„Santaka“ / Nykstantis meno kūrinys drasko skulptoriaus širdį

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-11-04 07:24

Dalinkitės:  


Skulptūrą „Pas gydytoją“ jos autorius Juozas Blažaitis ne kartą bandė remontuoti, tačiau nuo saulės epoksidinė derva baigia suirti.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Nykstantis meno kūrinys drasko skulptoriaus širdį

Eglė KVIESULAITIENĖ

Prieš tris dešimtmečius skulptūrą „Pas gydytoją“ sukūręs ir tuo į Vilkaviškio ligoninės istoriją savo vardą įrašęs skulptorius Juozas Blažaitis šiandien nerimauja dėl mylimiausio savo kūrinio likimo. Vilkaviškyje neseniai viešėjęs menininkas prisipažino, jog kurdamas šią skulptūrą tikrai nesitikėjo, kad ji taps tokia svarbi.



Patiko profesoriui

Daugelis vilkaviškiečių net neįsivaizduoja ligoninės be jos vizitine kortele tapusios skulptūros „Pas gydytoją“. Šis meno kūrinys puikuojasi ant ligoninę pristatančių skrajučių, jo nuotraukomis puošiamos knygos apie medikus, o susikaupimo minutę sustingusio gydytojo, palinkusio prie jaunos pacientės, atvaizdą atpažintų kiekvienas vilkaviškietis.

Tuo metu, kai jaunas Dailės instituto studentas Juozas Blažaitis kūrė savo diplominį darbą, net nemanė, kad jis taps realiu meno kūriniu, papuošiančiu svarbią miesto erdvę.

Gal 15 centimetrų aukščio studento sukurtos skulptūros muliažas pirmiausia į akį krito J. Blažaičio dėstytojui, garsiam skulptoriui prof. Gediminui Jokūboniui. Jis pasiūlė kūrinį ištobulinti ir pristatyti jį kaip diplominį darbą. Tada buvo pagaminta didesnė skulptūros kopija, kurią dar turėjo įvertinti dėstytojų komisija. Ji arba „palaimindavo“ diplominio darbo idėją, arba siūlydavo studentui susigalvoti kitą variantą.

J. Blažaitis pamena, kad komisijai jo darbas patikęs, tik kažkuris iš profesorių suabejojęs, ar skulptūros pavadinimas „Pas gydytoją“ atitinka to laiko dvasią, ir pasiūlė ją pavadinti „Sveikatos sargyboje“. Tačiau jaunam skulptoriui tokia idėja neatrodė priimtina.



Moliu nevirto

Kurdamas skulptūrą autorius visuomet privalo ją pritaikyti erdvei, mat šio žanro kūriniai negali egzistuoti patys savaime. Būsimą savo kūrinį „Pas gydytoją“ skulptorius įsivaizdavo stovintį Santariškių žiede, tačiau jo planus pakoregavo vilkaviškietė teta – mokytoja Vitalija Dambrauskaitė.

Viešėdamas pas ją Vilkaviškyje, būsimasis skulptorius papasakojo apie diplominio darbo idėją, parodė projektą. Sužinojusi, jog neatsiradus užsakovo gražus kūrinys vėl virs molio krūva V. Dambrauskaitė sukūrė skulptūros „gelbėjimo“ planą. Mokytojai kilo mintis, kad skulptūra labai papuoštų tuo metu statomos Vilkaviškio ligoninės kiemą. Todėl sūnėną, atsivežusį nediduką skulptūros modelį, ji nuvedė pas tuometinį ligoninės vyr. gydytoją Algimantą Šumskį.

Ligoninės vadovui skulptūra labai patiko, todėl jis nieko nelaukęs nuvyko į Dailės institutą pakalbėti su J. Blažaičio dėstytojais ir suderėjo, kad gražiai skulptūrai nebūtų lemta virsti molio krūva.

Taip vilkaviškiečiai tapo meno kūrinio užsakovais.



Išrinko vietą

J. Blažaitis puikiai prisimena, kaip ligoninės greitosios pagalbos automobiliu buvo atvežtas į Vilkaviškį ir kartu su A. Šumskiu sprendė, kur galėtų stovėti skulptūra ir iš kokios medžiagos ji turėtų būti pagaminta.

Skulptorius nenorėjo kūrinio gaminti iš akmens, nes tai ilgai užtruktų, sunku būtų rasti tokio dydžio luitą, be to, skulptūra neatrodytų tokia lengva ir plastiška, todėl buvo nutarta ją lieti iš epoksidinės dervos.

Kai buvo aptartas skulptūros dydis, menininkas iš faneros išpjovė natūralaus dydžio siluetą ir nešiodamas po ligoninės teritoriją sprendė, kur jis labiausiai tiktų.

Pirmiausia buvo manyta, kad skulptūra stovės vidiniame ligoninės kieme, kur pro langus į ją žiūrės ligoniai. Tačiau visi vieningai nutarė, jog skulptūrai reikia kamerinės aplinkos, o didžiulėje erdvėje kūrinys „paskęs“. Be to, vidiniame kieme stovinčios skulptūros nematytų į ligoninę atvykstantys svečiai, miesto gyventojai. Tad tinkamiausia vieta – prie Priėmimo skyriaus.



Prototipių – kelios

Skulptūros „Pas gydytoją“ autorius neslėpė sulaukdavęs klausimų, kas yra jo vaizduojamo gydytojo ir pacientės prototipai. Menininkas prisipažino, kad gydytojo personažas konkretaus prototipo neturėjęs – tiesiog jaunas skulptorius taip įsivaizdavęs pagyvenusį mediką, gal kiek panašų į save.

Apie pacientės prototipą autorius kalba mįslingai – tuomet jis pažinojęs daug labai gražių gydytojų dukterų, turėjęs daug pozuotojų. Todėl daili mergina „sudėliota“ tarsi mozaika: kojos „pasiskolintos“ iš vienos, liemuo ir krūtinė – iš kitos, rankos ir veidas – iš trečios, plaukai susukti tarsi Milo Veneros, kad apnuogintų grakštų kaklą.

Liedamas skulptūrą iš epoksidinės dervos J. Blažaitis iškart žinojo, jog ši medžiaga trumpalaikė, nes ją ardo saulė. Tačiau, pasitaręs su vienu patirties turinčiu profesoriumi, skulptorius patobulino „receptūrą“: įmaišė daugiau cemento ir bronzos miltelių, kurie atspindi saulę. Būtent dėl šios priežasties kas kiek laiko kosmetiškai paremontuojama skulptūra išstovėjo tris dešimtmečius. Vis dėlto juodos dėmės ant skulptūros rodo, kuriose vietose saulė nugarino dekoratyvinį bronzos miltelių sluoksnį.



Graži vizija

Epoksidinė derva – nuodinga medžiaga, todėl liejančiam skulptūrą menininkui ne kartą teko bėgti iš dirbtuvių į gryną orą. Nuo nuodingų dujų užtindavo akys, parausdavo rankos. Tačiau menininkas nesikreipė į medikus, nes bijojo, kad sužinojusi apie epoksidinės dervos kenksmingumą tuometinė valdžia gali uždrausti skulptoriams ją naudoti.

J. Blažaitis sakė, jog tuometiniam rajono vadovui Edmundui Žemaitaičiui taip pat labai patiko šis kūrinys, kuris tapo pirmąja žanrine skulptūra Vilkaviškyje. E. Žemaitaitis turėjo viziją miestą papuošti daugybe skulptūrų ir drauge su rajono architektu buvo numatęs joms vietas miesto aikštėje, prie dabartinės „Aušros“ gimnazijos, turgaus, miesto sode ir kt. Rajono vadovas žadėjo pastatyti J. Blažaičiui dirbtuves, kad jis galėtų puošti mūsų miestą savo darbais. Taip pat E. Žemaitaitis tikėjosi rasti pinigų ir galimybę po kelerių metų skulptūrą „Pas gydytoją“ išlieti iš bronzos.



Būtina gelbėti

Tačiau pasikeitė politinė situacija ir rajono vadovai, tad gražios miesto puošimo idėjos liko neįgyvendintos. Taip pat neatsirado pinigų ir ligoninės skulptūrai išlieti iš ilgalaikės medžiagos. Tad praėjus dešimtmečiui meno kūrinys pradėjo irti. Autorius ne kartą jį bandė kosmetiškai remontuoti, tačiau dabar erozija jau pasiekė gilesnius meno kūrinio sluoksnius, todėl skulptūrą būtina išlieti iš naujo.

J. Blažaitis svajoja, kad skulptūra, kaip ir ketinta anksčiau, būtų išlieta iš bronzos. Laikui bėgant šis metalas įgauna solidų spindesį.

Kiek pigesnis, bet taip pat ilgalaikis variantas – ketus, tačiau jį reikėtų kas kelerius metus perdažyti. Meno kūrinys turėtų stovėti ant raudono granitinio pagrindo.

Ši skulptūra, pastatyta J. Blažaičio mamos gimtajame Vilkaviškyje, autoriui labai brangi, todėl, pasak jo, nykstantis kūrinys drasko širdį.

– Patikėkit, jei pamatyčiau šią skulptūrą išlietą iš bronzos, galėčiau pridėjęs ranką prie širdies pasakyti: padariau viską, tad galiu ramiai numirti, – savo emocijų neslėpė skulptorius J. Blažaitis.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas