|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2012-08-10 06:46
|
|
|
Kaip atskirti grūdus nuo pelų?
Ar gali būti naivesnis klausimas? Juk visi puikiai žinome, kaip duonutė pasiekia mūsų stalą. Tačiau ne visi žinome, kas tame kepalėlyje sudėta. Kokią dalį užima darbas, investicijos, pelnas...
Sakoma, kad ne vien duona žmogus sotus. Didžiąją dalį jo gyvenimo kokybės lemia aplinka, kurioje jis gyvena, žmonės, su kuriais jis kasdien bendrauja. O juk žmonės – kaip ir tos javų varpos: vienos brandžios, pilnos grūdų, kitos – tuščios. Žinia, su javų varpomis paprasčiau. Pačiupinėjai ir matai, kuri pilna, o kuri tuščia. Žmogaus „nepačiupinėsi“. Kiek mes kasdien bendraudami jų – tuščiavidurių, piktavalių, viskam abejingų – susitinkame? Sakoma, kad blogio virusas labai gajus, užkrečiamas, o apsiginti nuo jo vaistų dar nerandame.
Vakarų liberalizmo taip išaukštinta visuotinė tolerancija tarsi dūmų uždanga, tarsi apgaulinga migla slepia nuo mūsų akių negražią tiesą. Ir nemėgink jos ieškoti. Visais laikais tiesos ieškotojai buvo nemylimi, persekiojami. Argi kam malonu iš kito lūpų sužinoti, kad esi tuščias, abejingas, cinikas, pasipūtėlis ir karjeristas? Žinoma, tai atėjo ne iš Vakarų – tai visuomet tūno mumyse. Blogio sėkla kaip ta piktybinė vėžio ląstelė miega iki tam tikro laiko. O visuotinė tolerancija, ta Vakarų „dovanėlė“, uždega blogiui žalią šviesą. Būdami perdėm tolerantiški viskam, mes jau nesugebame atskirti grūdų nuo pelų ir imame viską, ką mums pasiūlo.
Šviesaus atminimo visų gerbiamas poetas Justinas Marcinkevičius paklaustas, kaip pažinti blogį, kaip jo neprisileisti, apgailestaudamas atsakė: „O, kad aš žinočiau... Kad tas blogis prieitų prie mūsų iškėlęs vėliavą, savo atpažinimo ženklus... Gyventi kenksmingoje aplinkoje ir nebūti jos veikiamam – tai tas pat, kas valgyti riešutus jų nekramčius.“
Kažkas palygino toleranciją su kempine, kuri viską į save sugeria vienodai: tiek skaidrų vandenį, tiek paplavas. Ir mes kasdien kaip ta kempinė sugeriame į save viską: pyktį, kitų abejingumą, neteisybę, beviltiškumą. Mes išbalansuojame savo organizmą, tampame tarsi nuogi ir bejėgiai prieš visas ligas ir blogą įtaką. O čia ir depresija laukia dar vienos savo aukos... Dažnai nepagalvojame, kad ja galime tapti bet kas. Tarp mūsų vaikšto daugybė „išbalansuotų“ asmenybių ir nežino, ko griebtis. Vieni griebiasi stikliuko, kiti – svetimo turto, treti bėga į užsienius nuo nemielos Lietuvos. Dar kitiems apskritai „pavažiuoja stogas“ nuo sumauto gyvenimo.
Rytų išmintis moko, kad reikia išmokti atsiriboti nuo neigiamos aplinkos įtakos. Atsiriboti, vadinasi, sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia. „Pasaulį valdo tie, kurie moka atsiriboti,“ – tvirtino išmintingas kinas Lao-Tsė. Bet, deja, mes gyvename ne pagal rytiečių moralės principus, o pagal Vakarų kultūros mums įpirštas „laukinio“ kapitalizmo taisykles.
Verslininkai ir politikai nuolat skelbia, kad jie rūpinasi piliečių gerove. Saldžios politikų kalbos per rinkimų agitacijas, įvairios verslininkų ir prekybininkų organizuojamos loterijos, prekių išpardavimai bei nuolaidų akcijos paperka mus savo paprastumu: gyvenimas toks gražus, tik ištiesk ranką... Ir ką daryti? Neištiesi rankos – patiesi kojas. Nors visi suprantame, jog verslininkai, nuleidžiantys prekių kainas ir net dalijantys savo klientams dovanėles, tai daro ne dėl to, kad mus myli, nori pradžiuginti ir palengvinti mūsų gyvenimą. Tai tik jų verslo strategija.
Visi pamename populiarų farmacininkų reklaminį lozungą: „Mums rūpi jūsų sveikata.“ Išties rūpi. Buvo nuolat skelbiamos prekių kainų nuolaidos nuo 50 iki 80 proc. Ne taip seniai nuėjau nusipirkti savo būtiniausių ligonių kasos kompensuojamų vaistų ir kartu su nuolaidomis gavau siurprizą: už tų pačių vaistų tą patį kiekį susimokėjau vos ne dvigubai nei praeitą kartą.
Tegul mokyti žmonės sako, ką nori, bet paprastam žmogui ne taip paprasta atskirti „grūdus nuo pelų“. Juk kalbėdamas lyg ir su maloniu pašnekovu, kuris tau šypsosi, tarsi supranta tavo rūpesčius ir netgi žada padėti, negali matyti jo kišenėje suspaustos špygos. Su gražiausiais lozungais ateinantis blogis, nesvarbu iš kur – Rytų ar Vakarų, iš savų ar svetimų, niekad, anot mylimo poeto, neiškelia savo vėliavos, savo atpažinimo ženklų.
Vytas DRUNIS
Ar gali būti naivesnis klausimas? Juk visi puikiai žinome, kaip duonutė pasiekia mūsų stalą. Tačiau ne visi žinome, kas tame kepalėlyje sudėta. Kokią dalį užima darbas, investicijos, pelnas...
Sakoma, kad ne vien duona žmogus sotus. Didžiąją dalį jo gyvenimo kokybės lemia aplinka, kurioje jis gyvena, žmonės, su kuriais jis kasdien bendrauja. O juk žmonės – kaip ir tos javų varpos: vienos brandžios, pilnos grūdų, kitos – tuščios. Žinia, su javų varpomis paprasčiau. Pačiupinėjai ir matai, kuri pilna, o kuri tuščia. Žmogaus „nepačiupinėsi“. Kiek mes kasdien bendraudami jų – tuščiavidurių, piktavalių, viskam abejingų – susitinkame? Sakoma, kad blogio virusas labai gajus, užkrečiamas, o apsiginti nuo jo vaistų dar nerandame.
Vakarų liberalizmo taip išaukštinta visuotinė tolerancija tarsi dūmų uždanga, tarsi apgaulinga migla slepia nuo mūsų akių negražią tiesą. Ir nemėgink jos ieškoti. Visais laikais tiesos ieškotojai buvo nemylimi, persekiojami. Argi kam malonu iš kito lūpų sužinoti, kad esi tuščias, abejingas, cinikas, pasipūtėlis ir karjeristas? Žinoma, tai atėjo ne iš Vakarų – tai visuomet tūno mumyse. Blogio sėkla kaip ta piktybinė vėžio ląstelė miega iki tam tikro laiko. O visuotinė tolerancija, ta Vakarų „dovanėlė“, uždega blogiui žalią šviesą. Būdami perdėm tolerantiški viskam, mes jau nesugebame atskirti grūdų nuo pelų ir imame viską, ką mums pasiūlo.
Šviesaus atminimo visų gerbiamas poetas Justinas Marcinkevičius paklaustas, kaip pažinti blogį, kaip jo neprisileisti, apgailestaudamas atsakė: „O, kad aš žinočiau... Kad tas blogis prieitų prie mūsų iškėlęs vėliavą, savo atpažinimo ženklus... Gyventi kenksmingoje aplinkoje ir nebūti jos veikiamam – tai tas pat, kas valgyti riešutus jų nekramčius.“
Kažkas palygino toleranciją su kempine, kuri viską į save sugeria vienodai: tiek skaidrų vandenį, tiek paplavas. Ir mes kasdien kaip ta kempinė sugeriame į save viską: pyktį, kitų abejingumą, neteisybę, beviltiškumą. Mes išbalansuojame savo organizmą, tampame tarsi nuogi ir bejėgiai prieš visas ligas ir blogą įtaką. O čia ir depresija laukia dar vienos savo aukos... Dažnai nepagalvojame, kad ja galime tapti bet kas. Tarp mūsų vaikšto daugybė „išbalansuotų“ asmenybių ir nežino, ko griebtis. Vieni griebiasi stikliuko, kiti – svetimo turto, treti bėga į užsienius nuo nemielos Lietuvos. Dar kitiems apskritai „pavažiuoja stogas“ nuo sumauto gyvenimo.
Rytų išmintis moko, kad reikia išmokti atsiriboti nuo neigiamos aplinkos įtakos. Atsiriboti, vadinasi, sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia. „Pasaulį valdo tie, kurie moka atsiriboti,“ – tvirtino išmintingas kinas Lao-Tsė. Bet, deja, mes gyvename ne pagal rytiečių moralės principus, o pagal Vakarų kultūros mums įpirštas „laukinio“ kapitalizmo taisykles.
Verslininkai ir politikai nuolat skelbia, kad jie rūpinasi piliečių gerove. Saldžios politikų kalbos per rinkimų agitacijas, įvairios verslininkų ir prekybininkų organizuojamos loterijos, prekių išpardavimai bei nuolaidų akcijos paperka mus savo paprastumu: gyvenimas toks gražus, tik ištiesk ranką... Ir ką daryti? Neištiesi rankos – patiesi kojas. Nors visi suprantame, jog verslininkai, nuleidžiantys prekių kainas ir net dalijantys savo klientams dovanėles, tai daro ne dėl to, kad mus myli, nori pradžiuginti ir palengvinti mūsų gyvenimą. Tai tik jų verslo strategija.
Visi pamename populiarų farmacininkų reklaminį lozungą: „Mums rūpi jūsų sveikata.“ Išties rūpi. Buvo nuolat skelbiamos prekių kainų nuolaidos nuo 50 iki 80 proc. Ne taip seniai nuėjau nusipirkti savo būtiniausių ligonių kasos kompensuojamų vaistų ir kartu su nuolaidomis gavau siurprizą: už tų pačių vaistų tą patį kiekį susimokėjau vos ne dvigubai nei praeitą kartą.
Tegul mokyti žmonės sako, ką nori, bet paprastam žmogui ne taip paprasta atskirti „grūdus nuo pelų“. Juk kalbėdamas lyg ir su maloniu pašnekovu, kuris tau šypsosi, tarsi supranta tavo rūpesčius ir netgi žada padėti, negali matyti jo kišenėje suspaustos špygos. Su gražiausiais lozungais ateinantis blogis, nesvarbu iš kur – Rytų ar Vakarų, iš savų ar svetimų, niekad, anot mylimo poeto, neiškelia savo vėliavos, savo atpažinimo ženklų.
Vytas DRUNIS
Publikuota: 2012-08-10 06:46:31
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|