Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-07-03 16:33

---

Birutė Navickienė kasdien mato lygumas Alksnėnuose, todėl nedvejodama pasirinko kelionę į kalnus.

„Metų ūkio 2005“ pirmųjų vietų rajonuose laimėtojams Žemės ūkio ministerija buvo prižadėjusi pažintinę kelionę-seminarą į kurią nors iš užsienio valstybių. Ūkininkų sąjunga formavo dvi grupes. Buvo galima vykti į Belgiją, Olandiją arba į Austriją. Alksnėnų lygumose ūkininkaujantys Birutė ir Vitas Navickai, kuriems pernai „Metų ūkio“ konkurse Vilkaviškio rajone buvo pripažinta pirmoji vieta, nedvejodami pasirinko kalnų šalį Austriją.

Susiruošė abu

Kalnus pamatyti norinčioje grupėje buvo 43 žmonės. Tarp jų – 7 šeimos, nes ūkių savininkai galėjo vykti ne po vieną, o vežtis ir sutuoktinį. Tik šiam reikėjo susimokėti 1000 litų.

B.Navickienė sakė, jog kartu vykusi Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkė Genutė Staliūnienė pasidžiaugė, jog šiemet palyginti nemažai ūkininkų į nugalėtojams skirtą ekskursiją susiruošė dviese.

Puikiai žinoma, kaip nelengva palikti ūkį abiem jo šeimininkams. „Maniškis dar ir išvakarėse dvejojo: gal jam nevažiuoti? O tai liks nepurkšti pasėliai, „sugrius“ kiti darbai“, – pasakojo Birutė.

Apie 400 kiaulių auginantys Navickai fermoje šeimininkauti paliko dukras: viduriniąją Dalią, baigusią pirmą kursą Vilniaus universitete ir grįžusią atostogauti, bei jaunėlę aštuntokę Rimą. Veterinarijos specialistė vyriausioji dukra Inga sukūrusi šeimą ir gyvena atskirai kitame rajone.

„Rimutė jau irgi moka priimti paršelius. Būtų tai padariusi ir be mūsų, bet paskutinė paršavedė juos atsivedė dieną prieš išvykstant“, – ruošimosi ekskursijon rūpesčius prisiminė ūkio šeimininkė.

Ji sakė, kad pirmąkart abu su vyru namuose nebuvo visą savaitę. Pirmąsyk važiavo į tokią ekskursiją, kai nė vienam nereikėjo sėdėti prie vairo. Galėjo tik žvalgytis, gėrėtis. „Tai buvo ir pirmas kartas, kai keliavote be vaikų, t.y. be mūsų“, – tėvų išvyką komentavo duktė studentė.



Tarėsi iš anksto

Kelionės organizatoriai maršrutą buvo suderinę iš anksto. Dėl susitikimų su Austrijos ūkininkais buvo tariamasi prieš 2–3 mėnesius.

Pirmos kelionės dienos nuovargį ekskursantai nuplovė Lenkijoje, Krokuvos vandens atrakcionų parke. Kitądien pervažiavo Čekiją. Vieną pasiekė vakare. Tikėjosi vaikščioti jos gatvėmis ir klausytis V.A.Mocarto muzikos. Bet Austrijos sostinėje pliaupė toks lietus, kad į miestą eiti nesinorėjo. Gal dėl to didesnį įspūdį paliko vėliau lankytas kitas senas šalies miestas Zalcburgas.

Pasiekę Alpių kalnų rajonus, Lietuvos žemdirbiai apžiūrėjo du austrų ūkius, nestokojančius kitų šalių atstovų dėmesio. Už galimybę susipažinti su pažangiais ūkiais iš ekskursantų gali būti paprašyta nemenkos sumos eurų. Mūsiškiams jų mokėti nereikėjo.

Austrijoje, kuri nedaug didesnė už mūsų šalį, stambių ūkių nedaug. Iš 180 tūkst. ūkininkų stambūs sudaro 2 proc. Vidutinis ūkio dydis – 20 ha dirbamos žemės ir 50 ha miško. Nuosavos žemės plotas neribojamas. Nuoma priklauso nuo tiesioginių išmokų, kurios diferencijuotos pagal veiklos sritis ir siekia nuo 100 iki 600 eurų už herktarą.



Šimtmečių tradicijos

Lietuviai lankėsi 70 hektarų turinčiame Antono Haimbergerio pienininkystės ūkyje. Jo istorija siekia tris šimtmečius. Haimbergerių šeimai ūkis priklauso 250 metų. Pasak Vito Navicko, kai tokį amžių skaičiuos Lietuvos ūkiai, jie atrodys ne prasčiau nei austriški, nes ir per trumpą laikotarpį akivaizdžiai pažengta į priekį.

Haimbergerių ūkyje įdiegta automatizuota melžimo įranga. Mechanizuoti visi darbai. Ir visur tiesiog stebina ideali tvarka: kiekvienas daiktas ir padargas turi savo vietą.

Kiemas – uždaras, jį iš visų pusių juosia pastatai. Iš vieno į kitą patenkama neišeinant į lauką. Kieme nėra lietuvių sodyboms būdingų įvairių puošmenų. Pastatyta tik keletas gėlių vazonų, krepšinio lenta. Bet austrai gėlėmis labai išpuošę savo namų balkonus.

Antonas ūkį paveldėjo iš tėvo, kuris po keleto metų išeis į pensiją, o tada visos valdos priklausys sūnui. Dabar ūkyje dirba devyni abiejų šeimų nariai. Fermeriai laiko 60 holšteinų veislės karvių. Iš kiekvienos per metus vidutiniškai primelžia po 12000 kg pieno. B.Navickienė sakė, jog grupėje buvo ūkininkų, laikančių po 100 karvių. Šių pienininkystės žinovų nuomone, tokiam produktyvumui, kuris išlaikomas tik trejetą metų, įtakos turi į pašarus dedami priedai, kokių mūsų ūkininkai nenaudoja. Mūsiškiai stebėjosi, kaip galima turėti tiek karvių ir sėkmingai ūkininkauti, kai iš 70 ha ploto miškai sudaro 15 ha, ariamoji žemė – 25 ha, pievos – 10 ha.

Aiškiau tapo, kai Haimbergeriai papasakojo tai, jog verčiasi ir žemės ūkio technikos prekyba. Iš Vokietijos vežama naudota technika, ji remontuojama ir parduodama Vengrijoje, Rumunijoje bei savo šalyje.



Žvėrys ir turizmas

Kita dalykinė išvyka buvo į žvėrių auginimu ir kaimo turizmu užsiimančių tėvo ir sūnaus Furstų ūkį. Anksčiau šie fermeriai laikė karves, bet jų atsisakė. Austrai Europos Sąjungoje turi mažiausią pieno kvotą.

Furstai augina, veisia žvėris, turi restoraną, viešbutį. Šiuo metu žvėrių ūkyje laikoma apie 100 tauriųjų ir tiek pat dėmėtųjų elnių. Laksto pulkas jų jauniklių, šernų, kalnų ožių.

Elniai gyvena apie 300 metrų aukštyje. Jų valdas iš vienos pusės saugo tvorą atstojanti uola. Vitas pasakojo, kad šeimininkas Volfgangas Furstas norėjo parodyti, kaip atbėga pašauktas elnių kaimenės vedlys. Deja, jis nepasirodė. Gal dėl to, kad buvo ką tik paėdęs, o gal žvėrį išgąsdino spalvingi lietuvių grupės skėčiai, kuriais teko dangstytis nuo lietaus.

Įmetus į pašarų dozatorių eurą, buvo galima pašerti simpatiškus kalnų ožiukus, šerniukus.

Išsipirkus leidimą čia galima ir pamedžioti. 7–8 metų elniai išleidžiami į medžioklės plotus. Medžiotojų sulaukiama ir iš Lietuvos. Birutė Navickienė sakė, jog šeimininkas atskleidė paslaptį, kad liepą jis atvyks į mūsų šalį, nes panašų žvėrių ūkį ketina steigti Vilniaus pašonėje.

Natūraliuose tvenkiniuose, sukurtuose patvenkus kalnų krioklius ir upelius, Furstai augina upėtakius. Per metus savo restoranui patiekia apie 5 tonas žuvų. Restorane gausu žvėrienos patiekalų. Lankytojai čia gali pasivaišinti ir šių fermerių gamybos degtine, nes savo reikmėms ją leidžiama daryti. „Fabrikėlio“ mūsų ekskursantams fermeriai nerodė, o paragauti savo spalvotos kadagiais kvepiančios trauktinės įpylė. „Visai skani, turi apie 40 laipsnių“, – sakė Vitas Navickas.



Narystė privaloma

Birutė pasakojo, kad kelionėje matė visko. Gėrėjosi nuo kalnų atsiveriančiais vaizdais. Papėdėje palikdavo vasarą, o pasikėlę, užkopę į viršų, braidžiojo po sniegą. Lankė tarpeklius, kur uolos kybojo virš galvų. Neišdildomą įspūdį paliko pasivaikščiojimas po ledo urvus. Įdomu buvo apžiūrėti kalnuose įsikūrusį vienuolyną, kurio gyventojai turi ir verslą – gamina bei pardavinėja vyną. Austrijoje jis pigesnis už geriamąjį vandenį, vaisvandenius ir alų. Iš devynių šalies federalinių žemių keturios užsiima vynuogių auginimu. Nuo 1 iki 50 hektarų siekiančius vynuogynus turi apie 30 fermerių.

Išvykos dalyviai domėjosi, į kokias savivaldos organizacijas susibūrę Austrijos žemdirbiai. Tokių darinių yra nedaug. Ne taip, kaip pas mus, kur žemdirbiškas organizacijas sunku ir suskaičiuoti.

Austrijoje kiekvienas ūkininkas, turintis ne mažiau kaip 2 hektarus žemės, privalo priklausyti Ūkininkų sąjungai. Pagal 1922 metais priimtą įstatymą, visi moka nario mokestį, kurio dydį nulemia ūkio veiklos rūšis.

Vilkaviškio rajono ūkininkų sąjungos tarybos narė Birutė Navickienė sakė, jog austrų fermeriams nesuprantama, kaip ūkininkas gali nepriklausyti savo organizacijai, nemokėti mokesčio ir pan. Federalinių žemių ūkininkų sąjungas vienija Žemės ūkio rūmai.

Mūsų ūkininkai austrų žemdirbių klausinėjo ir apie tai, kaip pasikeitė gyvenimas šaliai įstojus į Europos Sąjungą (1995 m.).

Tokių pokalbių metu fermeriai aiškindavo, jog po trejų metų gyvenimas, kuris, be abejo, ir prieš tai nebuvo blogas, ėmė dar gerėti.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---