„Santaka“ / Viena iš Bažnyčios nuostatų – pagarba žmogui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-10-29 16:44

Dalinkitės:  


Vilkaviškio katedros rezidento teologijos mokslų daktaro kun. Rimo Skinkaičio tarnystė susideda iš akademinio darbo universitete ir patarnavimų parapijiečiams.

Eglės MIČIULIENĖS nuotr.


Viena iš Bažnyčios nuostatų – pagarba žmogui

Renata VITKAUSKIENĖ

Artėja rimties savaitgalis, kurį skirsime kapų lankymui, maldai. Tokiomis dienomis ateina minčių apie laiko šiek tiek keičiamas išlydėjimo į Amžinybę tradicijas, apie pagarbą mirusiesiems...

Apie įvairius pokyčius katalikų bendruomenėje kalbamės su teologijos mokslų daktaru kunigu Rimu SKINKAIČIU, reziduojančiu Vilkaviškio katedroje.

– Lietuviai vis dažniau išreiškia norą kremuoti palaikus. Koks bažnyčios požiūris į palaikų kremavimą, pelenų išbarstymą?

– Bažnyčia neprieštarauja palaikų kremavimui, tačiau kategoriškai pasisako prieš pelenų išbarstymą. Krikščioniškasis tikėjimas labai aiškiai moko, kad turi būti derama pagarba tiek gyvam, tiek mirusiam žmogui. Todėl miręs žmogus turi būti deramai palaidojamas. Nesvarbu, karste ar urnoje, bet turi būti palaidotas. Pelenų išbarstymas – didžiulė nepagarba žmogui.

Mano nuomone, Lietuva nėra ta šalis, kurioje reikėtų praktikuoti kremavimą. Šis būdas kilo iš būtinybės. Užsienyje, didžiuliuose miestuose, kur gyvena labai daug žmonių ir, suprantama, daug miršta, pradėjo trūkti laisvos žemės mirusiesiems laidoti. Todėl žmonės, ieškodami išeities ir taupydami dar likusią žemę, pradėjo deginti mirusiuosius ir jų palaikus laidoti kolumbariumuose. Lietuvoje žemės kapinėms tikrai yra.

Be to, kremavimas keičia ir šermenų nuotaiką. Vienas jausmas – sėdėti šalia brangaus žmogaus ir matyti jo veidą, visai kitas – dieną ar dvi žiūrėti į urną. Todėl kremuoti vien dėl to, jog tai darosi madinga, nemanau, kad yra labai protinga.

– Kartais žmonės suglumsta, kai už mirusįjį užsakytose mišiose renkamos aukos, nors bažnyčiai artimieji jau būna paaukoję iš anksto. Kokiomis nuostatomis vadovaujasi Bažnyčia?

– Reikia paaiškinti, kad auka, kurią palieka artimieji, ir aukos, renkamos per mišias, yra du skirtingi dalykai.

Artimieji, užsakydami mišias už mirusiuosius, palieka auką kunigui. Tai jų asmeninė auka. Tačiau mišios, nors ir aukojamos už konkretų žmogų, vis dėlto nėra privatus dalykas. Tai – visos Bažnyčios ir Dievo tautos auka. Todėl mišiose dalyvaujantys tikintieji ne tik visi kartu meldžiasi, garbina Dievą ir jam dėkoja, bet ir aukoja. Liturginio aukojimo metu visi mišiose dalyvaujantys tikintieji ant altoriaus sudeda savo garbinimo, padėkos ir atsiprašymo aukas tiek dvasiniu, tiek medžiaginiu būdu, taip prisidėdami ir jungdamiesi prie išganingos ir mus atperkančios Kristaus aukos. Dalyvaudami mišiose mes visi aukojame Dievui save pačius, tai, ką turime, ką užauginome ar sukūrėme.

Pirmaisiais amžiais eidamas į mišias kiekvienas tikintysis nešdavo kažką mišių aukai. Dažniausiai tai būdavo duona ar kiti maisto produktai. Vėliau, kad būtų patogiau ir praktiškiau, žmonės pradėjo aukoti pinigus. Taigi, piniginė auka yra mūsų darbo, triūso ir prakaito vaisius, kurį duonos ir vyno pavidalu kunigas aukoja Dievui Tėvui. Kadangi šis aukojimas yra liturgijos dalis, todėl pinigų aukojimas turėtų būti kiekvienų, nesvarbu, laidotuvių ar vestuvių, šiokiadienio ar sekmadienio, mišių metu, kaip, beje, yra daugelyje pasaulio šalių. Tai – auka ne kunigui, bet Dievui, ir šios aukos vėliau yra panaudojamos Bažnyčios reikmėms.

– Ar Bažnyčia apibrėžia gedulo laikotarpį?

– Bažnyčia gedulo laiko neapibrėžia. Kiek laiko ir kaip gedėti, kokius rūbus nešioti, yra paliekama asmeninei žmonių nuožiūrai pagal tame krašte vyraujančias tradicijas bei vietos papročius.

– Popiežius Pranciškus siekia supaprastinti bažnytinės santuokos anuliavimą. Kodėl rengiama tokia reforma?

– Visų pirma, popiežius nesiekia santuokų anuliavimo. Teisėtai sudarytos santuokos niekas negali anuliuoti: nei vyskupas, nei bažnytinis teismas, nei pats popiežius. Ką Dievas sujungia, joks žmogus išskirti negali. Bažnytinis teismas turi teisę tirti ir išsiaiškinti, ar sudarant santuoką buvo išpildytos visos numatytos ir būtinos sąlygos. Po detalaus tyrimo nustatęs, kad buvo pažeistos ar neįvykdytos kai kurios sąlygos, bažnytinis teismas gali paskelbti, kad tokia santuoka buvo sudaryta negaliojančiai arba kad jos iš viso nebuvo kaip sakramento.

Taigi, bažnytinis teismas ne anuliuoja santuoką ir ne išskiria, o tik konstatuoja, jog Dievo akyse ta santuoka iš viso neįvyko, jos nebuvo.

Popiežius Pranciškus nori paskatinti, kad bažnytiniai teismai kruopščiai ir atsakingai tirtų tokias bylas, ir siekia, jog šie tyrimai neužsitęstų metų metus ir žmonės atsakymus į klausimus gautų kiek galima greičiau.

– Kaip Bažnyčią veikia emigracija? Ar dvasininkams netenka emigruoti paskui tikinčiuosius?

– Kažkokios ypatingos įtakos emigracija nedaro. Tiesa, yra kunigų, išvykusių į tas šalis, kuriose didžiausios lietuvių emigrantų kolonijos: į JAV, Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Norvegiją.

Aš asmeniškai manau, kad kunigai turėtų rūpintis savo krašto ir savo bendruomenių žmonėmis. Į užsienį išvykę ir bent kiek kalbą pramokę emigrantai gali dalyvauti to krašto bei jiems artimiausios parapijos gyvenime. Kunigų skaičius Lietuvoje pastebimai mažėja. Todėl kiekvieno kunigo išvykimas šiuo metu, manau, yra per didelė prabanga ir net nuostolis Lietuvoje likusių tikinčiųjų atžvilgiu.

– Esate Vilkaviškio katedros rezidentas. Kas bažnyčioje yra rezidentas, gal jo kunigiškoji tarnystė kažkuo ypatinga?

– Rezidentas nėra kažkokia ypatinga kunigystės forma. Klebonas ir jo pagalbininkai vikarai yra visiškai atsidavę kunigiškai tarnystei jiems patikėtoje parapijoje, o rezidentas, gyvenantis toje parapijoje, į jos veiklą įsilieja dalinai, tiek, kiek leidžia jo galimybės, nes turi kitų pareigų ar tarnysčių už parapijos ribų.

Aš esu kunigas, dirbantis akademinį darbą universitete, bet pagal išgales stengiuosi talkinti parapijos kunigams vykdant pastoracinę veiklą.

– Dabar dėstote Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete. Anksčiau Jums buvo siūlyta tapti parapijos klebonu. Kodėl visgi einate teologijos disciplinų dėstytojo, o ne klebono keliu?

– Bažnyčioje yra ir jai reikalingos pačios įvairiausios tarnystės formos. Dėstytojo tarnystė yra viena iš jų. Teoriškai galima būti ir dėstytoju, ir klebonu. Tačiau praktika rodo, jog vienu metu eiti abejas pareigas ir jas gerai atlikti gan sudėtinga. Todėl tenka rinktis vieną iš jų: arba visą dėmesį skirti parapijos reikalams, arba pasinerti į akademinę veiklą. Džiaugiuosi, kad būdamas rezidentu turiu galimybę dirbti mokslo srityje ir kartu, nors ir iš dalies, vykdyti kunigišką tarnystę patarnaujant žmonėms.

– Esate teologijos daktaras, universiteto docentas. Ar provincijoje Jums ne per ankšta?

– Tikrai ne per ankšta. Juolab kad Vilkaviškis tikrai nėra mažas miestelis. Tai viena. Iš kitos pusės, gyvenimas ir darbas mažesniame mieste turi savo žavesio bei privalumų. Čia ramesnis gyvenimas, mažiau triukšmo, šurmulio. Čia žmonės arčiau vienas kito. Šitai leidžia geriau pažinti ir suprasti vienam kitą. O tai sukuria šiltesnius santykius, nuoširdesnį ir paprastesnį bendravimą.

– Kam skiriate savo laisvalaikį?

– Labai įvairiai. Mėgstu knygas – tiek mokslinę, tiek grožinę literatūrą. Todėl laisvalaikiu kartais skaitau, kartais klausausi man patinkančios muzikos ar lankau draugus, pažįstamus. Vasarą mėgstu kur nors kad ir trumpam išvykti.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas