|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2011-05-06 07:04
Rimos Gliaubicienės (kairėje) vadovaujama „Žemyna“ per dešimtmetį išaugo į gražų kolektyvą.Romo ČĖPLOS nuotr.
„Žemynos“ kolektyvas savo gimimo diena laiko 2001 metų gegužės 4-ąją. „Pati pradžia buvo labai spontaniška. Tiesiog atėjo laikas susikurti mūsų kolektyvui“, – prisiminimais dalijosi „Žemynos“ vadovė Rima Gliaubicienė. Moteris pasakojo, kad tada pas ją atėjo tautinių šokių kolektyvo choreografė Irena Šunokienė ir paprašė kuo greičiau suburti muzikantų grupę, galinčią kartu rengti pasirodymus. Gyva muzika šokėjai norėjo paįvairinti programą. Iš pradžių dvejojusi, R. Gliaubicienė galiausiai sutiko ir pradėjo skambinti pažįstamiems muzikantams. „Bijojau, kad tokiame mažame miestelyje kaip Kybartai neatsiras norinčiųjų prisidėti prie grupės, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, smarkiai klydau“, – džiaugėsi pašnekovė. Iš pradžių kapelą sudarė keturi nariai. Be R. Gliaubicienės, kuri tuo metu grojo smuiku, prie kolektyvo prisijungė akordeonininkai Aldutė Mateikienė ir Remigijus Dragašius bei būgnininkas Alfonsas Juškevičius. Šis kvartetas jau po poros mėnesių repeticijų drauge su tautinių šokių kolektyvu išvyko į Lenkiją, kur ir įvyko kapelos debiutas. „Į Lenkiją, be mūsų, vyko ir keletas kolektyvų iš Vilkaviškio. Manau, jog pirmas blynas tikrai neprisvilo. Labiausiai įsiminė po pasirodymo prie mūsų priėjusio kapelos „Vingis“ vadovo Ginto Turonio ištarti pagyrimo žodžiai, kurie paskatino nesustoti ir dirbti toliau“, – prisiminė R. Gliaubicienė. Per dešimtmetį „Žemynos“ kolektyvas išsiplėtė iki dvidešimties žmonių. Grupės nariai keisdavosi, tačiau pastaruoju metu nusistovėjęs branduolys išlieka toks pat. Šiuo metu kapeloje yra 5 vyrai, 10 moterų bei 5 vaikai. Jauniausiam jos nariui vos penkeri, vyriausiam – per 60 metų. Išaugo ne tik grupės narių skaičius. Pasak R. Gliaubicienės, kapela tapo profesionalesnė, sugebanti atlikti ir sudėtingesnius kūrinius. „Pradžioje sunkiai mokėmės skaityti iš natų, kūrinius atlikome „iš debesėlio“. Dabar su tokiomis problemomis jau nesusiduriame. Į mūsų kolektyvą renkasi be galo darbštūs, nuoširdūs, supratingi bei imlūs žmonės. Per visus tuos metus nebuvo nė vieno tarpusavio konflikto, visi draugiškai, linksmai sugyvename. Visa tai padėjo mums tapti tokiais, kokie esame šiandieną“, – tvirtino pašnekovė. Moteris prisiminė, kad iš pradžių koncertuojant tekdavo skolintis muzikos instrumentus. Šiandieną to daryti nereikia, nes per dešimtmetį pavyko įsigyti ne vieną reikalingą būgną, akordeoną, kontrabosą ir kt. Pastabų nesulaukiama ir dėl aprangos, nes kolektyvas pasisiuvo tikrus tautinius drabužius. 2006 metais liaudiškos muzikos kapela atsiskyrė nuo tautinių šokių kolektyvo. Nuo tada Kybartuose veikia du kolektyvai tuo pačiu „Žemynos“ pavadinimu. „Mūsų Kultūros centro direktorius Saulius Juozapas Černevičius norėjo, jog suburtume didelę, sunkiai į sceną telpančią kapelą. Mes ir patys jautėme, kad galime kažką nuveikti vieni“, – pasakojo kapelos vadovė. Tačiau ir išsiskyrę abu kolektyvai gražiai bendrauja, stengiasi palaikyti vieni kitus pasirodymų metu, padeda jiems ruošiantis. Per dešimtmetį kapela surengė per šimtą pasirodymų ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. „Žemyna“ dalyvavo ne viename festivalyje Latvijoje ir Lenkijoje, koncertavo didžiausiose Lietuvos šventėse, tarp jų – tradicinėse varžytuvėse „Grok, Jurgeli“, pasirodė Lietuvos televizijos laidoje „Gero ūpo“. „Nesvarbu, ar važiuojame į užsienyje vykstantį festivalį, ar rengiame pasirodymą pataisos namų bendruomenei, visur stengiamės savo darbą atlikti maksimaliai gerai, kiekvienam koncertui ruošiamės atsakingai“, – tikino R. Gliaubicienė. Nors teko koncertuoti ne vienoje scenoje, tačiau didžiausiu savo kapelos pasiekimu vadovė įvardija dalyvavimą Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje 2009 metais. „Bijojome dalyvauti, vis galvojome, jog negrojame pakankamai profesionaliai, esame tam dar nepasiruošę. Tačiau kai po pasirodymo šventėje prie manęs priėjo buvęs mano dėstytojas Vytautas Alenskas ir apibarė, kad šitiek metų slėpiau savo kapelą, supratau, jog gal ir padariau klaidą, todėl ir kitoje dainų šventėje būtinai dalyvausime“, – šypsojosi pašnekovė. Liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“ didžiausių savo nuopelnų pasiekė tik atkakliai dirbdama. Kiekvieną savaitę kolektyvo nariai dukart renkasi į repeticijas, mokosi naujų kūrinių, kartoja senus. R. Gliaubicienė, tikino, kad jai per pasirodymus jau seniai nedreba nei rankos, nei kojos. „Labiau nerimauju dėl kitų, kaip jiems pasiseks atlikti kūrinį, kaip pavyks susitvarkyti su jauduliu. Aš pati scenoje nuo vaikystės ir, kaip sakau, jau su motinos pienu gavau meilę muzikai. Muzika – mano gyvenimas“, – tikino „Žemynos“ vadovė. Ji tvirtino, kad dirbti su „Žemynos“ nariais yra vienas malonumas. Daug padeda ir Kybartų kultūros centro direktorius bei darbuotojai, kurių palaikymą, supratingumą ir pagalbą kapelos nariai nuolat jaučia. Pasak R. Gliaubicienės, smagu dirbti, kai esi ne vienas. Andrius GRYGELAITIS Publikuota: 2011-05-06 07:04:02 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas * Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|