|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-11-22 07:53
Jonui Tamašauskui svarbu, kad patriotizmo dvasia eitų iš kartos į kartą.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
„Mano mintys perpintos perskaitytų tekstų poezijos žodžiais. Pats sukūriau eilėraštį „Partizano kelias“, bet ilgai rašiau, taisiau“, – kalbėjo Jonas Tamašauskas, kai susitikome jo namuose Klampučiuose. Jis tvirtino, jog eiliuotai perteikta mintis įtaigesnė. Vilkėdamas uniforma jaučia pasididžiavimą ir džiaugsmą, jog sulaukė laisvos Lietuvos. Prieš penkiolika metų Jonui Tamašauskui nepaprastai daug reiškė tapti atsikūrusios šaulių organizacijos nariu. Iškilmingomis progomis dėvima uniforma, kario savanorio statusas, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis ir kiti apdovanojimai primena, kam buvo pasišvęsta jaunystėje, kurią jis įvardija „įskaudinta“. Jaunuolis atsidūrė trijų kelių sankryžoje. Reikėjo pasirinkti: sovietinė kariuomenė, tarnyba pas stribus ar miškas. – Įsijungiau į kovą už nepriklausomybę – tapau „Tauro“ apygardos partizanu. Šiam žingsniui paskatino kiek anksčiau į partizanus išėjęs mokyklos suolo draugas, Lietuvos kariuomenės savanoris dėdė. Priesaiką daviau 1946 metų gegužės 15 dieną. Ji liko viso gyvenimo įsipareigojimu sąžiningai tarnauti Tėvynei, ištvermės šaltiniu sunkiausiais momentais, – kalbėjo J.Tamašauskas. Jis buvo suimtas beveik po dvejų partizanavimo metų. NKVD partizaną laikė ir tardė Kudirkos Naumiestyje, Šakiuose, Marijampolėje, išvežė į Lukiškes. „Ačiū Dievui, užteko kantrybės iškęsti kankinimus, daužymus ir nieko neprasitarti“, – kalbėjo J.Tamašauskas, prisimindamas paniekinančius kapitono tardytojo žodžius, jog byla vis tiek bus, nes turi „padaryti“ planą. Dvidešimtojo gimtadienio nešventusiam jaunuoliui pritaikė 58 str. 11 d. – kaip politinis nusikaltėlis gavo kalėti dešimt metų. 1949 metų Velykų šeštadienį J.Tamašauską išvežė į Rusiją, galutinė stotis – Vorkuta, kur vasara prasidėdavo ir baigdavosi liepos mėnesį. Dirbo anglių kasyklose, giliausiai yra tekę nusileisti 900 metrų. Daug žmonių pražudė griūtys. Ir Jonas tris paras buvo atkirstas šachtoje, bet, matyt, jam nebuvo skirta amžinai likti Sibiro žemėje. Gyvybę palaikė darbas, nes dirbančius pakankamai sočiai maitino. Pasak buvusio politinio kalinio, valdžiai buvo pravartu išnaudoti lagerininkus kaip pigią darbo jėgą. Stalinui mirus neprireikė kalėti visų bausmės metų. Grįžęs į Tėvynę J.Tamašauskas pateko į užburtą ratą: niekur nepriregistruoja, o neregistruoto į darbą nepriima. Galima buvo rinktis Latviją ar Kaliningrado sritį. – Pasvarsčiau, – pasakojo J.Tamašauskas, – jog ir vienur, ir kitur žmonės svetimi, todėl grįžau į Rusiją, kur buvo likę draugai. Dar dvejus metus dirbau šachtose Vorkutoje ir Intoje. Gyvenimas neatrodė beviltiškas, galėjau grožėtis Uralo gamta, teko medžioti sakalus. Vienąkart sugrįžęs atostogų J.Tamašauskas Vilkaviškio restorane susipažino su rusakalbiu uniformuotu vyriškiu. Po kelių susitikimų šis nustebo, kodėl anksčiau Jonas nepasisakęs apie savo rūpestį dėl priregistravimo, pažadėjo padėti. Iš tikro padėjo, ir tremtinys visam laikui sugrįžo į Lietuvą. Tas vyriškis buvo vyresniosios kartos vilkaviškiečiams gerai žinomas autoinspektorius V.Urzikas, su kuriuo Joną visą tolesnį gyvenimą siejo draugiški ryšiai. Savo krašte – Šukiuose – Jonas gavo darbą, sukūrė šeimą. Iki pensijos dirbo kolūkyje vairuotoju, traktorininku. Ramus, sąžiningas, paslaugus žmogus viešai nereikšdavo savo nuomonės, todėl niekam neužkliuvo. Atgimimas ir atgauta nepriklausomybė gyvenimui suteikė naują kokybę. J.Tamašauskas apdovanotas kaip Parlamento gynėjas, pažymėtas už indėlį surandant ir įamžinant partizanų žūties vietas. J.Tamašauskas mano, jog dabar tarp žmonių daug susierzinimo, nesveikos partijų konkurencijos. Gera matyti, jog vyresniųjų šaulių gretas papildo jauni žmonės, todėl bus kam perversti kitą istorijos lapą. Jį vieną kartą kvietėsi į mokyklą papasakoti apie „Tauro“ apygardos kūrimąsi. Tačiau žmogus mano, jog gyvieji istorijos liudininkai daugeliui nėra įdomūs, trūksta patriotiškumo dvasios. – Daug kartų savo adresu esu girdėjęs – banditas. Nejaudino toks įvertinimas. Ką galima sakyti žmogui, jei jis tik taip supranta istoriją, jei dešimtmečius diegtos dogmos pasilikusios ir dabar? Jei dėl to pyktum – jau būtų lyg ir kerštas. O kur kerštas – ten nėra tiesos ir susikalbėjimo, – sakė pašnekovas. Publikuota: 2005-11-22 07:53:39 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Penkių vaikų mama valstybės vardu įvertinta medaliu* Kokius tiltus jaunimui tiesia darbdaviai? * Šimtametė gerai mena susitikimą su prezidentu Antanu Smetona Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|