasakojo savo jaunystės istoriją. Tuomet jis buvo pabėgęs iš namų ir prisijungęs prie partizanų, dalyvavusių nepavykusiame Lenkijos sukilime prieš rusus 1863 metais. Sukilėliai didžiąją dalį savo laiko leido Lietuvos ir Lenkijos miškų gilumoje, iš kur užpuldinėdavo Rusijos karius.

Vyras man papasakojo apie savo tėvą, kuris turėjo nuojautą, kad jo sūnus ruošiasi pabėgti. Vieną dieną tėvas pašaukė jį ir davė sidabrinį rublį sakydamas, kad sūnus gali skolintis viską, ką nori, pasinaudodamas šiuo pinigu, bet niekada su juo neišsiskirti. Tėvas pasakė: „Tu esi žydų motinos sūnus, ir aš žinau, kad tu ne visada galėsi laikytis visų mūsų įstatymų. Tu gali jų daug sulaužyti, bet niekada neiššvaistyk savo žydiško paveldo, išlik žydu.“ Tada vyras išdidžiai pridūrė: „Aš vis dar turiu tą rublį...“



Skirtingo „kalibro“ keistuoliai

Mūsų miestelyje taip pat buvo keletas keistuolių, kokie, kaip sužinojau vėliau, buvo ne retenybė ir kitose žydų bendruomenėse.

Buvo toks senas žydas, kuris rūpinosi paralyžiuotais ir psichiniais ligoniais. Jis dažnai buvo matomas vieno ar dviejų sužalotų, aklų arba pamišusių žmonių kompanijoje. Šis vyras nuolat rūpinosi atstumtaisiais. Aš žinojau, kad jis vos sugeba pasirūpinti savimi, tačiau vis tiek stengėsi padėti kitiems nelaimėliams. Žmonės paprastai duodavo jam pinigų ar paremdavo senais drabužiais. Tai buvo tikrai šventas žmogus pagal geriausias žydų tradicijas.

Keistuoliai, kokių buvo beveik kiekvienoje bendruomenėje, buvo skundikai, kurių knibždėte knibždėjo mažuose žydų miesteliuose iki pat Rusijos policinės valstybės egzistavimo. Tokio žmogaus portretas – nusivylęs smulkus krautuvininkas, paprastai – su psichikos nukrypimais, periodiškai siuntinėjantis nepasirašytus laiškus Rusijos valdžiai, kaltindamas žmones tariamais išsisukinėjimais nuo įstatymo ar sunkiais nusikaltimais, dažniausiai – išsigalvotais.

Tokie buvo ypač parankūs rusams, nes šie nuolat labai uoliai ieškodavo būdų, kaip prisikabinti prie žydų. Pagrindinė šių informatorių veikla buvo įduoti jaunus vyrus kariuomenei.





Haroldo FRYDO prisiminimus iš anglų kalbos išvertė Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ



(Bus daugiau)

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---