Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-02-28 08:29

---

Asta KASNAUSKIENĖ



Dovana

Vasariškai šiltas ruduo. Ant liepto krašto, įmerkusi į ežerą kojas sėdi Ji. Valandėlė. Antra... Akys įsmeigtos į raibuliuojantį vandenį.

– Panele, ar nesušalsite? Juk ne vasara, laikas namo, greit sutems, – tylą perplėšia balsas.

– Čia jūs ir ežeras, o namie niekas nelaukia, – tyliai atsako mergina.

– Aš tau kai ką padovanosiu. Palaistyk ir pastatyk vazonėlį saulėje. Gali pakalbint ją, kai bus vieniša. Gėlės moka klausyti.

– Ačiū, močiute, – teištaria Ji. Paima krepšelį ir pasuka miesto link.

Eina dienos, svogūnėlis išleidžia du lapelius. „Ir kokia čia paguoda iš tavęs – du žali lapeliai“, – galvoja Ji, palaisčiusi gėlę.

Po kiek laiko šalia tų dviejų lapelių išlenda trečias – storėlesnis už anuos. „Tai žiedas“, – apsidžiaugia mergina ir jau meiliau žvelgia į gėlę.

Vieną vasario rytą žiedas išsiskleidžia. Ne vienas, o keli purpuriniai žiedai. Tarsi liepsnelė žiemos šaltyje. „Tai štai koks tas stebuklingas svogūnėlis“, – gėrisi žiedu mergina.

Į duris pasibeldžia Jis:

– Jūsų lange taip liepsnoja amarilio žiedas! Aš turiu tokį pat, tik baltą.

– Tai pastatykim juos abu ant lango, – teištaria Ji.

...Gatve per sniegą brenda senučiukė. Jos akys užkliūva už lango. Ten du amariliai – ugninis ir baltas. Ir du laimingi žmonės, besigėrintys šituo žydėjimu...



Eglė GIRDAUSKAITĖ



Mano mažytis džiaugsmas

Tamsų žiemos vakarą einant tylia gatve galima girdėti tik savo batų girgždėjimą, kai žingsnis po žingsnio brendu per sniegą. Žmonių jau nėra, vėlu. Ir tas vienišas monotoniškas žingsnių garsas pradeda lietis į melodiją: „Girgžt girgžt...“ Ant nosies ir blakstienų nutupia pirmosios snaigės, o pakėlusi galvą į gatvės žibinto apšviestą plotelį matau aiškius jų kontūrus ir tai, kad tuoj prasidės tikra pūga.

„Girgžt girgžt, girgžt girgžt...“ „Čiūžt – čiūžt“. Juoko aidas kažkur tolumoje. Apsidairau, bet nieko nėra.

Tik keli maži pėdsakai ant apsnigtos gatvės šalia manųjų, kur ką tik praėjau. Svajingai nusišypsau...

Mano mažytis džiaugsmas ką tik prabėgo pro mane. Toks vaikiškas ir paprastas. Taip, tai jis. Tai maža laimės akimirka, kurią pajunta kiekvienas tylų žiemos vakarą. Kai sninga. Kai einant gatve galima girdėti tik savo batų girgždėjimą: „Girgžt girgžt...“



Irma BAGUŠAUSKAITĖ



Dabar viskas kitaip

Balta audra šėlo už lango. Dideli kąsniai akinamai balto sniego vis krito ir krito. Jau viskas buvo pasidengę baltu patalu. Tik takelyje namų link buvo įspaustos juodos pėdos. Jos tarsi gadino tą akinamą šalčio peizažą, bet greitai sniegas padengė ir jas.

Namuose buvo šilta. Ji nušlepsėjo prie lango, užsiropštė ant palangės ir užvertė galvą į dangų. Visai kaip vaikystėje. Jai labai patikdavo stebėti šėlstančią pūgą.

Buvo Kalėdų išvakarės. Kvepėjo eglutės spygliais, mandarinais ir liepžiedžių arbata. Visai kaip vaikystėje. Jos abi su mama puošdavo eglutę, po eglute dėdavo mandarinus ir vakare gerdavo liepžiedžių arbatą, kuriai liepų žiedus rinkdavo ir džiovindavo dar vasarą. Kūčių vakarienei mama krosnyje iškepdavo pyragą su aguonomis.

„Dabar viskas kitaip“. Nuo šios minties jai pasidarė labai ilgu vaikystės ir mamos. Pasislėpusi už ilgų juodų blakstienų suspindo ašara.

Įvertiname tik tada, kai neturime. Reikia tausoti, gerbti, mylėti ir dažnai prisiminti tai, ką dar turime tam, kad nebūtų taip, kaip su pėdomis sniege: jei jų nedaug, snaigės greitai jas paslepia, jei jos mindomos dažnai – tampa takeliu.



Inesa KLIMAITĖ



Sapnai

Plaukia ir plaukia sapnai. Už stiklo šalta, tamsu, o čia taip šilta, ramu ir saugu. Keista... Nors šaltis šaukia į savo glėbį, glosto blakstienas, Angelas merkia mano akis, tačiau jaučiuos lyg kūdikis Motinos glėby...

Ar girdi?.. Aš meldžiuosi Tau... Sarge, tik nepalik manęs dabar – man taip šilta! Kas Tu?.. Kodėl mane saugai?.. Malonu geisti žinoti, ko nežinai, malonu laukti, tikėtis. Aš užsimerkiu... Ir matau daugiau, nei atsimerkusi...

Matau tolius – jie vilnija lyg bangos bekraščiame vandenyne. Kalnų viršūnės susilieja su dangaus jūra.

Aš regiu vientisą spalvų juostą. Jie artėja, artėja... Jaučiu vėjo alsavimą į veidą... Kažkieno šaltas delnas suvirpa ant mano skruosto, ištrykšta ašara... Aš tokia lengva! Slysta žemė iš po kojų, stveriuosi už kažko, – tik vanduo liejas tarp mano pirštų. Aš skęstu?.. Aš surakinta... Stingsta širdis. Negaliu! Ar Tu mane dar saugai?

Man vėl šilta... Atmerkiu akis – Motina glosto mano ranką ir verkia... Kodėl? Nešk tolyn mane, Mama, kur slepiasi neatrasta viltis mana...

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---