Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-12-17 09:04

---

„Žodžio žydėjimo“ šventės nominantė Vilija Žalienė (centre) po apdovanojimo nusifotografavo su Vištyčio regioninio parko darbuotojais Rima Gagiene (kairėje), Violeta Navickiene, Juozu Paužu, ekologu Vaidu Leonavičiumi ir direktoriumi Nerijumi Paškausku.

Autorės nuotr.

Trečią kartą Vištyčio regioninis parkas organizavo literatūrinių skaitymų vakarą. Šiemet jis vyko ne rudenį, o jau žiemą, todėl tradicinis susitikimas „Rudens žydėjimas“ vadinosi kiek kitaip – „Žodžio žydėjimas“.

„Smagu, kad jūs mūsų laukiate, kad jums reikia poezijos“, – kalbėjo vakarą vedusi rajono literatų klubo „Seklyčia“ prezidentė Janina Kurtinaitienė. Iš tiesų malonu buvo matyti, kad susirinko nemažai žmonių iš miestelio ir kaimų. Salės ir šį kartą nepavyko prišildyti, bet užteko jaukumo, kurį skleidė scenografinė aplinka, sukurta parko kultūrologės Rimos Gagienės rūpesčiu.

Savo kūrybą pirmieji skaitė šeimininkai. Prieš atsiversdama eilėraščiais išmargintą sąsiuvinį, mokytoja Elena Dereškevičienė kalbėjo: „Žmogus visada ilgisi to, kas praėjo, todėl savo posmais irgi prisiminsiu rudenį, bet skaitysiu ne vien apie jį“.

Daug kam buvo naujiena, kad eilėraščius rašo Vištyčio klebonas Linas Dūkšta. Jis padeklamavo vieną, sukurtą Monrealyje – „Gyvenimas blaško mus po pasaulį...“ Ir antrą, pašvęstą Kalėdoms. Artėjančių švenčių nuotaikos persipynė ir kitų vakaro dalyvių skaitytuose eilėraščiuose, dainose.

Pirmąkart savo kūrybą prikalbintas skaityti Vištyčio gyventojas Vytautas Zdanavičius atskleidė tai, ką teko išgyventi 1945 metais, mokantis Vilkaviškio gimnazijoje.

Savu vištytiečiai laiko Pajevonio krašto literatą Justiną Naujokaitį. Jis, parašęs poemą apie Vištytį, pernai gavo „Rudens žydėjimo“ nominaciją, kuri buvo įteikta šį kartą, nes tada pajevonietis šventėje nedalyvavo. Svečias sakė, jog gali skaityti tol, kol susirinkusiems nenusibos klausyti. Pirmąjį eilėraštį jis paskyrė Pajevoniui – poetų kraštui, menančiam seniausiąjį savo poetą, prieš 104 metus į kapinių kalnelį atgulusį kunigą Tomą Senkų. „Išsipildė jo viltys, kad Pajevonyje bus poetų. Ant abiejų rankų pirštų dabar skaičiuojamos knygos, kurias išleido iš šio krašto kilę žmonės“, – kalbėjo J.Naujokaitis. Visiems patiko jo sodri, kaimiškų intonacijų persunkta lyrika ir nuotaikingi satyriniai posmai.

Iš Pajevonio apylinkių kilusi „Seklyčios“ klubo vadovė J.Kurtinaitienė, savo kūrybos trisdešimtmetį šiemet pažymėjusi nauja poezijos knyga, taip pat neapsiribojo lyrika. Paskaitė ir vieną „moterišką“ satyrinį kūrinį, plojimais palydimą visose klausytojų auditorijose.

Vakaro atradimu buvo „pakrikštytas“ Karklinių kaimo gyventojas, Kybartų kelio pasienio veterinarijos posto vyr. vet. gydytoju dirbantis Leonardas Gvazdaitis, turintis Dievo dovaną ne tik rašyti eilėraščius, bet ir gražiai juos skaityti.

Antrąją poezijos knygą išleidusi vilkaviškietė Vilija Žalienė šiemet, kaip ir pernai, atsivežė kankles. Taigi ji ne tik skaitė savo kūrybą, bet ir kankliavo, o taip pat prisipažino, kad nepaprastai įsimylėjusi Vištytį, jo ežero pakrančių grožį.

Vilkaviškietė Aušra Barauskienė atvėrė širdį taip pat ne tik skaitydama eilėraščius. Ji ir dainavo, pritardama sau gitara.

„Seklyčios“ klubas į Vištyčio renginį buvo atsivežęs dar du atlikėjus su gitaromis – dainuojančius mokytojus Vilmą Anelauskienę ir Donatą Šlivinską.

Kalbėdamas žodį pražydinusiame eilėraščių ir dainų vakare ketureilį padeklamavo ir Vištyčio seniūnas Bronislovas Polita. Vištyčio regioninio parko administracija, pratęsdama tradiciją, vakaro metu vėl skyrė savo nominaciją. Jos ženklu parko direktorius Nerijus Paškauskas apdovanojo Viliją Žalienę.

Kitiems prisiminimui buvo įteiktos poezijos skambesį simbolizuojančios tyro stiklo gėlės.



Elena DEREŠKEVIČIENĖ



Tyliai vaikšto šešėly

Užmirštas vaiko sapnas,

Kas pasakys, kad gėlą

Jam patikėjo naktys.

Kas pasakys, kad džiaugsmą

Pievoj drugiai išmėtė,

Juoko kraitelę mažą

Nešė, nunešė vėjai.

---------------

Tyliai vaikšto šešėly,

Ieško paklydęs sapnas

Vaiko, kuriam vaikystėj

Laimę žadėjo naktys.



Justinas NAUJOKAITIS



Vištyčio akmuo

Prie kelio akmuo,

Tas Vištyčio akmuo

Kažko lyg sugrįžtančio laukia.

Sau stūkso tyliai

Įsirausęs giliai

Ir žvilgsnį praeivio patraukia.

Ne vienas sustos,

Ranka patapšnos,

Prakalbins kaip sutiktą draugą.

Jis tyliai pritars,

Nė vieno nebars,

Tačiau savo paslaptį saugos.

Ir nieks neįspės

Tos amžių mįslės,

Kas jį ir iš kur atrideno.

Jam vienodi laikai –

Ar dar žaidžia vaikai,

Ar jau seniai lazdom pastuksena.

Per metų metus

Jį plaka lietus

Ir vėtrų graudena vargonai.

Pastogė menka,

Bet kerpė pilka

Žiūrėk, prisiglaudžia prie šono.



Linas DŪKŠTA



Gyvenimas blaško mus po pasaulį,

Suteikia progos pažint žmones, tautas,

Suteikia progos pažint Dievo paveikslą,

Kurį jis palieka kiekvieno veide.

Visi mes skirtingi, kartu ir panašūs,

Visi kažko norim gyvenime rast,

Visi reikalaujam iš artimo meilės,

Bet kartais nemokam jos duot iš savęs.

O Dieve, padėk man pažinti pasaulį,

Padėk pažint žmones, per juos – ir save,

Padėk skleisti šilumą, gėrį ir meilę,

Mylėti gyvenimą, žmogų, tave.



Leonardas GVAZDAITIS



Gyvenimas – ne paukštis

Gyvenimas – ne paukštis,

Metai išskrenda – negrįžta,

Keliauja praeitin geri,

Blogi darbai,

Studentiškos kvailystės.

Bet kartais norisi atgal –

Į kur negalima.

Malūnas ten tikrumo

Miltus mala.

Seni draugai,

Šventi jausmai –

Čia nieko neperka

Ir nieko neparduoda.

Gyvenimo idilija –

Ramybė ir paguoda.

Bet aš skubu į priekį,

Nebijau paslysti,

Man sekasi, nors kartais

Iškrečia likimas

Nedidelę kiaulystę.

Gyvenimas –

Nepažabotas žirgas dūksta,

Ne mano ta troba,

Kur židinys nebedega,

O rūksta,

Laukinė realybė vėto, mėto

Ir supriešina.

Tikiu, sunkumai

Nugarą nesulenkia, o tiesia.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---