Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-05-03 06:55

---

Stasys Dambrava (1927–2013).

Romo ČĖPLOS nuotr.

Išėjusiems – sugrįžti: tikėjimas ir meilė mumyse

Stasys DAMBRAVA

1927.11.27– 2013 04.29



Atrodo, kad tai, ką teigia antraštė, yra netiesa mirusiųjų atžvilgiu. Jie jau negrįš – niekada... Susitiksime tik anapusiniame pasaulyje. Mes tuo įsitikinę, tuo tikėti liepia mūsų religija. Bet jie sugrįžta vėl ir vėl – mūsų atmintyje. Jų gyvenimo šviesa sugrįžta į mūsų gyvenimą, kai nuliūdusiai mūsų sielai reikia dvasinės paramos. Jų palikti darbai įsikūnija mūsų sau keliamuose uždaviniuose. Likęs jų balso skambesys mus guodžia, kai gyvenimas tampa sunkus lyg akmens luitas.

Iš žemiškojo į anapusinį gyvenimą balandžio 29 d. išėjo Stasys Dambrava. Pusiau vilkaviškietis, pusiau vilnietis... Vilkaviškiui jis atidavė išmintingiausius savo gyvenimo metus (1979–1992 – mokykloje, o bendruomenėje – iki pat paskutinių dienų), nes tai, ką mes laikome slinktimi į antrą gyvenimo pusę, iš tikrųjų yra kopimas į kalną. Į dvasinį kalną.

Stasio Dambravos biografija turtinga, šviesi ir drauge skaudi. Jis gimė 1927 m. Utenoje, gausioje (keturi broliai ir sesuo) šeimoje. Tėvas Silvestras Dambrava – vargonininkas, darbavosi Utenos apskrities miestelių policijos nuovadose, o Stasio gimimo metu buvo Utenos policijos nuovados viršininku. 1941 m. vasarą, pirmų trėmimų į Sibirą metu, tėvas pateko į Kraslago lagerius ir mirė badu... Motina su keturiais vaikais (Vytautas Antanas Dambrava, vyriausias, jau buvo studentas ir išsisuko nuo tremties) buvo ištremta į Altajaus kraštą, apgyvendinta Troicko rajono miškų barake. Neištvėrusi pabėgo ir grįžo į Uteną, kur 1948 m. vėl buvo suimta, o du sūnūs, Kęstutis ir Stasys, atskirti vienas nuo kito ir skirtingais etapais išsiųsti atgal į tremties vietą.

Didžiulė moralinė ir materialinė atrama vaikams buvo motina, pasiaukojusi jų labui, kai šeima vėl susirinko draugėn Troicko rajone. „Mama gelbėjo, gydė ir guodė savo vaikus visą gyvenimą... Mums, anksti netekusiems tėvo, mama buvo viskas“, – rašė Stasys Dambrava savo atsiminimų knygoje „Sibiro vaivorykštės“.

Sibire Stasys mokėsi nepaisydamas alkio, šalčio, sibirietiškų ligų, siekė aukštojo išsilavinimo. Bijsko pedagoginiame institute įgijęs fizikos-matematikos specialybę, mokytojavo Rebrychos rajone, pasirodė kaip rūpestingas ir doras rajono mokyklų direktorius. Vietinės valdžios atstovai, mokiniai ir jų tėvai, patyrę šias S. Dambravos moralines savybes, jį gerbė ir stengėsi atsakyti prieraišumu ir pasitikėjimu. Beje, taip buvo ir jam mokytojaujant Lietuvos mokyklose, kai S. Dambrava grįžo iš tremties.

Prisimenu savąją Pilviškių vidurinę, kurioje S. Dambrava dirbo 1960–1967 m. Jis buvo mūsų klasės auklėtojas. Dėstė fiziką, buvo reiklus, bet ir atlaidus, suprantantis paauglišką psichologiją. Mokėjo aiškiai ir suprantamai išdėstyti kaimo vaikams nelabai suvokiamą ir, kaip mums atrodė, nelabai įdomią discipliną. Pilviškiuose jis buvo ir mokyklos direktoriaus pavaduotojas gamybiniam mokymui, mat neakivaizdžiai studijavo Kauno politechnikos institute. Įgijęs inžinieriaus-statybininko diplomą, su šeima išsikėlė iš pradžių į Anykščius, vėliau į Joniškį, kur šiek tiek dirbo ir pagal naują specialybę. Tačiau pagrindinis darbas buvo vidurinėje mokykloje.

Vis dėlto Dambravų šeima neprigijo Šiaurės Lietuvoje. Ji vėl sugrįžo į Suvalkiją, iš kurios buvo kilusi Stasė Kudirkaitė-Dambravienė, ištikima S. Dambravos bendramintė ir bendražygė. Miknaičių kaime, ant Šešupės kranto, Lietuvos atgimimo ir garsios Kudirkų giminės palikuonės Stasės Kudirkaitės sugrįžimo laukė gimtoji sodyba, šimtametis raudono mūro namas. Bet tada dar neaušo atgimimo rytas...

Vilkaviškio 2-oje vidurinėje mokykloje (dabar „Aušros“ gimnazija) Stasys Dambrava dirbo 1979–1992 metais. Lietuvos atgimimo ir Sąjūdžio metu jis atsidavė visuomeniniam darbui: buvo Tremtinių ir politinių kalinių Vilkaviškio skyriaus pirmininkas, giedojo Vilkaviškio katedros bei dainavo Vilkaviškio kultūros centro choruose. Dainuoti jis pradėjo dar Utenoje, kur mokykloje buvo suburtas „Angelaičių“ choras, vėliau – Bijsko pedagoginiame institute, o ilgiausiai S. Dambravos balsas skambėjo Vilkaviškyje – iki pat praėjusių metų pabaigos...

Vilkaviškyje Dambravų šeima pasistatė namą. 1992 metų abu išvažiavo į Miknaičių kaimą, kuriame Stasė Dambravienė atgavo tėvų sodybą ir gražiąsias pašešupės lankas. 1999 m. Vilniuje jiedu nusipirko nedidelį butą, kad būtų arčiau sūnų – Dariaus ir Valdo. Taip ir ėjo paskutinieji metai: žiemą Vilniuje, o vasaromis – Miknaičiuose. Čia Stasys Dambrava parašė ir 2012 m. išleido atsiminimų knygą „Sibiro vaivorykštės“. Ji buvo pristatyta Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje, apie ją rašyta ir „Santakoje“...

Žmogaus gyvenimas yra tiek gražus, kiek jis prasmingas. O prasmė matuojama meile savo artimui ir gerais darbais. Šituos krikščioniškus postulatus Stasys Dambrava įprasmino savo šviesiu, nors sovietmečiu ir skausmingu gyvenimu...



Aldona ŽEMAITYTĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---