|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2015-01-12 17:11
|
|
|
Skaudūs ir didvyriški sausio įvykiai buvo prisiminti baikerių klubo „Siena“ susibūrime.
Kęstučio INKRATOS nuotr.
Atėjus sausiui kiekvienais metais prisimename kruvinuosius 1991-ųjų įvykius, kada sovietinė imperija ginkluotos kariuomenės jėgomis pabandė į „tautų broliją“ sugrąžinti beišsprūstančias Baltijos valstybes. Tai buvo tautų išbandymas, kiek yra vieningi ir pasiryžę apginti savo nepriklausomybę jų gyventojai.
Nuo tų dienų praėjo jau 24 metai, tačiau to laiko tragizmas ir patriotizmas įvykių liudininkų širdyse gyvas ir šiandien. Tas vilties, didvyriškumo ir bendrystės pilnas sausio dienas paskatino prisiminti Marijampolės baikerių klubo „Siena“ surengtas susibūrimas.
Istorija primena
Atmintyje iškyla svarbiausi įvykiai: Sąjūdžio organizuoti mitingai, ekonominė blokada, jaunų vaikinų prievartinis ėmimas į sovietinę kariuomenę, mūsų valstybės vadovų teisinga pozicija, SSRS karinių dalinių telkimas, „jedinstvininkų“ veikla ir pagaliau – svarbiausių Vilniaus objektų puolimas. Jis parodė, kad imperija taip lengvai neatsisakys vadinamojo Pabaltijo. Gyventojai suprato, jog tik jie gali išgelbėti Tėvynę, apginti jos nepriklausomybę. Iš visos Lietuvos žmonės skubėjo į Vilnių, petys į petį stojo prie televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Likusieji namuose braukė ašaras prie televizorių, gaudė kiekvieną informaciją iš sostinės. Mokytojai pamokose aiškino įvykių prasmę, mokiniai įspūdžius aprašė rašiniuose, vaizdavo piešiniuose. Nemažai jų saugome krašto muziejaus fonduose. Dabar tai nepakartojami istorijos šaltiniai. Abejingų tada buvo nedaug. Tuo metu niekas nežinojo, kokią ateitį lemia grėsmingai tiksintis Būties laikrodis, ko galima tikėtis iš Vilniaus gatvėmis judančios šarvuotos galybės. Žmonės nesąmoningai stengėsi įsiminti lemtingas valandas ir minutes: pirmieji šūviai pasigirdo prie „Kometos“ parduotuvės, Karoliniškėse. Paskui – Policijos akademijos ir Spaudos rūmų užėmimas, čia pralietas kraujas, kai buvo sužeistas moksleivis Vytautas Lukšys, tankai ir omonininkai, judantys link televizijos bokšto. Tačiau tarp kariuomenės ir bokšto buvo žmonės, ore tvyrojo erdvės ir laiko matų nepaisanti visuotinė valia ir viltis: „Mes nepasiduosime!“ Pasiryžimas, tylus buvimas, malda ir vienybė sustabdė ginkluotus kareivius ir tankus.
Rodant per televiziją filmuotus sausio įvykių kadrus, dažnas su pasididžiavimu sako: „Ir aš ten buvau.“ Vieni šalo prie svarbiausių šalies objektų, kiti buvo su Laisvės gynėjais mintimis ir širdimi. Kas žino tuokart plykstelėjusią tautos susitelkimo vertę? Jokie metraščiai neįamžins tos nakties iš sausio 12-osios į 13-ąją siaubo, minčių, tylaus meldimo, poelgių, kurie sustabdė galėjusią kilti beprotybę. Aukos valandos išjudino abejingą ir didelį, pagarbius santykius su byrančia imperija sergstintį pasaulį. Ta naktis pakeitė mus, pakylėjo virš aprūdijusios, nuobodžios kasdienybės. Visiems laikams mumyse liks Sausio 13-osios įkvėpta tvirtybė, patriotizmas, pasididžiavimas ir pagarba Laisvės gynėjams. Patriotizmą parodome likdami ir kasdien dirbdami savo krašte, atlaikydami įvairius gyvenimo iššūkius, organizuodami renginius, prisiversdami atitrūkti nuo kasdienybės ir eiti į tautinius minėjimus, palaikydami tautos atmintį ir kultūrą.
Minėjimas baikerių klube
Dažnai girdime burbėjimą, kad trūksta savimonės, patriotizmo, kad paskendome kasdienybėje, kad vis daugėja abejingumo ir nusivylimo. Tačiau aktyvesni, plačiau ir giliau matantieji žino – likome tie patys Sausio 13-osios užgrūdinti lietuviai. Švietimo ir kultūros darbuotojams privalu palaikyti tautines idėjas, tyrinėti ir skleisti istorijos žinias. Mokyklos bei kultūrinės įstaigos gražiai ir prasmingai pamini tautines šventes, istorinių įvykių sukaktis. O kiti mūsų krašto žmonės?
Pasirodo, ir kitiems pagyvenusių žmonių bei jaunimo sambūriams svarbu žinoti istoriją, paminėti svarbius įvykius. Labai nustebino į muziejų paskambinęs Marijampolės baikerių klubo „Siena“ Vilkaviškio skyriaus vadovas Giedrius Baliūnas su prašymu padėti pravesti Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Patriotinės iniciatyvos visada džiugina. Pasitelkę kelis muziejaus aktyvistus – J. Rutkauskienę, K. Inkratą, G. Gailiuvienę, A. Mickevičienę, per porą dienų paruošėme parodą, skaidres, programą. Kai sausio 9 dieną nuvažiavome į baikerių būstinę, įsikūrusią garažuose, sutrikau: neįprasta aplinka, technikos detalės ir trys nedidelės patalpėlės. Abejojome, kaip mes derėsime su savo paroda, tautiniais rūbais, ar būsime suprasti technika besidominčių žmonių? Vadovas nuramino: darykit, ką sumanę, baikeriai supras.
Minėjime dalyvavo gausus būrys odiniais rūbais apsirengusių, neįprastai atrodančių baikerių iš Vilkaviškio, Marijampolės, Vilniaus. Pasirodo, tai – tautos istorijai neabejingi žmonės. Degant atminimo žvakelei, susirinkusieji išklausė pranešimą „Laisvė ir pasiaukojimas tautos gyvenime“, skaitomas eiles, žuvusiųjų atminimą pagerbė tylos minute, vyresnieji pasidalijo prisiminimais. Prieš 24 metus šalį sukrėtusius įvykius priminė skaidrės ir paroda. Ypač visus sudomino ir sukrėtė brangiausia muziejaus relikvija – Spaudos rūmų sudužusių durų šukės, suteptos krauju. Pertraukos metu džiaugėmės kieme degančių laužų romantika, diskutavome ir skanavome katile išvirtos sriubos. Nustebino klubo narių draugiškumas, malonus tarpusavio bendravimas. Sužavėjo sunkiojo metalo grupės koncertas, juodai apsirengusių vyrų šokiai. Tranki muzika, plyksinčios šviesos „užvedė“ visus dalyvius. Jautėme, kad tai artimi ir laisvi žmonės.
Pilni įspūdžių palikome laužų ugnimi apšviestus garažus ir būstinėje besilinksminančius baikerius. Supratome, kiek mažai žinome apie klubinį jaunimo gyvenimą. Juk tai – brandi mūsų visuomenės dalis, nors ir kitokia, neįprasta, mokanti linksmintis ir atsipalaiduoti. Šie imlūs žinioms ir įspūdžiams žmonės neabejingi savo tautos likimui, o jei būtų reikalas, stotų ginti tėvynės kaip ir Laisvės gynėjai sausio dienomis.
Elena RUPEIKIENĖ
Vilkaviškio krašto muziejaus
istorikė
Atėjus sausiui kiekvienais metais prisimename kruvinuosius 1991-ųjų įvykius, kada sovietinė imperija ginkluotos kariuomenės jėgomis pabandė į „tautų broliją“ sugrąžinti beišsprūstančias Baltijos valstybes. Tai buvo tautų išbandymas, kiek yra vieningi ir pasiryžę apginti savo nepriklausomybę jų gyventojai. |
Nuo tų dienų praėjo jau 24 metai, tačiau to laiko tragizmas ir patriotizmas įvykių liudininkų širdyse gyvas ir šiandien. Tas vilties, didvyriškumo ir bendrystės pilnas sausio dienas paskatino prisiminti Marijampolės baikerių klubo „Siena“ surengtas susibūrimas.
Atmintyje iškyla svarbiausi įvykiai: Sąjūdžio organizuoti mitingai, ekonominė blokada, jaunų vaikinų prievartinis ėmimas į sovietinę kariuomenę, mūsų valstybės vadovų teisinga pozicija, SSRS karinių dalinių telkimas, „jedinstvininkų“ veikla ir pagaliau – svarbiausių Vilniaus objektų puolimas. Jis parodė, kad imperija taip lengvai neatsisakys vadinamojo Pabaltijo. Gyventojai suprato, jog tik jie gali išgelbėti Tėvynę, apginti jos nepriklausomybę. Iš visos Lietuvos žmonės skubėjo į Vilnių, petys į petį stojo prie televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Likusieji namuose braukė ašaras prie televizorių, gaudė kiekvieną informaciją iš sostinės. Mokytojai pamokose aiškino įvykių prasmę, mokiniai įspūdžius aprašė rašiniuose, vaizdavo piešiniuose. Nemažai jų saugome krašto muziejaus fonduose. Dabar tai nepakartojami istorijos šaltiniai. Abejingų tada buvo nedaug. Tuo metu niekas nežinojo, kokią ateitį lemia grėsmingai tiksintis Būties laikrodis, ko galima tikėtis iš Vilniaus gatvėmis judančios šarvuotos galybės. Žmonės nesąmoningai stengėsi įsiminti lemtingas valandas ir minutes: pirmieji šūviai pasigirdo prie „Kometos“ parduotuvės, Karoliniškėse. Paskui – Policijos akademijos ir Spaudos rūmų užėmimas, čia pralietas kraujas, kai buvo sužeistas moksleivis Vytautas Lukšys, tankai ir omonininkai, judantys link televizijos bokšto. Tačiau tarp kariuomenės ir bokšto buvo žmonės, ore tvyrojo erdvės ir laiko matų nepaisanti visuotinė valia ir viltis: „Mes nepasiduosime!“ Pasiryžimas, tylus buvimas, malda ir vienybė sustabdė ginkluotus kareivius ir tankus.
Rodant per televiziją filmuotus sausio įvykių kadrus, dažnas su pasididžiavimu sako: „Ir aš ten buvau.“ Vieni šalo prie svarbiausių šalies objektų, kiti buvo su Laisvės gynėjais mintimis ir širdimi. Kas žino tuokart plykstelėjusią tautos susitelkimo vertę? Jokie metraščiai neįamžins tos nakties iš sausio 12-osios į 13-ąją siaubo, minčių, tylaus meldimo, poelgių, kurie sustabdė galėjusią kilti beprotybę. Aukos valandos išjudino abejingą ir didelį, pagarbius santykius su byrančia imperija sergstintį pasaulį. Ta naktis pakeitė mus, pakylėjo virš aprūdijusios, nuobodžios kasdienybės. Visiems laikams mumyse liks Sausio 13-osios įkvėpta tvirtybė, patriotizmas, pasididžiavimas ir pagarba Laisvės gynėjams. Patriotizmą parodome likdami ir kasdien dirbdami savo krašte, atlaikydami įvairius gyvenimo iššūkius, organizuodami renginius, prisiversdami atitrūkti nuo kasdienybės ir eiti į tautinius minėjimus, palaikydami tautos atmintį ir kultūrą.
Dažnai girdime burbėjimą, kad trūksta savimonės, patriotizmo, kad paskendome kasdienybėje, kad vis daugėja abejingumo ir nusivylimo. Tačiau aktyvesni, plačiau ir giliau matantieji žino – likome tie patys Sausio 13-osios užgrūdinti lietuviai. Švietimo ir kultūros darbuotojams privalu palaikyti tautines idėjas, tyrinėti ir skleisti istorijos žinias. Mokyklos bei kultūrinės įstaigos gražiai ir prasmingai pamini tautines šventes, istorinių įvykių sukaktis. O kiti mūsų krašto žmonės?
Pasirodo, ir kitiems pagyvenusių žmonių bei jaunimo sambūriams svarbu žinoti istoriją, paminėti svarbius įvykius. Labai nustebino į muziejų paskambinęs Marijampolės baikerių klubo „Siena“ Vilkaviškio skyriaus vadovas Giedrius Baliūnas su prašymu padėti pravesti Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Patriotinės iniciatyvos visada džiugina. Pasitelkę kelis muziejaus aktyvistus – J. Rutkauskienę, K. Inkratą, G. Gailiuvienę, A. Mickevičienę, per porą dienų paruošėme parodą, skaidres, programą. Kai sausio 9 dieną nuvažiavome į baikerių būstinę, įsikūrusią garažuose, sutrikau: neįprasta aplinka, technikos detalės ir trys nedidelės patalpėlės. Abejojome, kaip mes derėsime su savo paroda, tautiniais rūbais, ar būsime suprasti technika besidominčių žmonių? Vadovas nuramino: darykit, ką sumanę, baikeriai supras.
Minėjime dalyvavo gausus būrys odiniais rūbais apsirengusių, neįprastai atrodančių baikerių iš Vilkaviškio, Marijampolės, Vilniaus. Pasirodo, tai – tautos istorijai neabejingi žmonės. Degant atminimo žvakelei, susirinkusieji išklausė pranešimą „Laisvė ir pasiaukojimas tautos gyvenime“, skaitomas eiles, žuvusiųjų atminimą pagerbė tylos minute, vyresnieji pasidalijo prisiminimais. Prieš 24 metus šalį sukrėtusius įvykius priminė skaidrės ir paroda. Ypač visus sudomino ir sukrėtė brangiausia muziejaus relikvija – Spaudos rūmų sudužusių durų šukės, suteptos krauju. Pertraukos metu džiaugėmės kieme degančių laužų romantika, diskutavome ir skanavome katile išvirtos sriubos. Nustebino klubo narių draugiškumas, malonus tarpusavio bendravimas. Sužavėjo sunkiojo metalo grupės koncertas, juodai apsirengusių vyrų šokiai. Tranki muzika, plyksinčios šviesos „užvedė“ visus dalyvius. Jautėme, kad tai artimi ir laisvi žmonės.
Pilni įspūdžių palikome laužų ugnimi apšviestus garažus ir būstinėje besilinksminančius baikerius. Supratome, kiek mažai žinome apie klubinį jaunimo gyvenimą. Juk tai – brandi mūsų visuomenės dalis, nors ir kitokia, neįprasta, mokanti linksmintis ir atsipalaiduoti. Šie imlūs žinioms ir įspūdžiams žmonės neabejingi savo tautos likimui, o jei būtų reikalas, stotų ginti tėvynės kaip ir Laisvės gynėjai sausio dienomis.
Elena RUPEIKIENĖ
Vilkaviškio krašto muziejaus istorikė
Publikuota: 2015-01-12 17:11:00
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|