|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2016-02-26 15:43
|
|
|
Tarp Teresės Skamaročienės globotinių – 94-us metus einanti Janutė, kurios vaikai atvyksta aplankyti iš užsienio.
Autorės nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Į gyvenimo rudenį įžengusius žmones dažnai kamuoja slogios mintys: ar neužklups senatvinė negalia, ar netaps našta savus gyvenimus turintiems artimiesiems, o gal paskutinį laiką teks praleisti „valdiškoje įstaigoje“, tarp šaltų, namų jaukumu nedvelkiančių sienų? Kitokią alternatyvą ligotiems senjorams siūlo marijampolietė, per kelerius metus sukaupusi senelių slaugymo patirties.
Pasiūlė kaimynė
Marijampolietei Teresei Skamaročienei gyvenimas atseikėjo ir sunkių, ir labai laimingų valandų. Jaunai išsiskyrusiai ir su dviem vaikais likusiai moteriai teko dirbti įvairiausius darbus, kad tik jos mažyliams nieko netrūktų. Vėliau susirgo ir į patalą atgulė Teresės mama. Tad keletą metų slaugydama sunkią ligonę moteris įgijo nelengvos, tiek fizinės, tiek dvasinės stiprybės reikalaujančios patirties. O ir pačiai Teresei, trims mėnesiams susuktai netikėtai užklupusios ligos, teko patirti, kaip svarbu kokybiška slauga, palaikymas bei dėmesys.
Kai Marijampolės ligoninėje dirbanti kaimynė pasiūlė T. Skamaročienei savo namuose globoti neįgalią senutę, Teresė ryžosi priimti nepažįstamą seną moterį ir jai paskirti visą savo laiką. Mat tuo metu penkiasdešimtmetį perkopusi marijampolietė darbo neturėjo, buvo sunku verstis vien iš dabartinio vyro pajamų.
– Kai senutės artimieji tiesiai iš ligoninės Slaugos skyriaus atvežė mano pirmąją globotinę Marytę, išsigandau, – įspūdžius pasakojo T. Skamaročienė. – Senutė sirgo Parkinsono liga ir gulėjo, rodėsi, į nieką nereaguodama. Tuomet atrodė, jog močiutė neišgyvens nė savaitės ir mano misija bus tik paskutinį kartą užmerkti ligonei akis.
Verslo niša
Tačiau atkakli marijampolietė negalėjo susitaikyti su tuo, kad jos globotinė atvežta tik numirti, todėl nutarė senolę bent kiek „pastatyti ant kojų“. Teresė trynė vaisius ir uogas, pirko arbūzų, darė kokteilius ir jais maitino močiutę, stengdamasi sustiprinti senolės organizmą. Netrukus slaugoma Marytė atsigavo ir sutvirtėjo. Dabar Teresė su šypsena prisimena, kaip ši pirmoji jos globotinė sėdėdavo lovoje ir prašydavo įjungti per televizorių rodomą vieną ar kitą meilės serialą.
Globotinę įsitaisiusi T. Skamaročienė netrukus suprato, jog tokia veikla galėtų tapti jos pajamų šaltiniu ir savotišku verslu, jei atsirastų daugiau globojamų senelių. Moteris išsipirko verslo liudijimą ir davė skelbimą į laikraštį, kad galinti slaugyti senus, neįgalius žmones. Dabar jos namuose gyvena dvi senolės, tačiau jų dažnai būna ir trys, ir keturios.
T. Skamaročienė pripažįsta, jog šis darbas – tikrai nelengvas. Dažniausiai globos reikia tokiems seneliams, kurie patys nebegali vaikščioti. Iš lovos nesikeliantiems ligoniams būtina ypatinga slauga. Reikia sekti, kad neatsirastų pragulų, masažuoti, trinti specialiais tepalais. Teresė net turi pasisiuvusi specialių tvarsčių su grikių lukštais ir juos riša ant labiausiai pažeidžiamų kūno vietų. Jos slaugomi ligoniai dažnai nepajėgia patys nueiti į tualetą, nusiprausti, apsirengti ar pavalgyti. Dažną kamuoja senatvinė dimensija, todėl globotiniai kartais tampa pikti, net agresyvūs.
Tampa šeima
Tačiau ilgametę patirtį turinti Teresė moka senelius nuraminti, priglausti, paguosti. Ji žino kiekvieno istoriją, skaudulius, kurie gyvenimo saulėlydyje tampa itin jautria vieta.
– Šiame darbe reikia daug kantrybės ir atsidavimo, – sakė moteris, – bet aš jau įpratau ir man smagu, įdomu. Žinau, kad visi tapsime seni ir dar nežinia, kas mūsų laukia. Todėl visas močiutes priimu kaip savus žmones. Susigyvename, tampame viena šeima ir labai skaudu, kai kuri jų išeina iš gyvenimo. Bet susitaikiau su tuo, jog senatvinės negalios kamuojami žmonės negali pakilti naujam gyvenimui. Jie čia tam, kad oriai ir patogiai nugyventų tai, kas dar likę.
Tačiau per Teresės praktiką buvę ir tokių ligonių, kuriems puiki slauga bei namuose gamintas vitaminingas maistas padėjo atsistoti ant kojų. Iš kaimų, kur patys nebepajėgdavo tvarkytis, atvykusiems ir pas Teresę atsigavusiems tėvams vaikai nupirkdavo butus mieste ir šie žmonės toliau gyvendavo savarankiškai.
Darbas ištisą parą
Globoti į savo namus Teresė priima tik tuos senukus, kurie turi artimuosius.
– Nenoriu kalbų ir įtarinėjimų, jog senukus globoju dėl jų turtų ar pinigų, – aiškino T. Skamaročienė. – Man globotinių artimieji sumoka nustatytą sumą, o senelių turtu, pensijomis ir kitkuo rūpinasi patys. Visuomet prašau, kad seneliai su savimi neturėtų pinigų, nes maža kas dimensijos kamuojamiems žmonėms paskui gali pasirodyti. Aš globotiniams nuperku visko, ko jiems reikia.
Už mėnesį vieno globotinio artimieji Teresei moka 550 eurų. Daugeliui tai atrodo gan nemaža suma. Tačiau į ją įeina ne tik triskart per dieną gaminamas maistas, šiltas būstas su visais patogumais, bet ir vaistai, slaugos priemonės, vitaminai. Teresės darbo diena trunka 24 valandas per parą, ji dirba be poilsio dienų ir savaitgalių.
Kai moteriai reikia išvykti apsipirkti ar kitais reikalais, su globotinėmis lieka jos vyras ar paslaugi kaimynė, taip pat turinti senolių slaugymo patirties.
Teresė niekada nepamiršta savo globotinių gimtadienių ir ta proga užsako tortą su asmeniniu užrašu. Kartu su Skamaročių šeima globotinės sėda prie Kūčių, Velykų stalo.
Priekaištų negirdi
T. Skamaročienė labai dėkinga nuolat užsukančiai šeimos gydytojai ir greitosios pagalbos personalui, kuris jau mintinai žino jos adresą ir prireikus atvyksta labai greitai. Teresė nuolat rūpinasi savo globotinių sveikata, todėl kartą per tris mėnesius senutėms atliekami šlapimo, kraujo tyrimai. Pablogėjus sveikatai, senolės guldomos į ligoninę.
Senelių globėja sakė niekada negirdėjusi priekaištų iš savo globotinių artimųjų. Dažniausiai žmonės dėkoja marijampolietei už kantrybę, rūpestingumą, linki stiprybės, nes patys dirbantys ir savomis šeimomis besirūpinantys vaikai neturi galimybių slaugyti ligotų tėvų – ir tai Teresė labai pateisina. Moteris svarsto, kad sulaukusi senatvės ji pati norėtų būti globojama ne savų žmonių, kuriems jaustųsi tapusi dideliu rūpesčiu ir našta. Juk senas, neįgalus žmogus tampa kaprizingas, elgiasi ne visuomet adekvačiai.
– Nors visos globotinės man tarsi savos mamos, vis dėlto prireikus galiu ir subarti, griežtesnį žodį pasakyti. O savo žmogaus pasakytas žodis žeidžia labai skaudžiai, – savuoju pasirinkimu neabejojo T. Skamaročienė.
Į gyvenimo rudenį įžengusius žmones dažnai kamuoja slogios mintys: ar neužklups senatvinė negalia, ar netaps našta savus gyvenimus turintiems artimiesiems, o gal paskutinį laiką teks praleisti „valdiškoje įstaigoje“, tarp šaltų, namų jaukumu nedvelkiančių sienų? Kitokią alternatyvą ligotiems senjorams siūlo marijampolietė, per kelerius metus sukaupusi senelių slaugymo patirties. |
Marijampolietei Teresei Skamaročienei gyvenimas atseikėjo ir sunkių, ir labai laimingų valandų. Jaunai išsiskyrusiai ir su dviem vaikais likusiai moteriai teko dirbti įvairiausius darbus, kad tik jos mažyliams nieko netrūktų. Vėliau susirgo ir į patalą atgulė Teresės mama. Tad keletą metų slaugydama sunkią ligonę moteris įgijo nelengvos, tiek fizinės, tiek dvasinės stiprybės reikalaujančios patirties. O ir pačiai Teresei, trims mėnesiams susuktai netikėtai užklupusios ligos, teko patirti, kaip svarbu kokybiška slauga, palaikymas bei dėmesys.
Kai Marijampolės ligoninėje dirbanti kaimynė pasiūlė T. Skamaročienei savo namuose globoti neįgalią senutę, Teresė ryžosi priimti nepažįstamą seną moterį ir jai paskirti visą savo laiką. Mat tuo metu penkiasdešimtmetį perkopusi marijampolietė darbo neturėjo, buvo sunku verstis vien iš dabartinio vyro pajamų.
– Kai senutės artimieji tiesiai iš ligoninės Slaugos skyriaus atvežė mano pirmąją globotinę Marytę, išsigandau, – įspūdžius pasakojo T. Skamaročienė. – Senutė sirgo Parkinsono liga ir gulėjo, rodėsi, į nieką nereaguodama. Tuomet atrodė, jog močiutė neišgyvens nė savaitės ir mano misija bus tik paskutinį kartą užmerkti ligonei akis.
Tačiau atkakli marijampolietė negalėjo susitaikyti su tuo, kad jos globotinė atvežta tik numirti, todėl nutarė senolę bent kiek „pastatyti ant kojų“. Teresė trynė vaisius ir uogas, pirko arbūzų, darė kokteilius ir jais maitino močiutę, stengdamasi sustiprinti senolės organizmą. Netrukus slaugoma Marytė atsigavo ir sutvirtėjo. Dabar Teresė su šypsena prisimena, kaip ši pirmoji jos globotinė sėdėdavo lovoje ir prašydavo įjungti per televizorių rodomą vieną ar kitą meilės serialą.
Globotinę įsitaisiusi T. Skamaročienė netrukus suprato, jog tokia veikla galėtų tapti jos pajamų šaltiniu ir savotišku verslu, jei atsirastų daugiau globojamų senelių. Moteris išsipirko verslo liudijimą ir davė skelbimą į laikraštį, kad galinti slaugyti senus, neįgalius žmones. Dabar jos namuose gyvena dvi senolės, tačiau jų dažnai būna ir trys, ir keturios.
T. Skamaročienė pripažįsta, jog šis darbas – tikrai nelengvas. Dažniausiai globos reikia tokiems seneliams, kurie patys nebegali vaikščioti. Iš lovos nesikeliantiems ligoniams būtina ypatinga slauga. Reikia sekti, kad neatsirastų pragulų, masažuoti, trinti specialiais tepalais. Teresė net turi pasisiuvusi specialių tvarsčių su grikių lukštais ir juos riša ant labiausiai pažeidžiamų kūno vietų. Jos slaugomi ligoniai dažnai nepajėgia patys nueiti į tualetą, nusiprausti, apsirengti ar pavalgyti. Dažną kamuoja senatvinė dimensija, todėl globotiniai kartais tampa pikti, net agresyvūs.
Tačiau ilgametę patirtį turinti Teresė moka senelius nuraminti, priglausti, paguosti. Ji žino kiekvieno istoriją, skaudulius, kurie gyvenimo saulėlydyje tampa itin jautria vieta.
– Šiame darbe reikia daug kantrybės ir atsidavimo, – sakė moteris, – bet aš jau įpratau ir man smagu, įdomu. Žinau, kad visi tapsime seni ir dar nežinia, kas mūsų laukia. Todėl visas močiutes priimu kaip savus žmones. Susigyvename, tampame viena šeima ir labai skaudu, kai kuri jų išeina iš gyvenimo. Bet susitaikiau su tuo, jog senatvinės negalios kamuojami žmonės negali pakilti naujam gyvenimui. Jie čia tam, kad oriai ir patogiai nugyventų tai, kas dar likę.
Tačiau per Teresės praktiką buvę ir tokių ligonių, kuriems puiki slauga bei namuose gamintas vitaminingas maistas padėjo atsistoti ant kojų. Iš kaimų, kur patys nebepajėgdavo tvarkytis, atvykusiems ir pas Teresę atsigavusiems tėvams vaikai nupirkdavo butus mieste ir šie žmonės toliau gyvendavo savarankiškai.
Globoti į savo namus Teresė priima tik tuos senukus, kurie turi artimuosius.
– Nenoriu kalbų ir įtarinėjimų, jog senukus globoju dėl jų turtų ar pinigų, – aiškino T. Skamaročienė. – Man globotinių artimieji sumoka nustatytą sumą, o senelių turtu, pensijomis ir kitkuo rūpinasi patys. Visuomet prašau, kad seneliai su savimi neturėtų pinigų, nes maža kas dimensijos kamuojamiems žmonėms paskui gali pasirodyti. Aš globotiniams nuperku visko, ko jiems reikia.
Už mėnesį vieno globotinio artimieji Teresei moka 550 eurų. Daugeliui tai atrodo gan nemaža suma. Tačiau į ją įeina ne tik triskart per dieną gaminamas maistas, šiltas būstas su visais patogumais, bet ir vaistai, slaugos priemonės, vitaminai. Teresės darbo diena trunka 24 valandas per parą, ji dirba be poilsio dienų ir savaitgalių.
Kai moteriai reikia išvykti apsipirkti ar kitais reikalais, su globotinėmis lieka jos vyras ar paslaugi kaimynė, taip pat turinti senolių slaugymo patirties.
Teresė niekada nepamiršta savo globotinių gimtadienių ir ta proga užsako tortą su asmeniniu užrašu. Kartu su Skamaročių šeima globotinės sėda prie Kūčių, Velykų stalo.
T. Skamaročienė labai dėkinga nuolat užsukančiai šeimos gydytojai ir greitosios pagalbos personalui, kuris jau mintinai žino jos adresą ir prireikus atvyksta labai greitai. Teresė nuolat rūpinasi savo globotinių sveikata, todėl kartą per tris mėnesius senutėms atliekami šlapimo, kraujo tyrimai. Pablogėjus sveikatai, senolės guldomos į ligoninę.
Senelių globėja sakė niekada negirdėjusi priekaištų iš savo globotinių artimųjų. Dažniausiai žmonės dėkoja marijampolietei už kantrybę, rūpestingumą, linki stiprybės, nes patys dirbantys ir savomis šeimomis besirūpinantys vaikai neturi galimybių slaugyti ligotų tėvų – ir tai Teresė labai pateisina. Moteris svarsto, kad sulaukusi senatvės ji pati norėtų būti globojama ne savų žmonių, kuriems jaustųsi tapusi dideliu rūpesčiu ir našta. Juk senas, neįgalus žmogus tampa kaprizingas, elgiasi ne visuomet adekvačiai.
– Nors visos globotinės man tarsi savos mamos, vis dėlto prireikus galiu ir subarti, griežtesnį žodį pasakyti. O savo žmogaus pasakytas žodis žeidžia labai skaudžiai, – savuoju pasirinkimu neabejojo T. Skamaročienė.
Publikuota: 2016-02-26 15:43:43
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|