Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-03-10 15:06

---

Tris dešimtmečius bibliotekininkystei atidavusi Vilija Gilienė tęsia šeimos tradicijas.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Jau porą mėnesių Vilkaviškio viešajai bibliotekai vadovaujanti Vilija Gilienė sako, kad bibliotekininkystė yra jos šeimos tradicija. Mamos sesuo buvo bibliotekininkė, mamos sesers ir brolio dukros taip pat dirbo bibliotekoje. O ir Vilija užaugo tarp knygų. Jos mama Valentina Saukaitienė ilgus metus dirbo Vilkaviškio bibliotekoje, ir Vilija daug laiko praleisdavo kartu su ja. „Ir dabar kolektyve yra darbuotojų, kurios seniai dirba ir mane dar prisimena kaip vaiką,“ – sako naujoji bibliotekos vadovė.

Su Vilija GILIENE kalbėjomės apie jos kelius į Vilkaviškį ir darbą bibliotekoje.



Sugrįžimas į tėviškę

Profesinę karjerą 1976-aisiais mūsų rajono Klausučių bibliotekoje pradėjusią V.Gilienę gyvenimo keliai nuvedė į tolimą Joniškio rajoną. Šią vasarą būtų sukakę 25 jos darbo Joniškio J.Avyžiaus viešojoje bibliotekoje metai. Ten jos veikla, atrodo, buvo vertinama ir pripažinta. 2004 m. respublikiniame geriausio bibliotekininko konkurse V.Gilienė pelnė Kultūros ministerijos premiją. Tačiau darbo jubiliejaus su joniškiečiais švęsti neteks.

Atsiradus galimybei ji grįžo į Vilkaviškį ir šiuo metu Vilija jau panirusi į rajono bibliotekininkų reikalus.

– Atrodo, kad niekur ir nebuvau išvažiavusi. Visos vasaros, atostogos, visos didžiosios šventės prabėgdavo Vilkaviškyje. Kelio galas visuomet buvo čia, – sakė naujoji Viešosios bibliotekos direktorė.

– Kodėl čia?

– Čia yra tėvai, namai, ir ta trauka visą laiką buvo, nežiūrint, kad reikėdavo per visą Lietuvą važiuoti beveik 250 kilometrų. Kol tėvai buvo jaunesni mažiau buvo problemų. Dabar rūpesčių dėl jų sveikatos, dėl namų apyvokos vis daugiau.

Mano bendravimas su mama visuomet buvo šiltas ir labai tamprus. Aš buvau direktorė Joniškyje, ji – Vilkaviškyje. Susitikdavome seminaruose, pasitarimuose ir man Vilkaviškio bibliotekininkų reikalai niekuomet nebuvo svetimi.

– Ar Jūsų vyras taip pat humanitaras?

– Ne. Tikriausiai priešybės viena kitą traukia. Jis – inžinierius statybininkas, dirba darbų vykdytoju. Nors daug skaito, mėgsta spręsti kryžiažodžius. Sūnus Martynas jau kelinti metai gyvena užsienyje.

– Tėvų namuose ruošiatės gyventi?

– Jau gyvenam. Ir su visam.…



Šeimininkės akimis

V.Gilienė sakė, kad vienareikšmiškai lyginti bibliotekų situacijos Vilkaviškyje ir Joniškyje negalėtų, nors darbai analogiški. Kiekvieno rajono skirtingos galimybės. Iš to, kiek prasitaria, vis dėl to gali suprasti, kad ankstesnėje darbovietėje ir materialinė bazė buvo geresnė, ir atlyginimai, toliau pažengęs kompiuterinės ir informacinės infrastruktūros kūrimas.

– Kokie pirmieji potyriai naujoje vietoje?

– Susipažinau su kolektyvu, bibliotekos modernizavimo situacija. Dirba žmonės specialistai, savo darbą išmano. Tik norėčiau truputėlį kitaip bibliotekos struktūrą susidėlioti. Jau šiek tiek pakeitėme darbo laiką, kad jis būtų patogesnis skaitytojams. Dabar jų laukiame nuo 8 iki 18 val., šeštadieniais – nuo 10 iki 16 val. be pietų pertraukos.

– Pasidairėte ne tik po Vilkaviškį.

– Su Kultūros skyriaus vedėju Artūru Blauzdžiūnu važinėjome po kaimus, lankėmės filialuose. Yra labai gražių bibliotekų, ypač kurios įsikūrę seniūnijų patalpose. Liūdniausia ten, kur šalta ar kur tik trupučiuką šildoma. Matytas vaizdas nenugąsdino. Kiek teko bendrauti, rajono valdžia, atrodo, palankiai nusiteikusi. Pastaraisiais metais buvo renovuojamos mokyklos, seniūnijos, gal dabar ateis bibliotekoms eilė ir mes susitvarkysime.

– Kokias pastebėjote opiausias problemas?

– Rajone yra 31 filialas, o biblioteka neturi automobilio. Kaip juos aplankyti? Joniškyje filialų turėjome mažiau – 23, mašinos buvo dvi. Daug problemų padėjo spręsti mobilioji biblioteka – bibliobusas „Volvo“, kuriame buvo sukomplektuota apie 3 tūkst. knygų fondas, įrengta vaikų labai mėgstama žaisloteka. Ją buvome įsigiję Švedijos Vimmerbio miesto paramos dėka. Mobiliąją biblioteką pagal grafiką siųsdavome į nuošalesnius kaimus ar ten, kur anksčiau buvo uždarytos bibliotekos. Toks nestacionarus aptarnavimas pasiteisino.

– Ar tai netiktų ir mūsų rajonui?

– Taip, pavyzdžiui, būtų galima išspręsti Kybeikių bibliotekos problemą. Pastato Matlaukyje niekas neremontuos, naujas patalpas pirkti ir rengti neapsimoka, kai už kelių kilometrų yra Kybartų biblioteka. O apskritai, tiek Vilkaviškyje, tiek Joniškyje, tiek visoje Lietuvoje bibliotekų problemos tos pačios: naujų technologijų diegimas ir plėtra, ypač filialuose, modernizavimas, knygų, spaudinių įsigijimas ir kt.

– Kokie laukia artimiausi darbai?

– Nemažai pertvarkymų reikia Viešojoje bibliotekoje, kuri įsijungusi į LIBIS (Lietuvos integrali bibliotekų infomacinė sistema). Šiuo metu yra įdiegtos dvi posistemės: kuriamas elektroninis katalogas (siunčiami naujų knygų aprašai į suvestinį nacionalinį katalogą), bet šį darbą reikia paspartinti ir pradėti rekataloguoti anksčiau įsigytas knygas.

Kataloge turi atsispindėti visas sistemos knygų fondas (daugiau kaip 300 tūkst.), nes jo pagrindu galima siekti naujos posistemės – kompiuterizuoto skaitytojų aptarnavimo įdiegimo. Todėl būtinas papildomas darbuotojo etatas ir kompiuteris spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyriuje.

Viešojoje bibliotekoje nepagrįstai sujungti suaugusių skaitytojų aptarnavimo, kuriame dar yra periodikos ir interneto skaityklos, bei bibliografijos-informacijos skyriai. Bibliografijos-informacijos skyrius turi būti atskiras, nes šiai darbo sričiai būtinas ypatingas dėmesys. Čia kaupiami ne tik informaciniai leidiniai, kraštotyros fondas, medžiaga apie rajoną, vykdoma informacijos paieška pagal vartotojų užklausas, ir kt., bet ir įdiegta LIBIS analizinės bibliografijos posistemė, aprašomi straipsniai iš rajono laikraščio „Santaka“. Įrašai siunčiami į nacionalinę duomenų bazę ir tuo pagrindu formuojama rajono analizinė duomenų bazė. Nepakankamas dėmesys šiai darbo sričiai daugiau negu akivaizdus. Panaikinus skyrių ir trūkstant darbuotojų, šiuo metu atsilikimas, rengiant straipsnių aprašus duomenų bazei, jau kelia grėsmę, kad dalyvavimas posistemėje rajonui gali būti uždarytas, ir nacionalinė straipsnių bazė rajono vartotojams taptų mokama. Todėl šiam darbui būtina įvesti papildomą bibliografo etatą.

Manau, kad reikėtų atskirti kompiuterizuotas darbo vietas vaikams ir suaugusiesiems, nes iš esmės skiriasi šių vartotojų poreikiai ir naudojimasis internetu.

Netolygiai paskirstyti darbo krūviai ne tik Viešojoje bibliotekoje, bet ir filialuose. Seniūnijų centruose veikiančiose bibliotekose, (Gižų, Vištyčio, Klausučių, Keturvalakių) bibliotekininkės dirba tik 0,75 etato. Yra ir kitų problemų.



Vartai į žinių pasaulį

– Kaip suformuluotumėte šiandieninius bibliotekos uždavinius?

– Bibliotekos paskirtis – būti vartais į žinių pasaulį, tenkinti švietimo, kultūros, laisvalaikio, informacinius gyventojų poreikius. Uždarius kultūros namus kai kur biblioteka lieka vieninteliu šviesuliu kaime. Bibliotekininkas tampa svarbiu žmogumi, kuris ne tik keičia knygas. Su juo ateinama tiesiog pasišnekėti, patarimo pasiklausti. Jis – ir įvairių renginių organizatorius.

Ateina šiuolaikinės technologijos – pačiam bibliotekininkui dabar reikia daug skaityti, žinoti, išmanyti kompiuterį. Kiek pastebėjau, mūsų rajono bibliotekininkai tikriausiai dėl lėšų stokos labai mažai išvažiavo į seminarus, kvalifikacijos kėlimo kursus. O tai specialistą pastato į sudėtingą situaciją – reikia dirbti su šiuolaikinėmis technologijomis, reikia turėti žinių, o savarankiškai jų ne visuomet paprasta įgyti.

– Jums pačiai teko lankyti nemažai kursų, stažuotis užsienyje...

– Bibliotekų darbu teko domėtis Švedijoje, Austrijoje, Anglijoje. Žinių turiu, jas reikia pritaikyti praktikoje. Aišku, atsiremi į finansinius dalykus, bet iš kitos pusės, ko negali padaryti šiandien, gal galėsi, kai atsiras bent menkiausia galimybė. Bent jau žinosi, ką nori ir kaip nori padaryti.

Patiko užsieniečių koncepcija biblioteką pateikti kaip laisvalaikio praleidimo vietą. Skaitykloje gali įsitaisyti ant minkštasuolio ar vos ne ant grindų, įsipilti kavos, jaustis kaip namuose ir skaityti spaudą. Ir visa aplinka žaisminga – viena siena raudona, kita žalia…

Mes įpratę, kad bibliotekoje būtų labai oficialu, baisu garsiau sušnekėti ar nusijuokti. Naujo kažko norėtųsi. Gali esamus baldus perstumdyti, bet sienai padažyti, minkštasuoliui įsigyti, jau reikia pinigų, kurių ne visada yra.

– Vilkaviškio biblioteka dažnai visuomenę pakviesdavo į įvairius renginius. Ar tęsite šias tradicijas?

– Manau, kad taip. Ir Poezijos pavasaris ne už kalnų, ir A.Vaičiulaičio 100 metų jubiliejus…

Mano iniciatyva Joniškio bibliotekai 2004 m. vasarą buvo suteiktas kraštiečio rašytojo Jono Avyžiaus vardas. Manau, kad vardo suteikimas veiklai suteikia tam tikrą kryptingumą. Vykdėme tęstinius kraštiečio atminimo įamžinimo projektus, palaikėme ryšius su jo giminėmis. Apie tai galvojau ir Vilkaviškyje. Gaila, kad ir S.Nėries, ir J.Basanavičiaus, ir V.Kudirkos vardai jau paimti.

Joniškyje taip pat rengdavome susitikimus su įvairiomis leidyklomis, draugavome su Kauno poetais, ruošdavome įvairius literatūrinius renginius...

– Tą patirtį galėsite pritaikyti ir Vilkaviškyje.

– Reikia tik įsibėgėti.



Meilės romanų neskaito

– Kaip manote, kokia esate vadovė?

– Galvoju, kad reikli. Pas mane turi būti tvarka. Bet aš save laikau demokratiška. Visada linkusi apsikeisti nuomonėmis, diskutuoti. Bet kokiu klausimu tartis su kolektyvu. Nesinori, kad būtų kažkokių nesusipratimų, dviprasmybių. Tik viską kolegialiai apsvarstę turime priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

– Kam skiriate savo laisvalaikį?

– Jeigu skaitau, tada nemezgu. Jeigu mezgu, tada neskaitau. Šitie dalykai būna kol ne vasara. Patinka augalai: sodinti, prižiūrėti. Joniškyje turėjome du sodus. Mėgdavau po darbo dviračiu nuvažiuoti, veją nupjauti, paravėti. Vilkaviškyje šito irgi užteks.

– Kokias knygas renkatės?

– Meilės romanų nemėgstu. Detektyvams gaila laiko. Patinka tokios knygos kaip Dan Brown „Da Vinčio kodas“, „Angelai ir demonai“, Isabel Allende „Dvasių namai“... Kur istorija persipina su mistika. Mėgstamiausias autorius – Mika Waltari. Dabar skaitau C.P.Estes „Bėgančios su vilkais“. Tai knyga moterims ir apie jas. Jei knyga „pagauna“, tada skaitau ir vakarais, ir naktimis...

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---