Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-04-24 15:14

---

Vilija Žalienė savo vertimų knygą pristatė ne tik vilkaviškiečiams. „Morijos gėlių“ sutiktuvės jau įvyko Vilniaus dailės akademijoje, Kauno menininkų namuose. Dar laukia Klaipėda, Radviliškis, Marijampolė.

Autorės nuotr.

„Tegu ši knyga, pirmą kartą lietuvių kalba prabilusi, bus įkvėpimo šaltiniu ieškantiems tiesos“, – skaitome Nikolajaus Rericho poezijos rinkinio „Morijos gėlės“ įvade. Tokiu dvasinės pilnatvės šaltiniu ištryško ir vertimų autorės Vilijos Žalienės suruoštas knygos pristatymo vakaras.

Daugeliui jaukiai susibūrusiųjų Paežerių dvaro rūmų ledainėje tai buvo atradimų akimirkos. N. Rerichą žinoję kaip garsų dailininką, mąstytoją, keliautoją, visuomenės veikėją, dabar jį pažino ir kaip poetą. Akys mėgavosi ekrane besikeičiančiomis N. Rericho tapybos darbų reprodukcijomis, o širdys lyg taurės pildėsi jo minčių ir dvasinių potyrių nektaro. Tą visuotinę gėrio, tiesos ieškojimų, veržimosi į grožį, dvasinės kultūros išaukštinimo pilnatvę supynė pačios Vilijos bei Loretos ir jos vyro Arūno Laukaičių skaitomi N. Rericho tekstai, kanklių melodijos (kankliavo muzikos mokyklos mokytoja Daiva Venienė bei jos mokinės), Gabijos Samušytės plevenantis šokis, dvasinę dailininko giminystę su Indija ir Rytų filosofija liudijęs vokalinis ansamblis iš Jurbarko „Lakšmi“ (vad. Aušra Mičulė). Ir įvyko tai, ko, pasak Vilijos, buvome susirinkę: norėjome vieni kitiems pasiųsti baltą mintį, linkėti meilės, džiaugsmo, išminties, grožio...

Viso to kupina ir N. Rericho kūryba. Pats autorius įvardijo, kad „Morijos gėlės“ – tai knyga badaujantiems. Dvasiškai alkaniems. O dvasinis alkis sunkiau pakeliamas nei fizinis... Ši knyga, V. Žalienės dėka pirmą kartą lietuvių kalba prabilusi, pasotins ne vieną besiilgintį tiesos, besiblaškantį, nenurimstantį. Kaip įžangoje rašo Neringa Paukštė, suteiks jėgų eiti išbandymų, paklydimų ir atradimų keliu, ieškant išminties, ieškant užuominų ir ženklų, vedančių į didžiąją Tiesą.

Visa savo kūryba ir veikla N. Rerichas aukštino dvasinę kultūrą, išmintį, pasitikėjimą, grožį, taiką. „Morijos gėlės“ būtent ir išsako esmines jo dvasinio gyvenimo gaires. Šios knygos vertimo idėja V. Žalienę pasigavo lygiai prieš metus, balandį. Tuomet Klaipėdoje, minint Kultūros dieną, šio krašto žmonėms ji skaitė pranešimą „Nikolajus Rerichas pasauliui ir Lietuvai“. Kad pranešimas būtų įtaigesnis, išvertė ir paskaitė keletą dailininko eilėraščių. Po renginio priėjusieji prašė ne kelių eilėraščių o visos knygos. „Ir tada ryžausi“, – sakė Vilija, pasakojusi apie vertimo subtilumus, stengiantis išsaugoti žodžių autentiškumą, siekiant, kad autoriaus mintis būtų perteikta aiškiai, raiškiai.

Pagrindinis N. Rericho poezijos motyvas – dvasinis ieškojimas, pokalbis su pačiu savimi ir savo Mokytoju. Visą vakarą šalia Vilijos stovėjo tuščias krėslas. O gal tik atrodė tuščias? „Aš dvasios akimis šiame krėsle įžvelgiau savo Mokytoją, kuris ragina neišlaistyti savo taurės, neišsibarstyti“, – kalbėjo V. Žalienė, primindama N. Rericho dvasios Mokytojo priesaką: „O taurę man turi atnešti neišlaistytą.“ Kiekvienas mes savaip pripildome savo gyvenimo vertybių taurę. Renginio pabaigoje suskambo Vilijos rankose atgijusi Tibeto taurė. Jos melodingas aidesys į klausytojų širdis atitekėjo dar vienu gerumo ir šviesos lašu.



Nikolajus RERICHAS


Meilė

Tai bent buvo diena! Tiek žmonių

pas mus atėjo vienu metu.

Kartu su savim jie atsivedė

visai nepažįstamus. Iš anksto

negalėjau nieko apie juos išklausti.

Blogiausia, kad jie šnekėjo

man visai nesuprantamomis kalbomis.

Ir aš šypsojausi, klausydamas

jų keistos tarsenos. Vienų šnekta

buvo panaši į kalnų erelio

kleketavimą. Kiti šnypštė kaip gyvatės.

Kartais išgirsdavau vilkų lojimą.

Kalbos žėrėjo tarsi metalas. Žodžiai

buvo vis rūstesni. Juose

griaudėjo kalnų akmenys.

Juose krito kruša.

Ošė kriokliai.

O aš šypsojausi. lš kur galėjau

žinoti jų šnekos prasmę?

Galbūt sava kalba jie kartojo

mielą mums žodį

meilė?


Lašai

Tavo palaima pripildo

rankas manąsias. Gausiai liejasi

ji pro mano pirštus. Nesulaikyti

man visko. Nespėju išskirti

švytinčių palaimos srovių. Tavo

malonės banga per rankas srūva

ant žemės. Nematau, kas surinks

neįkainojamą drėgmę? Kur nukris

smulkūs purslai?

Nespėsiu sugrįžti

namo. Iš palaimos gausos

stipriai sugniaužtose rankose

aš parnešiu tiktai

lašus.


Iš ryto

Nežinau ir nepajėgiu.

Kai geidžiu, galvoju –

kažkas geidžia stipriau?

Kai sužinau –

gal kažkas dar tvirčiau žino?

Kai pajėgiu – gal gali

kažkas geriau ir giliau?

Ir štai nebežinau ir nepajėgiu.

Tu, ateinantis tyloje,

nebyliai ištark, ko aš troškau

gyvenime ir ką pavyko pasiekti.

Uždėk ant manęs savo ranką –

vėl aš pajėgsiu ir geisiu,

ir tai, ką svajojau naktį, prisiminsiu

iš ryto.



Vertė Vilija ŽALIENĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---