|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2015-06-12 16:20
|
|
|
A. Liaudinskienė juokavo, kad su olandais bendrauti jai sekėsi šiaip sau.
Eglės MIČIULIENĖS nuotr.
Olandijoje – vieni kuriozai
Aida LIAUDINSKIENĖ,
vilkaviškietė anglų kalbos mokytoja:
– Su keletu Marijampolės profesinio rengimo centro pedagogų ne taip seniai buvome išvykę į Olandiją. Aš važiavau kaip grupės vertėja. Išvykdama tikrai nesitikėjau, kad pakliūsiu net į kelias komiškas situacijas.
Vienas iš linksmų nutikimų įvyko traukinyje.
Mes po Olandiją važinėjome savarankiškai: iš oro uosto nuvykome į centrinę Amsterdamo stotį, ten pasidėjome bagažą ir vaikščiojome po miestą. Grįžę sėdome į traukinį, kad nuvažiuotume į kitame miestelyje esantį viešbutį. Kaip tik tada prie mūsų priėjo jaunas vyras. Matyt, palaikęs mus vietiniais, jis pradėjo klausinėti, ar šiuo traukiniu nuvyks į oro uostą. Aš jam linktelėjau, jog tikrai nuvažiuos.
Taigi su kolegomis sėdime traukinyje ir dalijamės per dieną patirtais įspūdžiais. Už keleto stotelių matau, kad jau atvažiavome prie oro uosto.
Žiūriu, tas vyrukas, kuris mus kalbino, sėdi sau su ausinėmis, klausosi muzikos ir nė nesiruošia lipti. Aš į jį pasisukau ir rodau, jog laikas kraustytis iš traukino. O jis žiūri į mane, bet iš vietos nesijudina.
Tuomet jau pradėjau kaip įmanydama aiškinti, kad reikėtų pasiskubinti, nes atvažiavome prie oro uosto. Priverčiau tą žmogų išsiimti ausines, kalbu, rodau rankomis, bet jis vis tiek sėdi išpūtęs akis, šypsosi ir niekur nelipa. Tada pajutau, kaip man į šoną baksnoja kolega: „Aida, atstok, čia ne tas žmogus!..“ Nežinau, ką šis pagalvojo, bet tą likusį pusvalandį, kurį mes dar važiavome viename vagone, aš stengiausi į jo pusę nežiūrėti. Žinoma, to vyruko atsiprašiau, pasiteisinau, kad jį palaikiau ne tuo asmeniu...
Kitą rytą, išsimiegoję viešbutyje, susiruošėme važiuoti į planuotą susitikimą. Bet – laukiame nesulaukiame vienos kolegės.
Kadangi gyvenome vienviečiuose kambariuose, nulėkiau iki jos numerio ir ėmiau belsti. Beldžiu, laukiu, vėl beldžiu keletą minučių, kol pagaliau atsidaro kambario durys ir išlenda... apsimiegojęs vyriškis. Pakeliu akis į duris, o ten – ne 20, o 22 numeris. Ir vėl turėjau aiškintis, kad tai – ne tas kambarys...
Tada jau mano bendrakeleiviai ėmė juokauti, ko aš tuos olandus užkabinėju – ir dar tokiais keistais būdais.
Trečias nepatogus atvejis buvo parduotuvėje.
Prieš skrendant namo viena kolegė ketino nusipirkti lauktuvių ir paprašė, kad padėčiau jai išsiaiškinti, ar parduotuvėje prekiaujama nacionaliniu vynu.
Priėjau prie pardavėjos ir klausiu: „Ar turite savo šalies nacionalinio vyno?“ Ji baksteli sau į krūtinę ir manęs perklausia: „Ar iš mano šalies?“ O aš matau, kad pardavėja – siauromis akimis, iš gymio – pati tikriausia kinė. Tad jai vėl energingai aiškinu: „Ne, ne Jūsų šalies, mums reikia olandiško!“
Tada pardavėja nusišypso ir sako: „Aš ir esu olandė, tai mano gimtoji šalis...“ Taip sutrikau, kad jau nebežiūrėjau, kokius vynus pardavėja rodė mano kolegei, ir apsisukusi sprukau iš parduotuvės...
Aida LIAUDINSKIENĖ, vilkaviškietė anglų kalbos mokytoja:
– Su keletu Marijampolės profesinio rengimo centro pedagogų ne taip seniai buvome išvykę į Olandiją. Aš važiavau kaip grupės vertėja. Išvykdama tikrai nesitikėjau, kad pakliūsiu net į kelias komiškas situacijas.
Vienas iš linksmų nutikimų įvyko traukinyje.
Mes po Olandiją važinėjome savarankiškai: iš oro uosto nuvykome į centrinę Amsterdamo stotį, ten pasidėjome bagažą ir vaikščiojome po miestą. Grįžę sėdome į traukinį, kad nuvažiuotume į kitame miestelyje esantį viešbutį. Kaip tik tada prie mūsų priėjo jaunas vyras. Matyt, palaikęs mus vietiniais, jis pradėjo klausinėti, ar šiuo traukiniu nuvyks į oro uostą. Aš jam linktelėjau, jog tikrai nuvažiuos.
Taigi su kolegomis sėdime traukinyje ir dalijamės per dieną patirtais įspūdžiais. Už keleto stotelių matau, kad jau atvažiavome prie oro uosto.
Žiūriu, tas vyrukas, kuris mus kalbino, sėdi sau su ausinėmis, klausosi muzikos ir nė nesiruošia lipti. Aš į jį pasisukau ir rodau, jog laikas kraustytis iš traukino. O jis žiūri į mane, bet iš vietos nesijudina.
Tuomet jau pradėjau kaip įmanydama aiškinti, kad reikėtų pasiskubinti, nes atvažiavome prie oro uosto. Priverčiau tą žmogų išsiimti ausines, kalbu, rodau rankomis, bet jis vis tiek sėdi išpūtęs akis, šypsosi ir niekur nelipa. Tada pajutau, kaip man į šoną baksnoja kolega: „Aida, atstok, čia ne tas žmogus!..“ Nežinau, ką šis pagalvojo, bet tą likusį pusvalandį, kurį mes dar važiavome viename vagone, aš stengiausi į jo pusę nežiūrėti. Žinoma, to vyruko atsiprašiau, pasiteisinau, kad jį palaikiau ne tuo asmeniu...
Kitą rytą, išsimiegoję viešbutyje, susiruošėme važiuoti į planuotą susitikimą. Bet – laukiame nesulaukiame vienos kolegės.
Kadangi gyvenome vienviečiuose kambariuose, nulėkiau iki jos numerio ir ėmiau belsti. Beldžiu, laukiu, vėl beldžiu keletą minučių, kol pagaliau atsidaro kambario durys ir išlenda... apsimiegojęs vyriškis. Pakeliu akis į duris, o ten – ne 20, o 22 numeris. Ir vėl turėjau aiškintis, kad tai – ne tas kambarys...
Tada jau mano bendrakeleiviai ėmė juokauti, ko aš tuos olandus užkabinėju – ir dar tokiais keistais būdais.
Trečias nepatogus atvejis buvo parduotuvėje.
Prieš skrendant namo viena kolegė ketino nusipirkti lauktuvių ir paprašė, kad padėčiau jai išsiaiškinti, ar parduotuvėje prekiaujama nacionaliniu vynu.
Priėjau prie pardavėjos ir klausiu: „Ar turite savo šalies nacionalinio vyno?“ Ji baksteli sau į krūtinę ir manęs perklausia: „Ar iš mano šalies?“ O aš matau, kad pardavėja – siauromis akimis, iš gymio – pati tikriausia kinė. Tad jai vėl energingai aiškinu: „Ne, ne Jūsų šalies, mums reikia olandiško!“
Tada pardavėja nusišypso ir sako: „Aš ir esu olandė, tai mano gimtoji šalis...“ Taip sutrikau, kad jau nebežiūrėjau, kokius vynus pardavėja rodė mano kolegei, ir apsisukusi sprukau iš parduotuvės...
Publikuota: 2015-06-12 16:20:18
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|