|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2012-07-30 06:51
|
|
|
R. Kurauskas mėgsta vairuoti galingą motociklą „Kawasaki“, bet paskutiniu metu savo pomėgiui vis pristinga laiko.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Jau antras mėnuo Vilkaviškio vadovo pareigas eina naujasis seniūnas – vilkaviškietis Remigijus Kurauskas.
Iš kariškio – seniūnu
R. Kurauskas gimė ir augo Vilkaviškyje. 46 metų vilkaviškietis turi du sūnus ir dukrą, žmona Aušra dirba Vilkaviškio rajono savivaldybėje. Baigęs kūno kultūros institutą, jis įgijo dvigubą specialybę – kūno kultūros dėstytojo ir pradinio karinio rengimo vadovo.
Kaune puskarininkių mokykloje vyriškis baigė karininkų kursus. Nuo 1992 m. įsidarbino Lietuvos kariuomenėje. Karinėje tarnyboje vilkaviškietis praleido beveik 20 metų: iš pradžių dirbo specialistu, paskui užsitarnavo laipsnį ir tapo štabo viršininku. Juo buvo apie 14 metų.
Prieš trejus metus išėjęs į atsargą, po metų atėjo dirbti į Vilkaviškio seniūniją vyresniuoju specialistu.
Po dvejų darbo metų, į pensiją išėjus Vilkaviškio seniūnui Algiui Kiseliūnui, R. Kurauskas pradėjo dirbti seniūnu.
Apie karybą ir kūrybą
– Beveik du dešimtmečius praleidote kariškoje tarnyboje. Miesto seniūno kėdė – pakankamai netikėtas posūkis...
– Tikrai ne iš karto nusprendžiau dalyvauti konkurse. Žinojau, kad šis darbas nėra lengvas, nes per dvejus metus, eidamas vyresniojo specialisto pareigas, įgijau šiek tiek praktikos. Buvo diskusijų šeimoje, darbe, su draugais. Juolab kad apie norą užimti seniūno vietą pareiškė nemažai žmonių: atsirado net 10 kandidatų. Bet sulaukęs palaikymo, padrąsintas kolegų kone paskutinę akimirką apsisprendžiau – kodėl gi nepabandžius?..
– Jūsų atveju puikiai tiktų posakis: blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu.
– Gal ir taip. Tiesa, atėjus iš kariško gyvenimo man tai buvo nauja sritis. Kita vertus, pastaruoju metu buvau „kabinetinis“ kariškis, nes tarnavau karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos. Tad laukuose ir miškuose laiko praleidau mažai, daugiau buvau administracijoje. Teko daug bendrauti su žmonėmis, jaunimu, kolektyvais. Taigi praktikos turiu, su žmonėmis dirbti moku.
Tikrai daug ir geranoriškai man padėjo buvęs seniūnas, jis vežiodavosi po objektus, į incidentus. Man tai buvo geras tramplinas į priekį.
– Kiek ankstesnė profesija turi įtakos dabartiniam darbui? Juk seniūno darbas – gana kūrybiškas, reikia pačiam turėti idėjų, pačiam priimti sprendimus. O apie kariškius sakoma, kad jie įstatymų neaptarinėja...
– ...o vykdo. Tai tiesa. Tiek metų praleidus kariškoje tarnyboje, nori nenori žymė lieka. Vis dėlto ir seniūno vietoje galima įžvelgti panašų principą: gauni administracijos nurodymus ir turi juos vykdyti. Be abejo, kūrybai vietos čia lieka daugiau nei kariškio darbe, ir sprendimus reikia priimti. Negaliu sakyti, kad esu žmogus labai „prie meno“, bet... Kažkada bandžiau netgi stoti į Klaipėdos konservatoriją. Po to planai pasikeitė – matyt, buvau gabesnis sportui, dėl to pasirinkau šią kryptį. O muzikos srityje esu savamokslis muzikantas.
– Ir kuo gi grojate?
– Groju gitara, truputį – fortepijonu ir dar šiek tiek... nervais, – nusijuokia R. Kurauskas. – Šiaip jau seniai buvau begrojęs, bet dabar turiu gerą progą: nupirkau dukrai pianiną, tad kai nieko nėra namuose, galiu ir paskambinti...
Vienas lauke – ne karys
– Jau turėjote laiko pasižvalgyti po Vilkaviškį šeimininko žvilgsniu. Kokios mūsų miesto problemos?
– Objektų pakanka, ir tvarkyti tikrai yra ką. O pagrindinė mūsų bėda – labai limituotos lėšos.
Be abejo, visi nori švariau, gražiau, jaukiau gyventi. Bet norėčiau, kad prie to prisidėtų daugelis. Juk vienas lauke – ne karys. Ir posakis, kad seniūnas yra miesto šeimininkas, man neatrodo teisingas. Manau, mes visi turime būti savo miesto šeimininkai – juk tai mūsų vienas bendras didelis kiemas.
Labai džiaugiuosi, kai žmogus ne tik ateina su problema, kurią norėtų „numesti“ ant kito pečių, bet ir su vienu ar dviem pasiūlymais, kaip ją išspręsti. Tuomet gali įvertinti, ar tie būdai – geri, ar verta juos priimti, o galbūt sugalvoti ką nors kartu.
Viso Vilkaviškio centro vaizdą gadina aikštė. Esu optimistas, tikiuosi, kad šitie reikalai išsprendžiami, nes jei miesto širdis nebus graži – ir nuomonė apie visą miestą bus tokia pati.
Dar sakoma, kad žmogų sutinka pagal rūbą, o išlydi pagal protą. Tas pats – ir su miestu. Turime tranzitinius į Vilkaviškį atvedančius kelius – Kybartų, Marijampolės, Kudirkos Naumiesčio link. Jei į miestą atvažiuojantys žmonės matys apžėlusius kelkraščius, išbirusius šaligatvius, iš karto apims mintys, kad miestas tvarkosi nekaip. Tam, kaip jau sakiau, reikia didelių lėšų, o šiuo momentu gyvename sunkiai – ne tiek dėl darbo jėgos, kiek dėl pačios technikos. Ji lūžta, nepakelia krūvių, nuolat remontuojama. Tikiuosi, kad bent kiti metai bus turtingesni.
– Neseniai teko skaityti, kaip vieno miesto seniūnas pats šoka su jaunais vyrais į vandenį ir iš jo dalgiais graibo žoles. Gal mėginsite ir mūsų žmones paraginti talkai, į pagalbą pakalbinti verslininkus?
– Jau esu kalbėjęs su keliais Vilkaviškio verslininkais. Jie suvokia problemą, labai geranoriškai žiūri ir nori padėti.
Džiaugiuosi, kai patys Vilkaviškio gyventojai nieko nelaukę už savo tvoros bent pusmetrį nusišienauja, apsitvarko. Kiti nori, kad viską padarytų valdžia. Bet galimybės viską iššluoti dabar tikrai nėra. Nors miestas nedidelis, bet viename gale pašlavei, kol nubėgai į kitą galą – pradžia vėl prašosi rankos.
Gatvės ir žolės
– Kas labiausiai piktina vilkaviškiečius?
– Yra dvi didžiausios kategorijos: gatvės ir augmenija.
Daugiausiai problemų kyla neasfaltuotose gatvėse. Kanalizacijas vedžiojantys rangovai iškasinėja kelius, sujudina gruntą – ir žmonės kenčia. Liūdna situacija Žalumynų, Lobiškių kvartaluose, išrausta Kapų gatvė... Bet visko negali padaryti per savaitę, yra darbų seka. Lobiškių kvartale jau dirba technika – tikrai bus sutvarkyta iki tokio lygio, kad žmonės galėtų važinėti, bet išasfaltuota šiemet dar tikrai nebus. Asfaltavimo darbai – kitų metų planuose.
Beje, kalbėdamas šia tema galiu remtis asmeniniu pavyzdžiu. Kai asfaltavo Laisvės gatvę, kurioje aš gyvenu, visi jos gyventojai prisidėjo savo lėšomis. Kita dalis finansuota iš biudžeto. Dabar turime asfaltą ir patogiai važinėjame.
Be abejo, negali nuėjęs pas žmogų siūlyti prisidėti pinigais – juk dabar sunkus laikas. Bet jei būtų tokia galimybė, darbai tikrai paspartėtų.
Yra ir daugiau remonto reikalaujančių vietų. Labai negražus S. Nėries gatvės šaligatvis, vedantis nuo Nepriklausomybės gatvės geležinkelio stoties link. Ten lyg ir miesto pakraštys, bet važinėja daug žmonių – vaizdas tikrai nekoks. Planuojame šią vietą tvarkyti.
Kitos kategorijos darbai, kuriuos įgyvendinti yra lengviau, – visų žaliųjų zonų priežiūra. Mieste turime apie 70 hektarų šienaujamo ploto – tai gana daug. Žmogus, turintis privačią teritoriją, su žoliapjovėmis, traktoriukais, žirklėmis per savo plotus eina du kartus per savaitę. O mes seniūnijoje technikos turime mažiau negu koks vienas rimtas ūkininkas. Kaip viską spėti?..
– Ar daug gyventojų skambučių sulaukiate?
– Nemažai. Žmonės labai daug tikisi iš naujojo seniūno. Bet aš šias pareigas einu dar tik antras mėnuo, tad norint vertinti mano darbą reikėtų bent kiek palaukti. Juk reikia tęsti ir baigti pradėtus darbus, o paskui pereiti prie kitų.
Pomėgiams laiko mažai
– Tuomet pakalbėkime apie pomėgius, kurių tikriausiai turite jau ne antras mėnuo...
– Buvęs seniūnas sakė, kad nieko nėra geriau, negu vėjas į veidą. Man šis posakis taip pat tinka. A. Kiseliūnas buriavo, o aš turiu galingą motociklą „Kawasaki“. Smagu, kai galiu jį apsižergęs pajusti, kaip į veidą pučia vėjas... Puikiai prablaško. Deja, pastaruoju metu tam randu vis mažiau laiko. Kitas mano pomėgis – kelionės. Su šeima esame daug apvažiavę: gerokai „pramaišę“ Europą, pabuvę ir Afrikos žemyne, Graikijos Koso saloje, Kroatijoje... Žodžiu, stengiamės išvykę ir pailsėti, ir pakeliauti, pamatyti.
– Ar ir motociklu keliaujate? Gal priklausote baikerių klubui?
– Nepriklausau, nes įstojęs į bet kurį klubą įsipareigoji, turi tam skirti laiko, o jo ne visada yra. Bet pažįstu daug baikerių, su jais maloniai bendraujame. Jie mielai pasikviečia į sezono atidarymus, kitomis progomis. Tai – labai draugiška bendruomenė, nesvarbu, į kokią šalį patektum.
Pats buvau išvykęs su motociklu į Lenkiją, važinėjausi po miestelius. Sutikęs net ir kitos tautybės baikerį, visada tikrai smagiai pabendrauju.
– Ką veikiate grįžęs iš darbo?
– Gyvenu kotedže, tai veikti yra ką. Reikia ir pievelę nupjauti, ir dulkes nuvalyti.
– Dulkes?..
– Mes šeimoje darbų nesureikšminame: kai matai, kad kas padėta ne vietoje, pakeli, jei kur nepavalyta – nuvalai. Tik valgyti negaminu, tokia mintis į galvą šauna nebent kartą per keletą metų...
Mėgstu klausytis instrumentinės muzikos. Apskritai mėgstu muziką. Net ir mano kabinete visada tyliai groja kokia nors melodija, tokia, kuri netrukdo susikaupti. Tuomet ir nuotaika kita, ir darbai visai kitaip einasi.
Jau antras mėnuo Vilkaviškio vadovo pareigas eina naujasis seniūnas – vilkaviškietis Remigijus Kurauskas. |
R. Kurauskas gimė ir augo Vilkaviškyje. 46 metų vilkaviškietis turi du sūnus ir dukrą, žmona Aušra dirba Vilkaviškio rajono savivaldybėje. Baigęs kūno kultūros institutą, jis įgijo dvigubą specialybę – kūno kultūros dėstytojo ir pradinio karinio rengimo vadovo.
Kaune puskarininkių mokykloje vyriškis baigė karininkų kursus. Nuo 1992 m. įsidarbino Lietuvos kariuomenėje. Karinėje tarnyboje vilkaviškietis praleido beveik 20 metų: iš pradžių dirbo specialistu, paskui užsitarnavo laipsnį ir tapo štabo viršininku. Juo buvo apie 14 metų.
Prieš trejus metus išėjęs į atsargą, po metų atėjo dirbti į Vilkaviškio seniūniją vyresniuoju specialistu.
Po dvejų darbo metų, į pensiją išėjus Vilkaviškio seniūnui Algiui Kiseliūnui, R. Kurauskas pradėjo dirbti seniūnu.
– Beveik du dešimtmečius praleidote kariškoje tarnyboje. Miesto seniūno kėdė – pakankamai netikėtas posūkis...
– Tikrai ne iš karto nusprendžiau dalyvauti konkurse. Žinojau, kad šis darbas nėra lengvas, nes per dvejus metus, eidamas vyresniojo specialisto pareigas, įgijau šiek tiek praktikos. Buvo diskusijų šeimoje, darbe, su draugais. Juolab kad apie norą užimti seniūno vietą pareiškė nemažai žmonių: atsirado net 10 kandidatų. Bet sulaukęs palaikymo, padrąsintas kolegų kone paskutinę akimirką apsisprendžiau – kodėl gi nepabandžius?..
– Jūsų atveju puikiai tiktų posakis: blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu.
– Gal ir taip. Tiesa, atėjus iš kariško gyvenimo man tai buvo nauja sritis. Kita vertus, pastaruoju metu buvau „kabinetinis“ kariškis, nes tarnavau karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos. Tad laukuose ir miškuose laiko praleidau mažai, daugiau buvau administracijoje. Teko daug bendrauti su žmonėmis, jaunimu, kolektyvais. Taigi praktikos turiu, su žmonėmis dirbti moku.
Tikrai daug ir geranoriškai man padėjo buvęs seniūnas, jis vežiodavosi po objektus, į incidentus. Man tai buvo geras tramplinas į priekį.
– Kiek ankstesnė profesija turi įtakos dabartiniam darbui? Juk seniūno darbas – gana kūrybiškas, reikia pačiam turėti idėjų, pačiam priimti sprendimus. O apie kariškius sakoma, kad jie įstatymų neaptarinėja...
– ...o vykdo. Tai tiesa. Tiek metų praleidus kariškoje tarnyboje, nori nenori žymė lieka. Vis dėlto ir seniūno vietoje galima įžvelgti panašų principą: gauni administracijos nurodymus ir turi juos vykdyti. Be abejo, kūrybai vietos čia lieka daugiau nei kariškio darbe, ir sprendimus reikia priimti. Negaliu sakyti, kad esu žmogus labai „prie meno“, bet... Kažkada bandžiau netgi stoti į Klaipėdos konservatoriją. Po to planai pasikeitė – matyt, buvau gabesnis sportui, dėl to pasirinkau šią kryptį. O muzikos srityje esu savamokslis muzikantas.
– Ir kuo gi grojate?
– Groju gitara, truputį – fortepijonu ir dar šiek tiek... nervais, – nusijuokia R. Kurauskas. – Šiaip jau seniai buvau begrojęs, bet dabar turiu gerą progą: nupirkau dukrai pianiną, tad kai nieko nėra namuose, galiu ir paskambinti...
– Jau turėjote laiko pasižvalgyti po Vilkaviškį šeimininko žvilgsniu. Kokios mūsų miesto problemos?
– Objektų pakanka, ir tvarkyti tikrai yra ką. O pagrindinė mūsų bėda – labai limituotos lėšos.
Be abejo, visi nori švariau, gražiau, jaukiau gyventi. Bet norėčiau, kad prie to prisidėtų daugelis. Juk vienas lauke – ne karys. Ir posakis, kad seniūnas yra miesto šeimininkas, man neatrodo teisingas. Manau, mes visi turime būti savo miesto šeimininkai – juk tai mūsų vienas bendras didelis kiemas.
Labai džiaugiuosi, kai žmogus ne tik ateina su problema, kurią norėtų „numesti“ ant kito pečių, bet ir su vienu ar dviem pasiūlymais, kaip ją išspręsti. Tuomet gali įvertinti, ar tie būdai – geri, ar verta juos priimti, o galbūt sugalvoti ką nors kartu.
Viso Vilkaviškio centro vaizdą gadina aikštė. Esu optimistas, tikiuosi, kad šitie reikalai išsprendžiami, nes jei miesto širdis nebus graži – ir nuomonė apie visą miestą bus tokia pati.
Dar sakoma, kad žmogų sutinka pagal rūbą, o išlydi pagal protą. Tas pats – ir su miestu. Turime tranzitinius į Vilkaviškį atvedančius kelius – Kybartų, Marijampolės, Kudirkos Naumiesčio link. Jei į miestą atvažiuojantys žmonės matys apžėlusius kelkraščius, išbirusius šaligatvius, iš karto apims mintys, kad miestas tvarkosi nekaip. Tam, kaip jau sakiau, reikia didelių lėšų, o šiuo momentu gyvename sunkiai – ne tiek dėl darbo jėgos, kiek dėl pačios technikos. Ji lūžta, nepakelia krūvių, nuolat remontuojama. Tikiuosi, kad bent kiti metai bus turtingesni.
– Neseniai teko skaityti, kaip vieno miesto seniūnas pats šoka su jaunais vyrais į vandenį ir iš jo dalgiais graibo žoles. Gal mėginsite ir mūsų žmones paraginti talkai, į pagalbą pakalbinti verslininkus?
– Jau esu kalbėjęs su keliais Vilkaviškio verslininkais. Jie suvokia problemą, labai geranoriškai žiūri ir nori padėti.
Džiaugiuosi, kai patys Vilkaviškio gyventojai nieko nelaukę už savo tvoros bent pusmetrį nusišienauja, apsitvarko. Kiti nori, kad viską padarytų valdžia. Bet galimybės viską iššluoti dabar tikrai nėra. Nors miestas nedidelis, bet viename gale pašlavei, kol nubėgai į kitą galą – pradžia vėl prašosi rankos.
– Kas labiausiai piktina vilkaviškiečius?
– Yra dvi didžiausios kategorijos: gatvės ir augmenija.
Daugiausiai problemų kyla neasfaltuotose gatvėse. Kanalizacijas vedžiojantys rangovai iškasinėja kelius, sujudina gruntą – ir žmonės kenčia. Liūdna situacija Žalumynų, Lobiškių kvartaluose, išrausta Kapų gatvė... Bet visko negali padaryti per savaitę, yra darbų seka. Lobiškių kvartale jau dirba technika – tikrai bus sutvarkyta iki tokio lygio, kad žmonės galėtų važinėti, bet išasfaltuota šiemet dar tikrai nebus. Asfaltavimo darbai – kitų metų planuose.
Beje, kalbėdamas šia tema galiu remtis asmeniniu pavyzdžiu. Kai asfaltavo Laisvės gatvę, kurioje aš gyvenu, visi jos gyventojai prisidėjo savo lėšomis. Kita dalis finansuota iš biudžeto. Dabar turime asfaltą ir patogiai važinėjame.
Be abejo, negali nuėjęs pas žmogų siūlyti prisidėti pinigais – juk dabar sunkus laikas. Bet jei būtų tokia galimybė, darbai tikrai paspartėtų.
Yra ir daugiau remonto reikalaujančių vietų. Labai negražus S. Nėries gatvės šaligatvis, vedantis nuo Nepriklausomybės gatvės geležinkelio stoties link. Ten lyg ir miesto pakraštys, bet važinėja daug žmonių – vaizdas tikrai nekoks. Planuojame šią vietą tvarkyti.
Kitos kategorijos darbai, kuriuos įgyvendinti yra lengviau, – visų žaliųjų zonų priežiūra. Mieste turime apie 70 hektarų šienaujamo ploto – tai gana daug. Žmogus, turintis privačią teritoriją, su žoliapjovėmis, traktoriukais, žirklėmis per savo plotus eina du kartus per savaitę. O mes seniūnijoje technikos turime mažiau negu koks vienas rimtas ūkininkas. Kaip viską spėti?..
– Ar daug gyventojų skambučių sulaukiate?
– Nemažai. Žmonės labai daug tikisi iš naujojo seniūno. Bet aš šias pareigas einu dar tik antras mėnuo, tad norint vertinti mano darbą reikėtų bent kiek palaukti. Juk reikia tęsti ir baigti pradėtus darbus, o paskui pereiti prie kitų.
– Tuomet pakalbėkime apie pomėgius, kurių tikriausiai turite jau ne antras mėnuo...
– Buvęs seniūnas sakė, kad nieko nėra geriau, negu vėjas į veidą. Man šis posakis taip pat tinka. A. Kiseliūnas buriavo, o aš turiu galingą motociklą „Kawasaki“. Smagu, kai galiu jį apsižergęs pajusti, kaip į veidą pučia vėjas... Puikiai prablaško. Deja, pastaruoju metu tam randu vis mažiau laiko. Kitas mano pomėgis – kelionės. Su šeima esame daug apvažiavę: gerokai „pramaišę“ Europą, pabuvę ir Afrikos žemyne, Graikijos Koso saloje, Kroatijoje... Žodžiu, stengiamės išvykę ir pailsėti, ir pakeliauti, pamatyti.
– Ar ir motociklu keliaujate? Gal priklausote baikerių klubui?
– Nepriklausau, nes įstojęs į bet kurį klubą įsipareigoji, turi tam skirti laiko, o jo ne visada yra. Bet pažįstu daug baikerių, su jais maloniai bendraujame. Jie mielai pasikviečia į sezono atidarymus, kitomis progomis. Tai – labai draugiška bendruomenė, nesvarbu, į kokią šalį patektum.
Pats buvau išvykęs su motociklu į Lenkiją, važinėjausi po miestelius. Sutikęs net ir kitos tautybės baikerį, visada tikrai smagiai pabendrauju.
– Ką veikiate grįžęs iš darbo?
– Gyvenu kotedže, tai veikti yra ką. Reikia ir pievelę nupjauti, ir dulkes nuvalyti.
– Dulkes?..
– Mes šeimoje darbų nesureikšminame: kai matai, kad kas padėta ne vietoje, pakeli, jei kur nepavalyta – nuvalai. Tik valgyti negaminu, tokia mintis į galvą šauna nebent kartą per keletą metų...
Mėgstu klausytis instrumentinės muzikos. Apskritai mėgstu muziką. Net ir mano kabinete visada tyliai groja kokia nors melodija, tokia, kuri netrukdo susikaupti. Tuomet ir nuotaika kita, ir darbai visai kitaip einasi.
Publikuota: 2012-07-30 06:51:34
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|