Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-04-14 17:42

---

Atbundanti gamta budina dvasią

Šios Velykos – nei ankstyvos, nei vėlyvos. Kalendoriuje kilnojama „visų švenčių šventė“ atėjo kaip ir priklauso – pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Pro murziną žemės plutą į saulę sužiuro snieguolių bei žibučių žiedai, čiurlena išplatėję upės, nepaisydami mūsų baimių dėl gripo pargagena lizdų sukti gandrų, žąsų ir kitų paukščių pulkai. Išlaukto gamtos prisikėlimo ženklus patvirtina ant palangių baigiantys peraugti pomidorų daigai, savo darželiuose betupinėjančios moterėlės, uoliau šluotomis brūženančios gatvės šlavėjos.

O kada ir kokiu būdu Prisikėlimas pasiekia žmogų? Mane, tave?

Paskutiniojo gyventojų surašymo duomenų niekas netikslino, todėl tebesinaudojama žmonių pareikštais teiginiais, jog katalikų tikėjimą išpažįsta per 80 procentų piliečių, nes jie yra pakrikštyti. Bet nėra tokio prietaiso, kuris galėtų nustatyti, kiek iš tikrųjų yra pažįstančių evangelinį Velykų džiaugsmą – prisikėlusį Kristų. Populiaraus savaitės žurnalo „Veidas“ paskutiniame numeryje teigiama, jog jaunajai kartai per Velykas kur kas labiau rūpi skaniai pavalgyti nei eiti į bažnyčią, ridenti margučius. Dabartinė jaunoji karta kol kas nėra nusiteikusi puoselėti tų dvasinės tradicijos daigų, kurie dėl masinės kultūros įtakos yra gerokai prigesę. Kaip sako Vilniaus pedagoginio universiteto docentė A.Stasiulevičiūtė, jaunimas mielai iš vyresniosios kartos priima materialųjį palikimą, bet purtosi dvasinio.

Tačiau net ir pažįstantieji Gerąją Naujieną susigyvena su savyje tūnančiu Judu arba susitapatina su Kristaus prisikėlimu niekaip negalėjusiu patikėti Tomu iki tol, kol šis nepalietė Nukryžiuotojo žaizdų. Abejojančiam įtikėti padeda ne kas kita kaip tik paties žaizdos: sukrėtimai, nelaimės, ligos, kartais – ir į akis netikėtai pažvelgusi mirtis. Bet žmogaus apsisprendimui Kūrėjas paliko laiko ir nedaro spaudimo, nenorėdamas sunaikinti jo laisvos valios pasirinkti.

Velykos moko kantrybės, kaip sako brolis pranciškonas J.Sasnauskas.

Pabandžiau per gavėnią susivaldyti nuo keleto silpnybių. Su materialiais dalykais susieti pasiryžimai (ko nors nevalgyti, negerti, kur nors nenueiti) kontroliuojami visai neblogai. Bet su dvasiniais – sunkiau. Jie nėra atviri bet kam, glūdi tik tavo paties sąžinėje. Todėl kartais imi ir pasideri, randi pasiteisinimą, kodėl supykai, neapkentei, kitą teisei, buvai abejingas ir t.t. Reikia, labai reikia, mūsų sielų nameliams aštresnės nei gatvių šlavėjų šluotos. Gal tada širdyje ir šoktelės Prisikėlimo džiaugsmas?

Televizijos laidoje tėvas A.Saulaitis pasakė viltingą žinią: Velykų prisikėlimo ženklus jis mato gatvėje sutiktų žmonių akyse. Anot jo, žvilgsniai atviresni, ne taip nudelbti į žemę po kojomis, kaip pastebėdavo prieš penkiolika metų.

Lai po Didžiosios savaitės tridienio tylos Prisikėlimo rytą sugaudę varpai išbudina mus visus iš liūdesio ir susikaustymo, iš kitų smerkimo, abejingumo bei neatsakingumo.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---