Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-01-09 16:16

---

Gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius, lietuvių kalbos mokytojai Nijolė Černauskienė ir Mindaugas Bučinskas, III klasės mokiniai Laurynas Drazdys, Gabrielius Zaveckas ir Jonas Valaitis Marijampolėje prie paminklo K. Donelaičiui.

Įžanga

Žiemos vakarai. Advento takas, vedantis į GIMIMĄ, taip pat į sausį – METŲ RATO pabaigą. Pastebėjau, kad baigiantis metams žmonės pernelyg dažnai vartoja žodį „ratas“. Įdomu. Atsiverčiau Dabartinės lietuvių kalbos žodyną ir suradau visas siūlomas žodžio „ratas“ reikšmes.

Labiausiai sudomino žodžio reikšmės: skritulys su stipinais ir grupė žmonių. Šios reikšmės tiktų apibūdinti mūsų, kaip Kristijono Donelaičio bendruomenės, šiemetinę veiklą. Juk jau penkiasdešimt metų širdimi, mintimis ir darbais žvelgiame Tolminkiemio link ir sukame RATĄ ANT AŠIES. Likome vienintelė gimnazija Lietuvoje su poeto vardo inicialais, todėl net kartais ir braškantį, bet ratą sukame. Stipinai ratą sutvirtina, ištiesina, metaforiškai kalbant, susivienija ir padeda ratui kuo greičiau ir ilgiau suktis. Stipinų, manyčiau, turėtų būti ne mažiau dvylika. Juk Metų ratas. Taigi pradėkime nuo pradžių – RATO STIPINŲ.



PIRMAS. „Ei ryto rytelio, ryto ratuto...“

Mintis – idėja apie K. Donelaičio jubiliejinių renginių minėjimą gimė dar 2011 metų spalio mėnesį, kai nuvykome į tradicinį Guseve (Gumbinėje) rengiamą menų festivalį „Metų laikai“. Pertraukos metu akys nukrypo į fojė transliuojamus Kaliningrado televizijos reportažo fragmentus – Tolminkiemyje buvo sodinamos obelaitės.

Susižavėjusi idėja rytojaus dieną pravėriau gimnazijos direktoriaus S. Spangevičiaus duris. „Reikia palikti pėdsaką Tolminkiemyje ir mums“, – pratariau. Štai tada ir ėmėme rutulioti koplytstulpių – Metų alėjos idėją. Įspraudėme pirmąjį stipiną – abiturientų dovanos poetui jo 300-ųjų gimimo metinių proga viziją.

ANTRAS. „Rats ratą vijo vijo ir viens kito nepavijo...“

Jubiliejinių metų išvakarės. Spalio 26–27 dienomis Gusevo menų mokykla organizavo trečiąjį festivalį „Metų laikai“, skirtą K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Tarp 400 skirtingo žanro meno atlikėjų šurmuliavo ir mūsų gimnazijos mokiniai. Iš daugybės parodoje besipuikuojančių buvo išskirti gimnazijos mokinių tapybos darbai: Emilija Socilaitė laimėjo pirmąją vietą, o Gustė Venckūnaitė – trečiąją. Liaudies šokių kategorijoje gimnazijos merginų liaudies šokių kolektyvas užėmė antrąją vietą.



TREČIAS. „Botagas, ratai, vadžios – ir vėl iš pradžios“

Vis dar išvakarės. Lapkričio 15 d. Paežerių dvaro rūmuose K. Donelaičio „Metų“ posmais gimnazistai prabilo jau muzikos fone: festivalio „Viva la musica“ baigiamajame koncerte buvo atlikta dviejų dalių literatūrinė kompozicija, kurią parengė lietuvių kalbos mokytojas M. Bučinskas.



KETVIRTAS. „Savi ratai į sveikatą“

Greta Marijampolės liuteronų bažnyčios atidengto paminklo K. Donelaičiui tą lapkričio 22-osios popietę iš tikrųjų jautėmės tarsi savuose ratuose: pirmasis poetui pastatytas paminklas po Nepriklausomybės atkūrimo ir dar Sūduvos žemėje! Skulptorius Zigmas Buterlevičius irgi sūduvis – Rygiškių Jono gimnazijos ugdytinis. Minioje žmonės šypsojosi, plojo – marijampoliečiai džiūgavo. Ir mes kartu su jais.



PENKTAS. „Taisyk ratus žiemą, o roges vasarą“

Nusprendėme poeto gimtadienį atšvęsti kiek anksčiau – gruodžio, o ne sausio mėnesį. Sumanėme savotiškai paeksperimentuoti – ieškoti naujų šiuolaikinį mokinį dominančių ugdymo formų. Integruotos pamokos nėra naujiena, na o pamoka-debatai, pamoka-susitikimas skamba daug patraukliau. Atviroje lietuvių kalbos ir tikybos pamokoje „Žmogus ar Dievas valdo likimą „Metuose“ atsakyti į klausimus mums buvo pasiruošę padėti net du dvasininkai. Pamoka-debatai vyko pusantros valandos. Nepaisant ginčų, priėjome išvadą, kad Dievas labiau lemia žmogaus likimą poemoje „Metai“, tačiau žmogus taip pat gali jį šiek tiek koreguoti ar keisti.



ŠEŠTAS. „Kokios rogės, toks ponas – kokie ratai, toks vežėjas“

Jubiliejiniai metai prasidėjo. Sausio 24 d. gimnazijoje vyko jau tradiciniu tapęs projektas „Mokinys mokiniui“, kurio metu gimnazijos trečiokai pristatė lietuvių literatūros pamokų apie K. Donelaitį projektinę veiklą. Jos tikslas buvo pateikti K. Donelaičio gyvenimą ir jo kūrybą kitaip: atskleisti poemos simbolius dailės darbuose, pristatyti būrų vaikų žaislų įvairovę, netgi parengti videomedžiagą – „Klausimėlį“ (mokiniai darbą atliko bendraudami ne tik su kybartiečiais, bet ir su vilkaviškiečiais).



SEPTINTAS. „Viską tu palik šitame rate / Kas priklauso tau, sukasi jame“ (Gytis Paškevičius)

Kūrybinių darbų konkursas, kuriame kvietėme dalyvauti visas rajono vidurinio ugdymo mokyklas, tikėto „anšlago“ nesusilaukė. Nenuostabu, nes ne visiems lengvai įkandama poeto kūryba, didaktinis jo požiūris į to meto gyvenimą. Tačiau visi konkurso dalyviai buvo apdovanoti geromis mūsų renginių rėmėjų dovanomis ir, manau, nusivylusių nebuvo. Smagu, kad mokiniai pristatė įvairaus žanro kūrybinius darbus – esė, miniatiūras, samprotavimo rašinius, eilėraščius, įvairia technika atliktus piešinius. Konkurso nugalėtojais tapo ne tik mūsų, bet ir Gražiškių gimnazijos bei Virbalio vidurinės mokyklos mokiniai.



AŠTUNTAS. „Be kepurės ir be batų apie svirną suką ratą“

„Jau saulelė vėl...“ Ne, tikrai ne toks buvo tarptautinės konferencijos pavadinimas, bet SAULĖS RATĄ aš paminėjau dėl skaisčių jos spindulių kovo 14 d., kai į minėtą konferenciją sugužėjo lituanistai (ir ne tik) iš įvairių Lietuvos miestų. Rūpi, vis dar rūpi mano plunksnos broliams Donelaitis. Tada jaudindamasi pasakiau: „Ne saulelė jus kėlė, o jūs saulelę.“ Ir buvo verta. Konferencijoje „Kitaip kalbėtis su Donelaičiu“ pranešimus skaitė Vilniaus universiteto docentai, pedagogai, kultūrininkai, rašytojai...

„Donelaitis yra visų mūsų pradžia“, – baigusi skaityti savo kūrybą pasakė tada rašytoja G. Adomaitytė. Na, o aš dar pridurčiau – paties Kristijono pradžia buvo SAULĖ, jos ratas rytiniame Tolminkiemio klebonijos lange. Būtent pavasaris, kaip ir poemoje, vėl tapo atgimimo metas ir mūsų gimnazijoje ieškoti naujų bendravimo formų, dalytis gerąja patirtimi su apskrities mokyklomis, išklausyti mokslininkų naujausių įžvalgų apie senosios literatūros skambesį, perteikti jas šiandieniam jaunimui – tautos atžalynui, kuris galbūt po kelių dešimčių vėl kitaip minės klasiko jubiliejų.



DEVINTAS. „Liežuviu nors nuo ratų purvą mazgok, o rankoms valios neduok“

Kovo 15 d. ir vėl mus globojo SAULĖ, o žmonės būreliais traukė į kultūros centre netrukus prasidėsiantį minėjimą-koncertą „Laiko ženklai“, skirtą Kristijono Donelaičio vardo suteikimo mokyklai 50-mečiui.

Koncertas išsiskyrė originalumu ir įdomiais vaidinimais, kuriuose buvo prabylama apie didžiausias žmogaus vertybes: tikėjimą, sąžinę, meilę.

Buvo įteikti padėkos raštai mokytojams, pasiekusiems aukštesnes kategorijas, ir aptarnaujančiam personalui, kuris visada prisideda prie garbingų darbų ir juos atsakingai atlieka, sveikinimo žodį tarė svečiai. Tačiau įspūdingiausią staigmeną pateikė Pasaulio kybartiečių draugijos valdyba ir buvusieji mokinių tėvų komiteto pirmininkai, padovanoję gimnazijai vieną iš šimto praėjusiais metais Lietuvoje išleistų faksimilių – L. Rėzos 1818 m. išleistos K. Donelaičio poemos autentišką pavyzdį.



DEŠIMTAS. „Mažieji ratai sukasi, kai didelis ratas pradeda suktis“

Tikra tiesa slypi šioje liaudies išmintyje – didelis ratas turi savo idėjomis skatinti mažuosius. Gimnazijos administracijai kilo idėja pasodinti 300 ąžuolų giraitę poeto vardo atminimui įamžinti. Į talką susirinko mokytojai, mokiniai, dalyvavo Pasaulio kybartiečių draugijos nariai ir kt. Gausaus entuziastų būrio dėka prie Virbalio tvenkinio buvo pasodinta netgi daugiau kaip 300 ąžuolų.



VIENUOLIKTAS. „Kieno ratuos sėdi, tam ir giesmę giedi“

Spalio 29 d. mes, gimnazijos mokytojų delegacija, besibaigiančių jubiliejinių METŲ RATAIS atvykome į Tolminkiemį – Kristijono pastangomis 18 a. viduryje puoselėtą ir lietuvišką žodį tąkart išsaugojusią Mažosios Lietuvos parapiją. Nebe pirmą kartą vaikštinėdami po bažnyčios šventorių, autentiškais tų laikų baldais apstatytą kleboniją, žvilgsniu lytėdami gerokai paaugusias per trejus metus obelaites, nebuvome pernelyg linksmai nusiteikę. Ypač po muziejaus direktorės L. Silovos žodžių: „Mes jūsų nuo pirmadienio laukiame. Dvi dienas kotletus šildžiau, paskui pasakė, kad koplytstulpių iš Kybartų gimnazijos iki iškilmių neatveš. O gaila. Gal pavasarį pavyks?“

Viliamės, kad pavyks, kad nepritrūks to vieno popierėlio, dėl kurio anksčiau straipsnyje minėta gimnazijos abiturientų dovana šį kartą nepasiekė Tolminkiemio.

Na, o šventinis minėjimas buvo organizuotas puikiai: spalio 28 d. Kaliningrado (Karaliaučiaus) filharmonijoje įvyko iškilmingas jubiliejinis Kristijono Donelaičio metų vakaras.

Sveikindama susirinkusiuosius kultūros viceministrė Agneta Lobačevskytė akcentavo, kad per visą Lietuvai sudėtingą laikotarpį K. Donelaičio vardas buvo atspirtis tiems, kam rūpėjo lietuvių tautos išlikimas. Buvo pagerbti ir apdovanoti kaliningradiečiai, nusipelnę puoselėjant jo kūrybą bei įamžinant atminimą. Vizito metu Kristijono Donelaičio vardas suteiktas Nesterovo (Stalupėnai), kur 1740–1743 m. kantoriumi dirbo K. Donelaitis, bibliotekai. Delegacija aplankė paminklą poeto gimtinėje Lazdynėliuose, paminklą Guseve, kur K. Donelaitis buvo pakrikštytas. Iškilmingas minėjimas įvyko ir Tolminkiemyje – čia poetas tarnavo parapijiečiams didžiąją savo gyvenimo dalį. Tolminkiemio bažnyčioje ir buvusioje klebonijoje, kur buvo sukurti „Metai“, 35 metus veikia Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus.

Ragaudami obuolių iš naujai pasodinto poeto garbei sodo, spaudėme ranką šios idėjos sumanytojui N. Kitkauskui, kuris jau būdamas garbingo amžiaus vis dar viltingai žiūrėjo į apleistus našlių namo pamatus. Architekto nuomone, jie turėtų atgimti. O greta šulinio išsirikiuoti mūsų gimnazistų ąžuolinė „Metų alėja“. Viliamės, kad taip ir bus.

DVYLIKTAS. „Aukso ratais ir prie karaliaus privažiuosi, ir dangun nuvažiuosi“

Kristijono Donelaičio 300-ųjų metinių minėjimą gruodžio 9 d. Kultūros ministerijoje vainikavo šventinė popietė ir lietuvių grožinės literatūros klasiko atminimo puoselėjimui nusipelniusių žmonių pagerbimo ceremonija.

Kultūros ministro padėkos raštais, atminimo medaliais ir knygomis apdovanoti Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas dr. Napoleonas Kitkauskas ir draugijos nariai už aktyvią, kūrybingą ir ilgametę veiklą populiarinant lietuvių literatūros klasiko atminimą ir nuolatinį rūpestį prižiūrint memorialines vietas Tolminkiemyje bei Lazdynėliuose. Pagerbti daugiau kaip du dešimtmečius veikiančios K. Donelaičio draugijos Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos, Marijampolės skyrių nariai, K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių jubiliejaus komisijos nariai, taip pat ir mes – Kybartų K. Donelaičio gimnazijos atstovai: direktorius Saulius Spangevičius, lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Černauskienė, technologijų mokytojas Alfonsas Juškevičius. Tai buvo staigmena mums visiems – būti pastebėtiems, anot patarlės, karališkoje menėje (kultūros ministerijoje).



EPILOGAS

Grįžkime prie „Metų“ poemos. „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai / Irgi žemes biaurias išplėšdams teškina šmotais.“ Ar tikrai sunkiai ritosi Kristijono Donelaičio darbų ratas? Braškėdamas? Tikrai ne. Gimnazijos bendruomenė, kaip stipinai ratuose, padėjo RATUI smagiai suktis ir vežimas sparčiai riedėjo per visus metus.

Kadangi literatūros klasikas buvo didaktikas, aš irgi straipsnį norėčiau baigti savotišku pamokymu. Prisiminusi gruodžio 3 d. jau antrą kartą šiemet į gimnaziją atvykusio ir gimnazijos trečiokams paskaitą skaičiusio literatūrologo Regimanto Tamošaičio mintį „Gyvenime nebuvo pažadėta, kad bus lengva“, norėčiau tvirtai pasakyti, jog veikla niekada nebus varginanti, jeigu sumanymas yra kilnus. K. Donelaitis savo kūryboje darbą iškėlė kaip svarbiausią vertybę, sakė, kad tik nuoširdžiai dirbdamas žmogus patiria pasitenkinimą ir naudą.

Suprantu, jog nemažai žmonių šiandien skeptiškai vertina darbą, mokiniai dažnai klausia, kodėl poema „Metai“ baigiama žodeliu „vargsim“ – kaip savotiška aliuzija į tautos ateitį. Tai, kas buvo vertinama prieš šimtą, du, tris šimtus metų, šiandien gali atrodyti niekniekis, nebesvarbios tampa tradicijos. To niekas sustabdyti negali. Tačiau kai pradedamos paminti svarbiausios moralinės vertybės: atsakomybė, sąžinė, žmogiškumas, tada nelieka nieko kito, kaip tik kalbėti apie žmonijos moralinę degradaciją.

Todėl Mokytojui skirta ypatinga misija – savo pavyzdžiu mokiniams įrodinėti amžinųjų vertybių tiesas, kaip ir Kristijonas Donelaitis įrodinėjo savo parapijiečiams, juk „be trūso Dievs mus išmaitint nežadėjo, / O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam“.



Nijolė ČERNAUSKIENĖ

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---