Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-10-21 19:02

---

Kadaise teko bendrauti su jauna mergina – liekna, simpatiška, įdomia ir išprususia – bent jau mano požiūriu. Tačiau jos pačios nuomonė apie save buvo kitokia. Sau ji atrodė negraži, netgi bjauri, – nepatiko plaukai, nosies forma ir sportiškas kūno sudėjimas. Jai ilgai nesisekė rasti kuo užsiimti – mokslams jautėsi negabi, specialybės pasirinkti negalėjo. Vis ieškojo darbo, bet sulaukusi bet kokio pasiūlymo pasiteisindavo tuo, kad darbas jai netinkamas (nepatogus darbo laikas, toli važinėti, monotoniškas). Aišku buvo, kad dirbti ji bijo, nes iš anksto įsitikinusi, kad nepasiseks. Išsiskyrusi su draugu nesitikėjo rasti naujo. Taigi nuleido rankas.

Mano pažįstama nevertino savęs. Taigi siūlau psichologiniu požiūriu panagrinėti savęs vertinimo klausimą, paieškoti būdų šiai problemai spręsti.

Nors dauguma žmonių linkę apie save galvoti palankiai, ne mažai yra ir tokių, kurie nemyli ir negerbia savęs, kaip ir mano aprašyta mergina. Tokiems žmonėms sunku atsiskleisti bendraujant ir dirbant, jie vengia rizikuoti. Jaučiasi turintys taikytis prie kitų, todėl patiria nuolatinę įtampą, baimę apsijuokti ir būti nesuprastiems. Ateitį jie vertina pesimistiškai, galvoja ne tiek apie tai, kaip sulaukti sėkmės, kiek apie tai, kaip išvengti pralaimėjimo.

Drąsiai galiu teigti, kad nemaža dalis psichologo pacientų – žmonės, menkai vertinantys save. Pasitikintys savimi asmenys sugeba objektyviai įvardyti savo privalumus ir trūkumus (juk ne viskas mums sekasi vienodai gerai), pasimokyti iš klaidų ir ramiai priimti kritiką. Save menkinantys žmonės sunkiai randa teigiamų bruožų savyje, tačiau ilgai gali kalbėti apie tai, kas jiems nesiseka.

Kartą vieną berniuką paprašiau parašyti kuo daugiau komplimentų sau. Buvau priblokšta, kai po ilgų apmąstymų jis neparašė nei vieno.

Nėra nei vieno žmogaus, kuris būtų absoliučiai blogas. Kiekvienas turi savyje kažką nuostabaus.

Savigarba nėra nekintantis dalykas. Mes galime padėti sau ir savo savo vaikams labiau vertinti save.

Panagrinėkime, kaip formuojasi žmogaus savigarba. Mes lyginame save su kitais, girdime kitų atsiliepimus apie save. Kiekvienas turime kažkokių tikslų ir ambicijų. Tai, kaip seksis jų siekti, irgi pakels ar sumažins mūsų savigarbos lygį.

Vaikystėje ir paauglystėje didelę reikšmę turi tėvų ir mokytojų požiūris į vaiką ir elgesys su juo. Taigi vaikų savigarbą galime stiprinti kuo dažniau rodydami vaikams jų reikšmingumą. Štai keli būdai, kaip tai padaryti.

* Rodykite vaikui meilę ir pagarbą. Leiskite jam suprasti, kad jo poreikiai svarbūs. Mama, greitai atsiliepianti į kūdikio verksmą, turi daugiau šansų išugdyti savimi pasitikintį žmogų negu ta, kuri šiam verksmui abejinga.

* Pagirkite, padrąsinkite savo vaiką. Nevenkite išreikšti žodžiais, koks jis jums svarbus, kad jį mylite.

* Pastebėkite vaiko pastangas, net jei jis ir nevisiškai gerai atliko užduotį. Nesėkmės atveju – užjauskite, pasiūlykite pagalbą. „Tau nepavyksta? Tikrai sugebėsi. Pamėginkime kartu“.

* Pripažinkite jausmus. Jūsų vaikas – kaip ir kiekvienas žmogus – liūdi, pyksta, džiaugiasi. Leiskite būti šiems jausmams. Nesakykite – „Koks tu vyras, jei žliumbi“. Geriau paklauskite: „Matau, esi nusiminęs. Kas įskaudino tave?“

* Neklijuokite skaudžių etikečių. „Vėl pargriuvai, žioply“. „Vėl gavai dvejetą? Esi niekam tikęs.“ Viena klaidelė ar net iš tikrųjų blogas elgesys visai nereiškia blogos asmenybės.

* Padėkite vaikui atrasti savo stipriąsias puses. Gal jis gražiai piešia ar dainuoja? Gal moka užjausti ir išklausyti? Gal gabus sportui? Pasiūlykite tokią veiklą, kurioje jis galėtų atsiskleisti, pasijausti daug ką sugebantis. Kartu parodykite, kad neįmanoma visur būti vienodai sėkmingam. Kartais pralaimėti yra normalu.

O ką daryti suaugusiems, kurie nepakankamai vertina save? Mums irgi padėtų veikla, kuri teiktų gilų pasitenkinimo savimi jausmą. Nebijokime keisti darbo, jei matome, kad negalime atsiskleisti, parodyti savo sugebėjimų. Gerai, jei mus suptų aplinka, kurioje jaučiamės šio to verti.

Viena pažįstama moteris – buhalterė – jautėsi dažnai kritikuojama ir menkinama savo darbe. Jos savigarbos lygis atsistatė pakeitus darbo aplinką. Turi reikšmės ir mūsų santykiai su draugais ir šeimos nariais. Pagalvokime, kaip jie galėtų pasikeisti, kad dar labiau vertintume save.

Padėti galėtų ir psichoterapija. Kartais nepasitikinčiam savimi žmogui sunku pačiam pamatyti savo stipriąsias puses, todėl jam reikalinga pagalba. Psichoterapinių pokalbių metu atsiras galimybė pamatyti tai, kas anksčiau buvo paslėpta. Išryškėtų klaidingos nuostatos ir įsitikinimai savo paties atžvilgiu.

Taigi savigarba nėra nekintantis dalykas. Tik reikia nemažai noro ir pastangų norint kažką pasiekti. Bet pamatysite – stengtis verta. Juk save gerbiantis žmogus net pasaulį vertina kitaip – kaip gražų, įdomų ir draugišką.



Julija DEKAMINAVIČIENĖ

Psichologė

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---