Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-03-18 07:28

---

Teresė Giraitytė kelionėse daug ko pasimokė.

Birutės NENĖNIENĖS nuotr.

Kelionėse teko pamesti ir pasimesti

Teresė GIRAITYTĖ, Karalių medicinos punkto bendruomenės slaugytoja:

– Labai mėgstu keliones. Neretai jose nutinka „baisių dalykų“, kurie tik vėliau prisiminus atrodo kaip juokingi nuotykiai. Kai kuriais atvejais seniau būdavo kebliau nei dabar, nes dar nesinaudojome mobiliaisiais telefonais.

Štai kartą autobusu 14 dienų keliaujame po Bulgariją: kasdien lankome vis kitą miestą, nakvojame vis kitame viešbutyje. Atvykstame į labai gražią istorinę vietovę. Gidė perspėja, jog viešbutis – vienas prasčiausių, primena, kad saugotume daiktus ir pinigines. Šito man tai jau nereikia nė sakyti, nes visose kelionėse ypač saugau ir pinigus, ir dokumentus. Taigi visiems savo kelionpinigiams suradau saugią vietą – pasislėpiau juos čiužinyje. Vakare dar pavaikščiojome po miestą, o rytą atsikėlę – vėl į kelionę. Kai nuvažiavome apie 50 kilometrų, aš čiupt čiupt – ogi neturiu piniginės! Aišku, ji taip ir liko „slėptuvėje“. Ką daryti be pinigų, kai kelionė tik įpusėjusi? Dėl manęs vienos niekas autobuso neapsuks atgal! Privažiavus kitą miestą, vadovė skambina į viešbutį, aiškina, bet darbuotojos ar nesupranta, ar nesuranda, ar iš viso neieško. Pagaliau gidė susisiekia su kitos lietuvių turistų grupės, kuri važiuoja tuo pačiu maršrutu, vadove ir išaiškina, kur ieškoti mano „slėptuvės“. Piniginę man pagaliau atvežė į paskutinį maršruto miestą. Pusę kelionės pragyvenau iš grupės vadovės malonės. Tai buvo puiki pamoka, kad saugant savo turtą nereikia persistengti.

Kitąkart nusipirkau paskutinės minutės kelialapį į Šveicariją. Anksti ryte įsėdau į važiuojantį pro Marijampolę turistinį autobusą. Bendrakeleivių dar nebuvau spėjusi įsidėmėti, kai mūsų grupę išleido viename Vokietijos mieste. Vadovas pasakė, kad toje vietoje autobusui stovėti negalima. Kada suras stovėjimo vietą, mums pasakys, kur susirinkti. O gatvė, kurioje paleido, panaši į Kauno Laisvės alėją, iš abiejų pusių parduotuvės. Einu sau žiopsodama į vitrinas. Rodos, visai nedaug laiko praėjo. Pradedu dairytis į vieną ir į kitą pusę, bet mano grupė stačiai pradingo. Baisiausia, kad ir autobuso numerių neįsidėmėjau, ir krepšys su dokumentais bei pinigais jame liko. Tik kelis eurus turiu su savimi. Galvoju, ką dabar daryti? Akimirksniu visokių planų prikūriau, kol nusprendžiau grįžti į tą pačią vietą, kurioje autobusas paleido. Bet jau ir tos vietos nesurandu, visi pastatai atrodo vienodai. Galiausiai, atrodo, randu tą pačią vietą, kur mus paleido, ir jau kokį pusvalandį stoviu kaip įbesta. Tik žiūriu – prie manęs privažiuoja mūsų autobusas. Pasirodo, jie jau suko ratus manęs ieškodami. Kol aš „tyrinėjau“ vitrinas, mano bendrakeleiviai užsuko pasidairyti į bažnyčią, todėl mes ir pasimetėme. Tada pasimokiau, kad nereikia užsižiopsoti.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---