|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2015-11-23 17:05
|
|
|
Aistė Jasaitytė-Čeburiak teigė visiškai nepasiilgstanti podiumo.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Tikriausiai didžioji dalis „Santakos“ laikraščio skaitytojų yra girdėję populiarią dainą „Parašyk man laišką iš Paryžiaus“. Ko gero, ne visi žino, kad šiame kūrinyje apdainuojama mergina – buvusi manekenė, o dabar psichologė Aistė Jasaitytė-Čeburiak.
Visai neseniai moteris viešėjo Vilkaviškyje, kur moksleiviams ir suaugusiesiems skaitė paskaitas apie tai, kaip pamilti save ir jaustis visaverčiams. A. Jasaitytė-Čeburiak sutiko atsakyti ir į keletą klausimų.
– Kas Jus paskatino atvykti į Vilkaviškį?
– Panašias paskaitas skaitau visoje Lietuvoje. Čia mane pakvietė Vilkaviškio visuomenės sveikatos biuro specialistės. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę apsilankyti šiame mieste. Deja, visiškai nebuvo laiko jo apžiūrėti, todėl tikiuosi dar čia sugrįžti ateityje. Gali būti, jog Vilkaviškyje net giminaičių turiu. Mūsų giminė labai išsklaidyta, visų artimųjų tikrai nepažįstu.
– Kokiomis temomis skaitote paskaitas?
– Paskaitų temos – įvairios. Jos aktualios tiek jauniems, tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Stengiuosi klausytojams perteikti savo patirtį, nors tai nėra mano pagrindinis užsiėmimas. Paprastai psichologinį darbą dirbu individualiai. Daug tenka bendrauti su įvairių problemų turinčiu jaunimu, net su nusikalsti linkusiais paaugliais.
– Su kuo dirbti lengviau: su jaunimu ar vyresnio amžiaus žmonėmis?
– Su jaunimu dirbti lengviau psichologinį darbą, o psichoterapinį – su suaugusiais žmonėmis, su tais, kurie turi sukaupę šiek tiek patirties. Mūsų šalyje yra daug problemiško jaunimo, kuris „užstringa“ tam tikrame raidos etape, ir tėvams tampa labai sunku su savo vaikais susitvarkyti. Labai smagu, kai pavyksta tuos jaunuolius šiek tiek kilstelėti į kitą lygį. Apskritai labiausiai mėgstu dirbti individualiai, bendrauti akis į akį. Tuomet ir rezultatų galima pasiekti geresnių. Per tokias paskaitas kaip Vilkaviškyje niekada negali žinoti, kaip publika priims, ką iš jų išsineš namo.
Esu susidūrusi su tokiais atvejais, kai po paskaitų prieina žmonės ir dėkoja, tačiau išgyvena, kad jie jau yra per seni ir savęs pakeisti negali. Bet juk amžius netrukdo savęs ieškoti. Tai – nenutrūkstantis procesas. Niekada negalima savęs nurašyti.
– Daugelis Jus prisimena kaip modelį. Ar tai padeda, ar trukdo dabartiniame Jūsų darbe?
– Sunku pasakyti. Iš pradžių aš pati labai „kompleksavau“. Galvojau, kaip aš, mergina iš žurnalų viršelio, eisiu ir pasakosiu žmonėms, kaip jiems gyventi, kalbėsiu apie vidinį jų pasaulį. Vis dėlto labai greitai supratau, kad man pavyksta išlaikyti kontaktą, pamačiau, kad mane žmonės natūraliai priima. Nuo mažens buvau guvi mergaitė. Mano šeimoje – daug asmenybių, todėl buvau priversta išmokti bendrauti. Gyvenime turėjau daug sunkių situacijų, buvau ne kartą patekusi į vadinamąją „nekomforto zoną“. Tai privertė ne užsidaryti savyje, o išlikti, eiti tiesiai į pasaulį. Dabar džiaugiuosi visa tai patyrusi ir galėdama savo išgyvenimais pasidalyti su kitais.
– Ar nepasiilgstate podiumo?
– Galbūt nuskambės keistai, tačiau visiškai nepasiilgstu. Manęs tai jau nedomina. Pamenu, kad modeliu tapau, nes norėjau daug keliauti. Vėliau bręstant supratimas ir vertybės keitėsi. Mane supo žmonės, kurie viską turėjo, tačiau nesijautė laimingi. Ėmiau galvoti, kodėl taip yra. Vieną dieną pajutau, jog ir pati nesu visiškai laiminga vaikščiodama podiumu, filmuodamasi reklamose. Tada supratau, kad noriu žinoti, ko žmogui trūksta iki visiškos laimės. Taip pradėjau psichologijos studijas.
– Ar norėtumėte, kad dukros sektų Jūsų pėdomis?
– Labiausiai norėčiau, kad jos savo
kelią atrastų pačios. Pati esu labai dėkinga, jog manęs niekas šeimoje nevertė būti gydytoja ar teisininke. Manau, kad auklėdama savo dukras turiu jas palaikyti ir parodyti dvi puses. Visa kita jos atras
pačios.
– Kaip pačiai pavyksta atsiriboti nuo žmonių problemų?
– Aš visada buvau jautri aplinkai. Jaučiu, jog šiais laikais žmonės išgyvena didelius nusivylimus, yra ieškojimų kelyje. Seniau visi turėjo stogą virš galvos, valgyti – ir jiems to užtekdavo. Dabar jie išlaisvėję ir kai kurie nežino, ką su ta laisve daryti. Kartais laisvė gali pradanginti. Žmonėms labai svarbios visuomenės normos. Jiems svarbu elgtis ir atrodyti taip, kaip priimta. Deja, nežiūrima to, kas geriausia yra pačiam.
Bendraudama su kitais, aš privalau pati save gerai išanalizuoti. Kartais empatiškai jaučiu, ką jaučia kiti. Pavyzdžiui, jei žmogus jaučia nerimą, man pradeda skaudėti galvą. Tai yra natūrali reakcija, kuri įrodyta mokslo. Kartais po susitikimo su klientu išeinu namo su nutirpusia koja. Tada žinau, jog žmogus nesijaučia savimi. Po tokių nutikimų kitą kartą per susitikimą su tuo pačiu klientu aš jau žinau, kaip jam padėti, kaip jį kilstelėti į aukštesnį lygį.
– Jūsų brolis – žinomas krepšininkas Simas Jasaitis. Ar tenka su juo pažaisti krepšinį?
– Deja, bet ne. Taip yra turbūt tik todėl, kad brolis su mumis nežaidžia, nors mes gal ir norėtume. Jam atrodo, jog krepšinis – vyriškas sportas. Net vaikystėje jis bijodavo man mesti kamuolį, kad nesužeistų ar „neįstatytų“ mėlynės. Dabar mes matomės daug rečiau. Kai susitinkame, paprastai ką nors kepame ant laužo, valgome, keliaujame, daug bendraujame. Apie krepšinį net pagalvoti laiko nelieka.
– Su vyru Romanu Jus suvedė televizijos šokių projektas. Ar dar šokate kartu?
– Šokame, bet rečiau nei norėtųsi. Kai būna kokie gimtadieniai ar šventės, aš labai džiaugiuosi, jei vyras mane pakviečia šokti. Jis veda šokių pamokas kitiems, todėl apgalvodamas kokį nors naują judesį į pagalbą kartais pasitelkia ir mane. Manau, jog reikalų jam negadinu.
– Abu su vyru esate užimti. Ar užtenka laiko, kurį galite skirti vienas kitam?
– Esame kaip ir visos normalios poros. Visi juk turi savo reikalų, o mes – ne išimtis. Apskritai susieiti dviem žmonėms ir pažinti vienam kitą – kūryba. Norint sutarti, negali viena pusė nuolat nusileisti kitai. Reikia prisitaikymo, supratimo, lankstumo. Be to, būtina daug bendrauti, kalbėtis. Mes tą ir stengiamės daryti.
Tikriausiai didžioji dalis „Santakos“ laikraščio skaitytojų yra girdėję populiarią dainą „Parašyk man laišką iš Paryžiaus“. Ko gero, ne visi žino, kad šiame kūrinyje apdainuojama mergina – buvusi manekenė, o dabar psichologė Aistė Jasaitytė-Čeburiak. |
Visai neseniai moteris viešėjo Vilkaviškyje, kur moksleiviams ir suaugusiesiems skaitė paskaitas apie tai, kaip pamilti save ir jaustis visaverčiams. A. Jasaitytė-Čeburiak sutiko atsakyti ir į keletą klausimų.
– Kas Jus paskatino atvykti į Vilkaviškį?
– Panašias paskaitas skaitau visoje Lietuvoje. Čia mane pakvietė Vilkaviškio visuomenės sveikatos biuro specialistės. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę apsilankyti šiame mieste. Deja, visiškai nebuvo laiko jo apžiūrėti, todėl tikiuosi dar čia sugrįžti ateityje. Gali būti, jog Vilkaviškyje net giminaičių turiu. Mūsų giminė labai išsklaidyta, visų artimųjų tikrai nepažįstu.
– Kokiomis temomis skaitote paskaitas?
– Paskaitų temos – įvairios. Jos aktualios tiek jauniems, tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Stengiuosi klausytojams perteikti savo patirtį, nors tai nėra mano pagrindinis užsiėmimas. Paprastai psichologinį darbą dirbu individualiai. Daug tenka bendrauti su įvairių problemų turinčiu jaunimu, net su nusikalsti linkusiais paaugliais.
– Su kuo dirbti lengviau: su jaunimu ar vyresnio amžiaus žmonėmis?
– Su jaunimu dirbti lengviau psichologinį darbą, o psichoterapinį – su suaugusiais žmonėmis, su tais, kurie turi sukaupę šiek tiek patirties. Mūsų šalyje yra daug problemiško jaunimo, kuris „užstringa“ tam tikrame raidos etape, ir tėvams tampa labai sunku su savo vaikais susitvarkyti. Labai smagu, kai pavyksta tuos jaunuolius šiek tiek kilstelėti į kitą lygį. Apskritai labiausiai mėgstu dirbti individualiai, bendrauti akis į akį. Tuomet ir rezultatų galima pasiekti geresnių. Per tokias paskaitas kaip Vilkaviškyje niekada negali žinoti, kaip publika priims, ką iš jų išsineš namo.
Esu susidūrusi su tokiais atvejais, kai po paskaitų prieina žmonės ir dėkoja, tačiau išgyvena, kad jie jau yra per seni ir savęs pakeisti negali. Bet juk amžius netrukdo savęs ieškoti. Tai – nenutrūkstantis procesas. Niekada negalima savęs nurašyti.
– Daugelis Jus prisimena kaip modelį. Ar tai padeda, ar trukdo dabartiniame Jūsų darbe?
– Sunku pasakyti. Iš pradžių aš pati labai „kompleksavau“. Galvojau, kaip aš, mergina iš žurnalų viršelio, eisiu ir pasakosiu žmonėms, kaip jiems gyventi, kalbėsiu apie vidinį jų pasaulį. Vis dėlto labai greitai supratau, kad man pavyksta išlaikyti kontaktą, pamačiau, kad mane žmonės natūraliai priima. Nuo mažens buvau guvi mergaitė. Mano šeimoje – daug asmenybių, todėl buvau priversta išmokti bendrauti. Gyvenime turėjau daug sunkių situacijų, buvau ne kartą patekusi į vadinamąją „nekomforto zoną“. Tai privertė ne užsidaryti savyje, o išlikti, eiti tiesiai į pasaulį. Dabar džiaugiuosi visa tai patyrusi ir galėdama savo išgyvenimais pasidalyti su kitais.
– Ar nepasiilgstate podiumo?
– Galbūt nuskambės keistai, tačiau visiškai nepasiilgstu. Manęs tai jau nedomina. Pamenu, kad modeliu tapau, nes norėjau daug keliauti. Vėliau bręstant supratimas ir vertybės keitėsi. Mane supo žmonės, kurie viską turėjo, tačiau nesijautė laimingi. Ėmiau galvoti, kodėl taip yra. Vieną dieną pajutau, jog ir pati nesu visiškai laiminga vaikščiodama podiumu, filmuodamasi reklamose. Tada supratau, kad noriu žinoti, ko žmogui trūksta iki visiškos laimės. Taip pradėjau psichologijos studijas.
– Ar norėtumėte, kad dukros sektų Jūsų pėdomis?
– Labiausiai norėčiau, kad jos savo kelią atrastų pačios. Pati esu labai dėkinga, jog manęs niekas šeimoje nevertė būti gydytoja ar teisininke. Manau, kad auklėdama savo dukras turiu jas palaikyti ir parodyti dvi puses. Visa kita jos atras pačios.
– Kaip pačiai pavyksta atsiriboti nuo žmonių problemų?
– Aš visada buvau jautri aplinkai. Jaučiu, jog šiais laikais žmonės išgyvena didelius nusivylimus, yra ieškojimų kelyje. Seniau visi turėjo stogą virš galvos, valgyti – ir jiems to užtekdavo. Dabar jie išlaisvėję ir kai kurie nežino, ką su ta laisve daryti. Kartais laisvė gali pradanginti. Žmonėms labai svarbios visuomenės normos. Jiems svarbu elgtis ir atrodyti taip, kaip priimta. Deja, nežiūrima to, kas geriausia yra pačiam.
Bendraudama su kitais, aš privalau pati save gerai išanalizuoti. Kartais empatiškai jaučiu, ką jaučia kiti. Pavyzdžiui, jei žmogus jaučia nerimą, man pradeda skaudėti galvą. Tai yra natūrali reakcija, kuri įrodyta mokslo. Kartais po susitikimo su klientu išeinu namo su nutirpusia koja. Tada žinau, jog žmogus nesijaučia savimi. Po tokių nutikimų kitą kartą per susitikimą su tuo pačiu klientu aš jau žinau, kaip jam padėti, kaip jį kilstelėti į aukštesnį lygį.
– Jūsų brolis – žinomas krepšininkas Simas Jasaitis. Ar tenka su juo pažaisti krepšinį?
– Deja, bet ne. Taip yra turbūt tik todėl, kad brolis su mumis nežaidžia, nors mes gal ir norėtume. Jam atrodo, jog krepšinis – vyriškas sportas. Net vaikystėje jis bijodavo man mesti kamuolį, kad nesužeistų ar „neįstatytų“ mėlynės. Dabar mes matomės daug rečiau. Kai susitinkame, paprastai ką nors kepame ant laužo, valgome, keliaujame, daug bendraujame. Apie krepšinį net pagalvoti laiko nelieka.
– Su vyru Romanu Jus suvedė televizijos šokių projektas. Ar dar šokate kartu?
– Šokame, bet rečiau nei norėtųsi. Kai būna kokie gimtadieniai ar šventės, aš labai džiaugiuosi, jei vyras mane pakviečia šokti. Jis veda šokių pamokas kitiems, todėl apgalvodamas kokį nors naują judesį į pagalbą kartais pasitelkia ir mane. Manau, jog reikalų jam negadinu.
– Abu su vyru esate užimti. Ar užtenka laiko, kurį galite skirti vienas kitam?
– Esame kaip ir visos normalios poros. Visi juk turi savo reikalų, o mes – ne išimtis. Apskritai susieiti dviem žmonėms ir pažinti vienam kitą – kūryba. Norint sutarti, negali viena pusė nuolat nusileisti kitai. Reikia prisitaikymo, supratimo, lankstumo. Be to, būtina daug bendrauti, kalbėtis. Mes tą ir stengiamės daryti.
Publikuota: 2015-11-23 17:05:11
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|