|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2006-08-30 21:40
|
|
|
Eglė KVIESULAITIENĖ
Nors paini, teisėsaugininkus šokiravusi istorija teismo taip ir nepasiekė, vieno Bartninkų seniūnijos kaimo
gyventojai nesiliauja apie ją kalbėję. Tebesvarstoma, ar buvęs mylimasis jauną moterį nuo nevaisingumo
tikrai gydė veterinariniais vaistais, ar ji šią istoriją tik išsigalvojo.
Nuomonės skiriasi
22-ejų Lina (istorijos veikėjų vardai pakeisti) į Bartninkų seniūniją atsikraustė prieš keletą metų. Kai kurie
vietos gyventojai nuoširdžiai gailisi savųjų neremiamos, savarankiškai gyventi neišmokytos merginos,
stengiasi padėti, kiti ją smerkia už laisvą elgesį ir svetimų vyrų viliones.
Linos gyvenimas niekada nebuvo saldus. Alytuje gyvenę ir alkoholiu piktnaudžiavę tėvai greitai prarado
teises į savo vaikus. Daugiavaikė šeima buvo išbarstyta po globos namus ir internatus. Užaugę broliai ir
seserys tarpusavyje taip ir nebendravo, tad Lina liko viena kaip pirštas. Net ir suaugusi ji negali aplankyti
savo buvusių namų, mamos, mat ši už narkotikų verslą atlieka bausmę nelaisvėje.
Dirbo už maistą
Internatinę mokyklą baigusi ir pilnametystės sulaukusi mergina glaudėsi pas globėją Marijampolėje, bet
netrukus susipažino su vaikinu iš Gražiškių. Paskui jį ir atkako į Vilkaviškio rajoną.
Jokių pajamų neturinti Lina dirbo už maistą: padėjo ūkininkams namų ruošoje, melžė karves, nešė pieną
surinkėjams. Mergina vertino ne tik jaunų, bet ir vyresnių vyrų dėmesį, svajojo apie meilę, savo šeimą.
Vieną dieną ją pastebėjo pieno paimti atvažiavęs Arūnas. Su šeima senokai išsiskyrusiam vyrui dvylika
metų jaunesnė mergina krito į akį.
Lina taip pat neliko abejinga, tad netrukus persikraustė į jo namus Bartninkų seniūnijoje ir apsigyveno
drauge.
„Anyta“ negyrė
Anot Arūno mamos, poros gyvenimas nė trupučio nepriminė normalios šeimos. Nesavarankiška tariamoji
„marti“ nemokėjo net sriubos gerai išvirti. Tik rūkė per dienas naktis ir flirtavo su svetimais vyrais.
– Ji naktimis vis dingavo, kol vieną kartą tvarte užtikau besivartančią su piemenimis, – apie kelis mėnesius
„marčiavusią“ Liną pasakojo Arūno mama. – Kol ji pas mus gyveno, zuidavo čia aplink namus vaikėzai,
ramybės neturėdavome. Net langus buvo išdaužę. O ji iš Arūno „šnapsą“ vogdavo ir tiems piemenims nešdavo.
Savo nuomonės apie Liną neslėpusi Arūno mama dėl to ne kartą buvo susipykusi su sūnumi. Anot moters,
su „marčia“ teko net susimušti, kol sūnus pats supratęs, su kuo susidėjo.
Neturi dokumentų
Neturėjusi kur dingti, Lina apsigyvendavo tai pas vieną, tai pas kitą vienišą vyrą. Kaimo moterys ją plakė
liežuviais, mat neturinti iš ko gyventi mergina neva ir į šeimos vyrų lovas įlįsdavusi.
Seniūnijos darbuotojai ėmėsi visokių būdų padėti jaunai, gyvenimo nesugebančiai tvarkytis moteriai. Seniūnijos socialinė darbuotoja, išklausiusi „Carito“ organizuotoje konferencijoje paskaitą apie seksuliai išnaudojamas moteris, kreipėsi pagalbos. Tada Irena gavo drabužių, maisto, tačiau nei būsto, nei darbo suteikti jai niekas negalėjo. Socialinės paramos skyrius kelis mėnesius mokėjo pašalpą. Seniūnijos darbuotojos rūpinosi, kad Lina nusipirktų maisto, higienos priemonių.
– Gaudama pašalpą, jauna moteris buvo laiminga, grąžino skolas, nusipirko net papuošalų, – pasakojo
Bartninkų seniūnijos socialinė darbuotoja. – Lina labai nuoširdi ir per daug atvira. Viską išpasakoja, nesuvokia, apie ką kalbėti netiktų. Žmonės jos naivumu kartais pasinaudoja.
Lina galėtų gauti našlaičio įsikūrimo pašalpą, kuri siekia kelis tūkstančius litų, bet ji nesusitvarko dokumentų, neturi paso. Seniūnijos darbuotojos džiaugėsi, kad Lina pagaliau bent nusifotografavo būsimam dokumentui.
Priėmė ūkininkai
Lina gyveno ne vienuose namuose. Vyrai ją noriai parsivesdavo, duodavo pastogę ir maisto. Tačiau netrukus ja atsikratydavo.
Seniūnijos darbuotojos nudžiugo, kai Lina apsigyveno vyresnio amžiaus ūkininkų šeimoje. Moters gyvenimas tarsi susitvarkė, jai nieko netrūko. Lina turėjo pastogę, maisto, šeimininkai jai pripirko drabužių. Pasiligojus ir pas dukrą išvykus gyventi šeimininkei, Lina ūkininkui ir jo sūnui virė valgį, šėrė gyvulius, melžė karves.
– Iš pradžių nenorėjome jos priimti, visokių čia kalbų apie ją girdėjome. Bet Lina neturėjo kur eiti, verkė ir
prašė, kad leistume pasilikti. Sakiau, tegul būna, kaip čia žmogų lauk varysi, – pasakojo Liną gyventi priėmęs ūkininkas.
Šeimininkai nesigailėjo priėmę Liną gyventi. Mergina nuoširdžiai dirbo, rūpinosi gyvuliais, prižiūrėjo
namus. Ūkininkas teigė, kad jokie vyrai ar piemengaliai apie langus nesitrainioja, tad papildomų problemų
nekyla. Anot šeimininko, kartais kaimo moterys iš adatos priskaldo vežimą, tad ir apie save išgirsta
visokių apkalbų.
Gydė ganykloje
Kai šeimininkai apsiprato su savo įname, nutiko kaime dar negirdėta istorija, dėl kurios teko turėti reikalų
net su policija. Ūkininkas pasakojo, jog vieną dieną mergina iš laukų namo grįžo kaip nesava, svirduliavo.
Iš pradžių namiškiai pamanė, jog Lina išgėrusi. Tačiau alkoholio kvapo nebuvo.
Lina šeimininkui papasakojo ganykloje sutikusi buvusį sugyventinį Arūną. Abu įsišnekėję, kad ne vieną
vyrą per neilgą gyvenimą turėjusi jauna moteris vis nepastoja. Lina vaikelio sakė labai norinti. Anot jos,
tuomet buvęs sugyventinis pasisiūlė pagydyti nuo nevaisingumo. Jis čia pat, ganykloje, švirkštu Linai į
gimdą suleido vaistų. Po to merginai pasidarė bloga, skaudėjo pilvą, todėl ji nuėjo namo.
Tyrimą nutraukė
Iš pradžių šeimininkai nenorėjo patikėti tokia keista istorija. Bet Lina smulkiai papasakojo, kaip kas vykę.
Ji net iš ganyklos parnešė buteliuką nuo vaistų. Moteris tvirtino, kad jo turinys ir buvo sušvirkštas jai į
gimdą.
Ūkininkas nusinešė vaistų pakuotę į vaistinę, kur sužinojo, kad tokie medikamentai leidžiami karvėms.
Šeimininkas patarė Linai kuo skubiau kreiptis į policiją.
Ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai su tokiu nusikaltimu dar nebuvo susidūrę.
Policijon iškviestas Arūnas neigė Linai leidęs vaistus. 35-erių vyras tvirtino, jog moteris viską išsigalvojo
galbūt iš keršto, kad ją paliko. Netrukus savo versiją pradėjo neigti ir Lina. Ji sutiko su Arūnu, kad istoriją
išsigalvojo. Tyrimas buvo nutrauktas.
Dėl melagingų parodymų teisėsaugininkai merginai bylos nekėlė, mat įtarė ją turint dvasinės sveikatos problemų.
Tiki savo įname
Liną globojantys ūkininkai įsitikinę, kad paslaptingo gydymo istorija – ne iš piršto laužta. Šeimininkai
mano, kad Arūnas Liną paprasčiausiai prigąsdino, ir ši paneigė duotus parodymus.
Ūkininkams abejonių sukėlė ir paties Arūno elgesys. Supykęs, jog Liną globėjai paskatino kreiptis į policiją, vyras atėjo į ūkininkų namus, grasino, apspardė ir apdaužė kieme stovėjusį automobilį. Šį įvykį
taip pat teko aiškintis policijai.
Lina nori greičiau pamiršti nelemtą istoriją. Ji džiaugiasi radusi šiltus namus ir žmones, kuriems rūpi vienišos nelaimingos moters dalia. Šeimininkui atmintin įsirėžė vieno įvykį tyrusio pareigūno patarimas –
vyti Liną kuo toliau nuo namų, tai būsią mažiau problemų.
– Šuns juk negali išmesti, o čia gi neturintis kur dingti žmogus, – vis lingavo galva pagyvenęs ūkininkas.
Nors paini, teisėsaugininkus šokiravusi istorija teismo taip ir nepasiekė, vieno Bartninkų seniūnijos kaimo gyventojai nesiliauja apie ją kalbėję. Tebesvarstoma, ar buvęs mylimasis jauną moterį nuo nevaisingumo tikrai gydė veterinariniais vaistais, ar ji šią istoriją tik išsigalvojo. |
22-ejų Lina (istorijos veikėjų vardai pakeisti) į Bartninkų seniūniją atsikraustė prieš keletą metų. Kai kurie vietos gyventojai nuoširdžiai gailisi savųjų neremiamos, savarankiškai gyventi neišmokytos merginos, stengiasi padėti, kiti ją smerkia už laisvą elgesį ir svetimų vyrų viliones.
Linos gyvenimas niekada nebuvo saldus. Alytuje gyvenę ir alkoholiu piktnaudžiavę tėvai greitai prarado teises į savo vaikus. Daugiavaikė šeima buvo išbarstyta po globos namus ir internatus. Užaugę broliai ir seserys tarpusavyje taip ir nebendravo, tad Lina liko viena kaip pirštas. Net ir suaugusi ji negali aplankyti savo buvusių namų, mamos, mat ši už narkotikų verslą atlieka bausmę nelaisvėje.
Internatinę mokyklą baigusi ir pilnametystės sulaukusi mergina glaudėsi pas globėją Marijampolėje, bet netrukus susipažino su vaikinu iš Gražiškių. Paskui jį ir atkako į Vilkaviškio rajoną.
Jokių pajamų neturinti Lina dirbo už maistą: padėjo ūkininkams namų ruošoje, melžė karves, nešė pieną surinkėjams. Mergina vertino ne tik jaunų, bet ir vyresnių vyrų dėmesį, svajojo apie meilę, savo šeimą. Vieną dieną ją pastebėjo pieno paimti atvažiavęs Arūnas. Su šeima senokai išsiskyrusiam vyrui dvylika metų jaunesnė mergina krito į akį.
Lina taip pat neliko abejinga, tad netrukus persikraustė į jo namus Bartninkų seniūnijoje ir apsigyveno drauge.
Anot Arūno mamos, poros gyvenimas nė trupučio nepriminė normalios šeimos. Nesavarankiška tariamoji „marti“ nemokėjo net sriubos gerai išvirti. Tik rūkė per dienas naktis ir flirtavo su svetimais vyrais.
– Ji naktimis vis dingavo, kol vieną kartą tvarte užtikau besivartančią su piemenimis, – apie kelis mėnesius „marčiavusią“ Liną pasakojo Arūno mama. – Kol ji pas mus gyveno, zuidavo čia aplink namus vaikėzai, ramybės neturėdavome. Net langus buvo išdaužę. O ji iš Arūno „šnapsą“ vogdavo ir tiems piemenims nešdavo.
Savo nuomonės apie Liną neslėpusi Arūno mama dėl to ne kartą buvo susipykusi su sūnumi. Anot moters, su „marčia“ teko net susimušti, kol sūnus pats supratęs, su kuo susidėjo.
Neturėjusi kur dingti, Lina apsigyvendavo tai pas vieną, tai pas kitą vienišą vyrą. Kaimo moterys ją plakė liežuviais, mat neturinti iš ko gyventi mergina neva ir į šeimos vyrų lovas įlįsdavusi.
Seniūnijos darbuotojai ėmėsi visokių būdų padėti jaunai, gyvenimo nesugebančiai tvarkytis moteriai. Seniūnijos socialinė darbuotoja, išklausiusi „Carito“ organizuotoje konferencijoje paskaitą apie seksuliai išnaudojamas moteris, kreipėsi pagalbos. Tada Irena gavo drabužių, maisto, tačiau nei būsto, nei darbo suteikti jai niekas negalėjo. Socialinės paramos skyrius kelis mėnesius mokėjo pašalpą. Seniūnijos darbuotojos rūpinosi, kad Lina nusipirktų maisto, higienos priemonių.
– Gaudama pašalpą, jauna moteris buvo laiminga, grąžino skolas, nusipirko net papuošalų, – pasakojo Bartninkų seniūnijos socialinė darbuotoja. – Lina labai nuoširdi ir per daug atvira. Viską išpasakoja, nesuvokia, apie ką kalbėti netiktų. Žmonės jos naivumu kartais pasinaudoja.
Lina galėtų gauti našlaičio įsikūrimo pašalpą, kuri siekia kelis tūkstančius litų, bet ji nesusitvarko dokumentų, neturi paso. Seniūnijos darbuotojos džiaugėsi, kad Lina pagaliau bent nusifotografavo būsimam dokumentui.
Lina gyveno ne vienuose namuose. Vyrai ją noriai parsivesdavo, duodavo pastogę ir maisto. Tačiau netrukus ja atsikratydavo.
Seniūnijos darbuotojos nudžiugo, kai Lina apsigyveno vyresnio amžiaus ūkininkų šeimoje. Moters gyvenimas tarsi susitvarkė, jai nieko netrūko. Lina turėjo pastogę, maisto, šeimininkai jai pripirko drabužių. Pasiligojus ir pas dukrą išvykus gyventi šeimininkei, Lina ūkininkui ir jo sūnui virė valgį, šėrė gyvulius, melžė karves.
– Iš pradžių nenorėjome jos priimti, visokių čia kalbų apie ją girdėjome. Bet Lina neturėjo kur eiti, verkė ir prašė, kad leistume pasilikti. Sakiau, tegul būna, kaip čia žmogų lauk varysi, – pasakojo Liną gyventi priėmęs ūkininkas.
Šeimininkai nesigailėjo priėmę Liną gyventi. Mergina nuoširdžiai dirbo, rūpinosi gyvuliais, prižiūrėjo namus. Ūkininkas teigė, kad jokie vyrai ar piemengaliai apie langus nesitrainioja, tad papildomų problemų nekyla. Anot šeimininko, kartais kaimo moterys iš adatos priskaldo vežimą, tad ir apie save išgirsta visokių apkalbų.
Kai šeimininkai apsiprato su savo įname, nutiko kaime dar negirdėta istorija, dėl kurios teko turėti reikalų net su policija. Ūkininkas pasakojo, jog vieną dieną mergina iš laukų namo grįžo kaip nesava, svirduliavo. Iš pradžių namiškiai pamanė, jog Lina išgėrusi. Tačiau alkoholio kvapo nebuvo.
Lina šeimininkui papasakojo ganykloje sutikusi buvusį sugyventinį Arūną. Abu įsišnekėję, kad ne vieną vyrą per neilgą gyvenimą turėjusi jauna moteris vis nepastoja. Lina vaikelio sakė labai norinti. Anot jos, tuomet buvęs sugyventinis pasisiūlė pagydyti nuo nevaisingumo. Jis čia pat, ganykloje, švirkštu Linai į gimdą suleido vaistų. Po to merginai pasidarė bloga, skaudėjo pilvą, todėl ji nuėjo namo.
Iš pradžių šeimininkai nenorėjo patikėti tokia keista istorija. Bet Lina smulkiai papasakojo, kaip kas vykę. Ji net iš ganyklos parnešė buteliuką nuo vaistų. Moteris tvirtino, kad jo turinys ir buvo sušvirkštas jai į gimdą.
Ūkininkas nusinešė vaistų pakuotę į vaistinę, kur sužinojo, kad tokie medikamentai leidžiami karvėms. Šeimininkas patarė Linai kuo skubiau kreiptis į policiją.
Ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai su tokiu nusikaltimu dar nebuvo susidūrę.
Policijon iškviestas Arūnas neigė Linai leidęs vaistus. 35-erių vyras tvirtino, jog moteris viską išsigalvojo galbūt iš keršto, kad ją paliko. Netrukus savo versiją pradėjo neigti ir Lina. Ji sutiko su Arūnu, kad istoriją išsigalvojo. Tyrimas buvo nutrauktas.
Dėl melagingų parodymų teisėsaugininkai merginai bylos nekėlė, mat įtarė ją turint dvasinės sveikatos problemų.
Liną globojantys ūkininkai įsitikinę, kad paslaptingo gydymo istorija – ne iš piršto laužta. Šeimininkai mano, kad Arūnas Liną paprasčiausiai prigąsdino, ir ši paneigė duotus parodymus.
Ūkininkams abejonių sukėlė ir paties Arūno elgesys. Supykęs, jog Liną globėjai paskatino kreiptis į policiją, vyras atėjo į ūkininkų namus, grasino, apspardė ir apdaužė kieme stovėjusį automobilį. Šį įvykį taip pat teko aiškintis policijai.
Lina nori greičiau pamiršti nelemtą istoriją. Ji džiaugiasi radusi šiltus namus ir žmones, kuriems rūpi vienišos nelaimingos moters dalia. Šeimininkui atmintin įsirėžė vieno įvykį tyrusio pareigūno patarimas – vyti Liną kuo toliau nuo namų, tai būsią mažiau problemų.
– Šuns juk negali išmesti, o čia gi neturintis kur dingti žmogus, – vis lingavo galva pagyvenęs ūkininkas.
Publikuota: 2006-08-30 21:40:55
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|