„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-03-18 07:21

Dalinkitės:  


Atodangos

Ar nenori būti mano šeimininkas?



Spaudoje dažnai rašoma apie beglobių, valkataujančių gyvūnų problemą.

Vieni žmonės atsikrato jiems pabodusiais, nereikalingais gyvūnais paprasčiausiu būdu: išveža ir paleidžia į kaimą, soduose arba gatvėje. Kiti, jautresni, juos renka, globoja, kol suranda beglobiams naujus šeimininkus. Bet vis dar sutinkame gatvėse kokį klaidžiojantį šunelį. Ir nebūtinai tai koks senas susivėlęs ir purvinas valkatėlė. Pasitaiko netyčia iš jaukaus buto į nesvetingą gatvę išsprukusių šeimininkų išpuoselėtų šuniukų ir katinukų. Jauni ir kvaili, jie dar nežino, į kokį žiaurų pasaulį pateko per savo smalsumą.

Vieną dieną eidamas gatve ties Vienybės ir Lauko gatvių sankryža pastebėjau viduryje gatvės besidairantį jauną, gražų aviganių veislės šuniuką. Jo tankus, blizgantis kailis buvo švarutėlis, dar nespėjęs išsipurvinti, o protingos akys liūdnai žiūrėjo į praeinančius žmones. Šuo tarsi norėdavo sekti paskui juos, bet pauostęs pėdsakus likdavo vietoje – ne savi.

Aiškiai matėsi, jog pasiklydėlis nežino, kur jo namai. Staiga iš kito gatvės galo dideliu greičiu atlėkė automobilis ir nė nestabtelėjęs trenkėsi šonu į nespėjusį atšokti šunį, nubloškė jį į šalį ir nuskriejo tolyn. Laimei, šunelis nepateko po ratais, tik gerokai pritrenktas, svirduliuodamas lėtai nuėjo daugiaaukščių namų link. Nežinau, ar jis surado savo namus. Taip pat nežinau, ką jautė, kur taip skubėjo šunį gatvėje partrenkęs automobilio vairuotojas. Aišku, jis nepažeidė eismo taisyklių. O žmoniškumo? Gal apie jas ir nėra nieko girdėjęs...

Geras bičiulis, visą gyvenimą automobiliu važinėjęs profesionalas, pasakojo, kad per ilgus darbo metus nesuskaičiavo, kiek rudens vakarais išgelbėjo ežių, lendančių tiesiog po ratais. Ne kartą, vengiant susidūrimo su šunimi ar lape, tekdavo rizikingai manevruoti mašina. Bet kažkaip pavykdavo aplenkti gyvūną ar laiku pristabdyti mašiną.

Naminius gyvūnus auginantys jų šeimininkai atsakingi už savo globotinių gyvenimo sąlygas. Bet dažnai pasitaiko nenumatytų atvejų. Jeigu šeimoje abu tėvai dirba visą dieną, bute laikomu šuneliu tenka pasirūpinti iš mokyklos grįžusiems vaikams. Tačiau vaikai yra vaikai. Didesni stengiasi šią prievolę permesti jaunesniems. Mažesnieji, išsivedę į kiemą pavedžioti šunį, kartais užsižaidžia su draugais ir jų globotinis patyliukais pasprunka palakstyti. Juk žaisti nori ne tik vaikai, bet ir jauni, išdykę jų augintiniai. Jie nieko nenutuokia apie gatvėje gresiančius pavojus ir piktus žmones. Gyvūnėliai nori žaisti, ir tiek.

Prieš kurį laiką buvusi kaimynė pasakojo apie jos augintinį ištikusią bėdą. Nežinia, kas iš šeimos narių gerai neuždarė kiemo vartų, tačiau tai greitai pastebėjo po uždarą namų kiemą siautęs jų jaunas aviganis. Niekam nematant, jis tylutėliai išsprūdo pro vartus į gatvę ir ten ėmė išdykauti, kaip buvo pratęs savo kieme. Bet tas nuotykis kaimynės augintiniui liūdnai baigėsi. Gal jis ką aplojo ar išgąsdino, bet į savo kiemą grįžo kruvinas, su šautine žaizda. Ši pasirodė nepavojinga – gal buvo šauta iš lengvo šratinio ginklo, norint tik pagąsdinti ar nuvyti šunį.

Tačiau žaizda smarkiai kraujavo, buvo išdraskytas kailis iki raumenų, todėl šeimininkai suskato ieškoti veterinarijos specialistų pagalbos. Bet, kaip tvirtino pati moteriškė, tos pagalbos iš veterinarų taip ir nesulaukė. Teko patiems gydyti savo sužalotą aviganį. Norint gauti kvalifikuotą veterinarijos gydytojų pagalbą, reikia savo negaluojantį gyvūną vežti į privačią gyvūnų kliniką už Pilviškių ar į Marijampolę. Be to, ne visi žmonės išgali ieškoti augintiniui brangios medicininės paslaugos. O kartais ir nesuspėjama jos suteikti...

Niekas nepaneigs, kad visais atvejais yra kalti žmonės – mylintys ir nekenčiantys gyvūnų. Vienų aplaidumas, kitų – žiaurumas nulemia tai, kad dar daug nelaimingų, niekam nereikalingų šunų ir kačių slankioja gatvėse, kelia pavojų sau ir transporto priemonėms. Žmonių abejingumo aukos vaikšto gatvėmis ir liūdnomis akimis žiūri į praeivius... Tarsi nebyliai klausia: ar nenorėtum būti mano šeimininkas? Vaikšto, kol sutinka jautrų žmogų arba savo žūtį.

Visokių yra žmonių. Sako, visokių ir reikia. Nereikia! Nereikia tokių, kokį mačiau gal prieš porą metų prie prekybos centro „Iki“ mašinų stovėjimo aikštelės. Tada prie parduotuvės gyveno senas gauruotas katinas. Jis buvo su visais labai draugiškas, nes ir žmonės aplink buvo geri, jį maitindavo. Ir tą dieną, kaip visada, jis tupėjo savo pamėgtoje vietoje, prie parduotuvės sienos pasislėpęs nuo žvarbaus vėjo, ir stebėjo praeinančius žmones.

Tik štai vienas stambus, plikai skusta galva žaliūkas pamatęs katiną stabtelėjo, priėjo artyn prie ramiai tupinčio gyvūno ir atsivėdėjęs iš visų jėgų spyrė koja. Tarsi siaubo filme katinas, nespėjęs nė miauktelėti, nulėkė kaip sviedinys į mašinų stovėjimo aikštelę, o savimi patenkintas „stipruolis“ šauniai nusikvatojo. Niekada nebuvau girdėjęs idiotiškesnio juoko kaip šis. Nuo tos dienos daugiau niekada nemačiau prie parduotuvės to seno draugiško katino.

Sakoma, kad Gėris ir Blogis amžinai vaikšto kartu tarp mūsų. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kurį pasirinksime sau draugu. Bet gyvenimo realybėje viskas kur kas sudėtingiau. Tai parodo ir žmonių tarpusavio santykiai, ir jų elgesys su savo gyvūnais – puoselėjamais ar nemylimais, globojamais ar skriaudžiamais.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas