„Santaka“ / Senoje sodyboje – naujas gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-07-03 07:11

Dalinkitės:  


Daugiausiai tvarkydama aplinką sukasi Rasa Alavočienė, tačiau jai talkina ir vyras Gintaras, dukra Monika bei jos sesuo Ieva, mūsų viešnagės metu buvusi Kaune.

Autorės nuotr.


Senoje sodyboje – naujas gyvenimas

Eglė MIČIULIENĖ

Vasara. Jauki Rasos ir Gintaro Alavočių sodyba alsuoja ramybe. Viskas prižiūrėta, sutvarkyta – rodos, tik būk kieme ir džiaukis supančiu grožiu. Tačiau šeimininkai juokiasi, kad savaitgalį šoks į automobilį ir lėks pailsėti į... Dzūkiją.



Gyvena tėvonijoje

Diena karšta, tad vaišinamės pačios šeimininkės konservuota beržų sula, pagardinta apelsinų ir citrinų griežinėliais, ką tik iš orkaitės ištrauktu pyragu ir kalbamės apie Alavočių šeimynos gyvenimą gražiame Gižų seniūnijos vienkiemyje.

Ši vieta – R. Alavočienės močiutės tėviškė. Anapilin išėjus visiems seniesiems sodybos šeimininkams, Alavočiai po truputį ėmėsi pertvarkų.

Vartome senas nuotraukas. Vienoje iš jų, darytoje prieš 15 metų, du besišypsantys jauni žmonės – Rasa ir Gintaras – sėdi ant cementinės pakylos šalia senos medinės trobos verandos. Aplink marguoja vingrai, želia žolė, – žodžiu, įprastas kaimo sodybos vaizdelis.

„Kol dar Rasos mama buvo gyva, labai didelių pokyčių nedarėme. Senam žmogui juk viskas brangu, nesinori nieko keisti“, – sakė G. Alavočius.

Tačiau dabar sodyba neatpažįstamai pasikeitusi. Kieme sumažėjo senų medžių, atsirado naujų dekoratyvinių augalų, „išdygo“ medinė pavėsinė. Prie lelijomis žydinčio tvenkinio statoma nedidelė pirtelė.

Išpuošta, atnaujinta sodyba ne kartą buvo patekusi į gražiausių Gižų seniūnijos sodybų sąrašą.



Augalai – šeimininkės prioritetas

Rasa juokavo, kad serga augalų sodinimo manija. Tačiau tą pomėgį iš galvos baigia išmušti vyras: jam juk reikia visą hektarą teritorijos su traktoriumi nupjauti, kiekvieną augalų salelę ir krūmą apvažiuoti. „Jis man kiekvieną kartą vis pagrasina – tik daugiau nemėgink sodinti, – juokėsi moteris. – O aš – kaip fanatikė: tik pamatau kokį krūmą – ir jau noriu pasisodinti. Kiek jų kažkada parsivežiau iš Vokietijos! Tik prigijo ne visi, matyt, sąlygos pas mus netinkamos. Dabar jau lengviau, kai pažįstu tuos krūmus, žinau, kaip kiekvienas augs. O iš pradžių nežinojau nei kaip sodinti, nei kaip prižiūrėti.“

Tačiau graži sodyba augalais anaiptol neperkrauta. Keletas jaukių želdinių salelių, tvenkinys, sūpynės, senų liepų takas ir plačios žalios erdvės – viskas atrodo labai atidžiai apgalvota ir suplanuota.

Augalus kruopščiai geni pati šeimininkė. „Kambarinėms gėlėms didelės simpatijos nejaučiu, o dirbti su lauko augalais man patinka. Galėčiau prie jų kuistis ilgiausiai... Nusiperku kokį augalėlį ir laukiu, puoselėju, saugau, kad Gintaras su traktoriumi važiuodamas nenulaužtų. O kai tas iškeroja – karpai, skabai, tik žiūri – jau ir per daug, rauti reikia“, – šypsojosi R. Alavočienė.

Rasa sakė mėgstanti permainas, tad ir augalus neretai kilnoja iš vieno kampo į kitą, kol randa jiems tinkamiausią vietą.



Veši senos liepos

Ko gero, labiausiai Alavočių sodyboje akį traukia apgenėtos senos liepos. Juk dabar puikiai prižiūrėtų naujų sodybų su išradingai apkarpytais augalais ir gražiais tvenkiniais atsiranda vis daugiau, tačiau kad jose augtų visa eilė ilgaamžių medžių – retai kur pamatysite.

„Šitas liepas sodino mano močiutės sesuo, kuri ir gyveno šioje sodyboje. Čia augo ir senas sodas su daugybe serbentų. Prisimenu, vaikystėje liepdavo man tuos serbentus skinti. Būdavo, skini skini – ir galo nėra...“ – pasakojo Rasa.

Senus vaismedžius ir krūmus, iš kurių jau bebuvo maža naudos, naujieji šeimininkai išnaikino. Tačiau gražią vienpusę liepų alėją žmonės išsaugojo – dabar ji palieka didžiulį įspūdį visiems sodybos svečiams. Be abejo, priežiūros liepoms irgi reikia. R. Alavočienė vešlius jų kupolus kas antrus metus geni: kantriai karpo su sekatoriumi po vieną šakelę.



Dar viena relikvija

Dar vienas vertingas senų laikų palikimas – kiemo krašte stūksanti etnografinė, beveik prieš šimtmetį statyta klėtis, kurios siena papuošta senoviniais rakandais ir nukabinėta kadaise sodyboje laikytų arklių pasagomis.

Nutaikiusi progą šeimininkė savo vyrui primena, kad prieš dešimt metų, kai žurnalistai buvo atvykę į jų dar neseniai pradėtą „moderninti“ sodybą, Gintaras pasižadėjo klėtį restauruoti. „Bet Gintaras – kitokio būdo. Aš tai griebiu ir padarau, o jis kol apmąsto, sugalvoja – ne vieni metai praeina...“ – kvatojosi Rasa.

Vis dėlto abu šeimininkai pripažino, kad iš tiesų sutvarkyti seną klėtį vilčių turi mažai – sienojai jau per daug pažeisti metų tėkmės.



Į miestą nesiveržia

Alavočių šeimyna dideliu ūkininkavimu neužsiima, tačiau laiko bandą avių, pulką viščiukų, keletą žąsiukų.

„Mėsos pirkti nereikia, prisiauginame ir savo daržovių, vaisių – gyvename ekologiškai“, – pasakojo R. Alavočienė.

„Mieste, „ant asfalto“, gyventi negalėtume, – žmonai antrino G. Alavočius. – Dabar atsikeliu anksti ryte ir iki dešimtos vakaro į vidų beveik neužeinu. O ką ten daryti?“

22 metų dukros Monika ir Ieva išvažiavo studijuoti į Kauną, bet grįžusios tėvams guodžiasi, kad bute joms gyventi nepatinka, trūksta gryno oro ir gamtos. Tad parskubėjusios į gimtinę mamai mielai padeda ravėti piktžoles. Iš studijų parvažiavusi Monika juokiasi, kad tik tiek joms mama ir leidžia, o savo išpuoselėtų augalų genėti nepatiki.

Kad ir kaip namuose smagu, Rasa su Gintaru pasakojo, jog retkarčiais susikrauna daiktus ir važiuoja keletui dienų į Dzūkiją.

„O ką gi čia veiksi? Jei ir atsisėdi pailsėti – žiūrėk, pastebi kokią žolę ir eini išpešti. Prie vienos nuėjai, po to – prie kitos, ir jau matai, kad ne ilsiesi, bet dirbi. O Dzūkijoje turime vietų, kur su palapinėmis apsistojame ant upės kranto, grybaujame, uogaujame ir ilsimės...“ – kalbėjo R. Alavočienė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas