„Santaka“ / Vilkaviškio miesto žydų gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą (IV) / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Žydų bendruomenė savo religines šventes švęsdavo pakiliai.

Nuotr. iš Ralfo SELINDŽERIO archyvo


Vilkaviškio miesto žydų gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą (IV)

Tęsinys. Spausdinta Nr. 103–105

Šventes lydėjo pramogos ir maldos

Trys pagrindinės Vilkaviškio žydų šventės buvo Velykos, Sekminės ir paskutinis žydų metų mėnuo – Jom Kipuras.

Pasiruošimas Velykų šventėms paprastai vykdavo visą mėnesį. Kiekvienas namas nuo palėpės iki rūsio buvo kruopščiai iššveistas ir iščiustintas. Tik šiai progai skirti puodai ir keptuvės, indai ir stalo sidabras, kurie užslėpti dulkėjo ištisus metus ir laukė Velykų savaitės, buvo traukiami į dienos šviesą ir kruopščiai valomi bei poliruojami. Macais – nerauginta duona – ir tradiciniais valgiais buvo pasirūpinama iš anksto. Kad ir kokia būtų šeimos finansinė padėtis, visuomenės akyse nebuvo nė vienų žydų namų, kuriems ko nors būtų trūkę šią šventinę savaitę. Kiekvienas namų ūkis gamino savo tradicinį Velykų vyną arba midų – saldų gėrimą, kuris, kaip ir alaus, buvo ruošiamas iš apynių.

Pirmosios dvi Velykų naktys būdavo iškilmingiausios. Valgymo ceremonija, vadinama seder, su savo įmantriais ir įkvepiančiais ritualais buvo didžiulis įvykis, kurio mes, vaikai, kantriai laukėme per visą žiemą. Atsispirti kalakuto ar žąsies gabalui negalėjo niekas. Dauguma šeimininkių ypač gerai penėti paukščius pradėdavo likus kelioms savaitėms iki šventės. Mėgstamiausias metodas buvo „apvilkti“ vištą džiuto maišu, iškirpus jo apačioje skylutę išmatoms išbyrėti, ir pakabinti ant tvarto sienos. Taip įtaisytas paukštis buvo penimas kelis kartus per dieną ypač sočiai.

Mažiesiems namuose buvo duodama nelukštentų lazdyno ir graikinių riešutų. Su jais vaikai žaidė žaidimus visą savaitę. Riešutai buvo dedami į eilę ant grindų viename kambario gale, o žaidėjai pasikeisdami privalėdavo išmušti kuo daugiau riešutų ir kuo toliau už linijos. Šiam tikslui buvo naudojamas nedidelis metalo rutuliukas.

Kiekviena šventė turėjo savo ypatingas pramogas. Trys keturkampiai aguonų pyragai, tokie pat keisti, kaip ir skanūs, buvo Purim – šventos Esteros šventės – skiriamasis ženklas. Paprastai tą dieną buvo keičiamasi dovanomis, vaidinami spektakliai, vaizduojantys scenas iš Esteros gyvenimo. Ši šventė turėjo visus karnavalo požymius. Tai buvo viena iš retų dienų, kai žydai galėjo vartoti stiprius alkoholinius gėrimus. Šią dieną, kaip ir per kitą šventę – Simchat Tora, galėjai pamatyti retą vaizdą – girtą žydą.

Per Sekmines, trukdavusias dvi dienas, vienas iš atributų buvo skanūs blynai, vadinami blincais, pagaminti iš pieno produktų. Roš ha-šana paprastai buvo laikas, kai visi gaudavo naujus drabužius. Tuo metu reikėdavo pašventinti šviežius vaisius – jie tą sezoną buvo ragaujami pirmą kartą. Kuo egzotiškesnis buvo vaisius, tuo išdidesnis jautėsi savininkas.



Įsiminė naktinės mišios ir... bananas

Aiškiai prisimenu vieną Roš ha-šana rytą mano senelio namuose, kai mūsų šeima po mišių čia atvyko švęsti Naujųjų metų. Visiems susibūrus senelis paslaptingai dingo į kitą kambarį ir atnešė kažką supakuotą į skepetą. Smalsiai sekamas visų akių, jis atvyniojo skepetą, ir pirmą kartą mūsų gyvenime pamatėme... bananą. Senelis lėtai nulupo vaisių, išsitraukė kišeninį peiliuką ir supjaustė vaisių plonais griežinėliais į aštuonis ar dešimt gabalėlių, kad užtektų visiems, buvusiems kambaryje. Visi palaimino savo gabalėlį ir mėgavosi didžiuliu malonumu ragauti tokią retenybę.

Po daugelio metų, kai keliavau į Šveicariją studijuoti medicinos, buvau sustojęs netoli Berlyno aplankyti savo draugo Berlės Šapiro, kuris mokėsi universitete tame krašte. Kai išlipau didžiulėje Berlyno geležinkelio stotyje, pirmas dalykas, kurį išvydau, buvo prekystalis su daug bananų. Šių vaisių aš nebuvau matęs nuo senelio laikų, todėl nusipirkau šešis ar aštuonis, atsisėdau ant suoliuko netoliese ir suvalgiau juos visus iš karto. Aišku, kaina už trumpalaikį malonumą buvo labai didelė: baisūs spazmai pilvą raižė visą dieną. Mano susitikimas su draugu sužlugo. Ilgus metus negalėjau ne tik valgyti, bet ir žiūrėti į bananus.

Nuostabus paprotys buvo lankytis sinagogoje iš karto po vidurnakčio paskutinėmis dienomis prieš žydų Naujuosius metus. Buvo kalbamos specialios maldos ir prašoma atleidimo už visus praėjusių metų paklydimus. Sinagogos pasiuntinys nuo ankstyvo ryto vaikščiojo po miestą ir sunkia lazda beldė į uždarytas langines, kviesdamas bendruomenę į mišias. Beldimą lydėjo garsiai jidiš kalba tariamas paraginimas: „Pabuskite, žydai, Viešpaties tarnybai.“ Tai paprastai pabudindavo ne tik vyrus, kuriems jis buvo skirtas, bet ir visus namiškius. Tačiau dėl to niekas nebambėjo, nes vyrai ėjo melstis ne tik už save, bet ir už šeimos moteris.

Pirmąjį metų mėnesį buvo ne tik daugybė švenčių, bet ir maldų. Pagal tradiciją žmogaus likimas visiems ateinantiems metams buvo sprendžiamas danguje Naujųjų metų dieną ir ten užtvirtinamas per Jom Kipurą. Bendruomenė šį mėnesį melsdavosi ypač karštai. Ypač įspūdingos būdavo Jom Kipuro mišios. Tada žydų senoliai, apsirengę ilgais baltais lino chalatais ir šlepetėmis, praleisdavo visą dieną pasninkaudami ir melsdamiesi.



Haroldo FRYDO prisiminimus iš anglų kalbos išvertė

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ



(Bus daugiau)




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas