Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-12-30 00:03

---

Vida ir Aleksandras sakė, jog stengiasi visada palaikyti gerą nuotaiką, nes pats žmogaus gyvenimas yra kaip šventė.

Autorės nuotr.

„Jie kalba žydiškai“

Kaunietis Chaimas Bargmanas, po Lietuvą lydintis iš įvairių kraštų atvykusius ir mūsų šalyje savo protėvių pėdsakų ieškančius žydus, vieno rudeninio susitikimo mūsų rajone metu pasufleravo straipsnio pavadinimą „Anannu medabrim ivriti“ („Jie kalba žydiškai“). Herojais jis pasiūlė Vilkaviškyje gyvenančią Altshuler’ių porą.

Kai vieną gruodžio dieną dangus pasimėgaudamas žemę be perstojo klojo minkštu baltu sniego patalu, pravėriau duris į šiltą ir jaukų „Grožio saloną“, kurį sutuoktiniai Vilkaviškyje atidarė beveik prieš dvejus metus.

Vida ir jos vyras Aleksandras ivrito skambesį pailiustravo tik keliomis frazėmis, sakydami, kad Lietuvoje šios kalbos prireikia retai („beveik kaip pažaisti“).



Naujuosius jau šventė

Susėdę prie Kalėdoms papuoštos eglutės abu juokavo, kad Naujuosius metus jie jau atšventė.

Izraelyje ir kitur pasaulyje gyvenantys judėjai švenčia Roš aŠanos šventę – Naujuosius metus. Šiemet rugsėjo 9–10 dienomis žydai sutiko 5771 metus. Vida ir Aleksandras šiuos Naujuosius metus šventė su Vilniaus žydų bendruomene. Aleksandras neseniai tapo šios bendruomenės nariu.

Roš aŠanos šventė prasideda pasninku dar išvakarėse, pusvalandį prieš nusileidžiant saulei. Visą kitą dieną nevalgoma. „Reikia, kad švarūs, apsivalę judėjai ateitų į sinagogą melstis“, – sakė Aleksandras.

Vilniuje jie su beveik šešiasdešimčia bendruomenės narių taip pat buvo sinagogoje, po to rinkosi į salę, kur vaišinosi bealkoholiu vynu. Pirmąkart tokioje draugijoje atsidūrusi Vida pastebėjo, kad bendruomenės nariai labai draugiški, geranoriški.



Rūpinasi sveikata

Izraelyje ne tik per Naujuosius metus, bet ir per kitas šventes darbdavys kiekvienam darbuotojui duoda dovanų arba kuponų joms įsigyti. Labai paplitusi praktika, kai vieną savaitę per mėnesį darbdavys pasamdo masažuotoją, kuris atvykęs į dabovietę visiems darbuotojams padaro kūno masažą. „Pas mus sveikatos ir laimės linkima užstalėje pakėlus alkoholio stikliuką, o žydai sveikatos linki įteikdami sveikatinimui skirtas dovanas“, – sakė Vida.

„Per Naujuosius metus ir kitas šventes žydai nepuotauja užstalėje, bet susikuria sau šventę. Jie su visa šeima mėgsta išvažiuoti į kitą miestą. Apsistoja viešbutyje, kuriame mėgaujasi baseinu, sauna. Vaišindami niekada įkyriai nesiūlo išgerti, svečias pats gali įsipilti į taurelę kokio ir kiek nori gėrimo. Jiems svarbiau yra pabendrauti, pasikalbėti“, – įspūdžiais dalijosi Vida.

Kol vilkaviškietė Izraelyje gyveno viena, patyrė vietinių žmonių draugiškumą ir nuoširdumą. Jie visada prieš šventes pasiteiraudavo, ar moteris turės su kuo švęsti, todėl teko pabūti įvairių tautų šeimose, stebėti jų papročius.

Roš aŠanos šventė izraeliečiams labai svarbi, per ją išeinama į gatves, linksminamasi. Naujųjų metų šventimo sausio 1-ąją tradicija taip pat nesvetima, nes ją atsivežė iš visų kraštų į Izraelį gyventi suvažiavę žydai, daugiausia – rusakalbiai atvykėliai.



Pasuko nauju keliu

Vida Makūnienė (Altshuler) 1999 metų vasarą su pavydėtinu ryžtu kardinaliai pakeitė savo gyvenimo kryptį – išvyko į Izraelį. Nežinojo, nei kur gyvens, nei už kokios veiklos „užsikabins“. Tik buvo kupina optimizmo ir nenusakomos vilties, jog iš šios šalies lengviau būsią pasiekti Ameriką ir ten įsikurti. Izraelio aplinka nuo pat pirmo žingsnio šioje Pažado žemėje privertė priimti tenykštes gyvenimo taisykles.

Moteriai teko pačiai kurtis sąlygas ir spręsti sudėtingus uždavinius, ieškoti atsakymo į kankinusį klausimą, kaip gyventi toliau. Šiek tiek užsidirbusi ir susitaupiusi, jau antraisiais metais pradėjo pirkti ir siųsti medžiagas į Lietuvą, turėdama tikslą, jog sugrįžusi imsis vestuvinių, proginių suknelių nuomos verslo. Lietuvoje įgijusi kirpėjos profesiją Vida Izraelyje gana netikėtai pradėjo mokytis ir klasikinio masažo bei kosmetologijos. Dalį dienos dirbo kirpykloje, o laisvu laiku mokėsi įvairiataučių grupėje. Nebuvo lengva ivrito kalba, tačiau Vidai patiko tai, kad daug dėmesio buvo skiriama praktiniams įgūdžiams įsisavinti.

„Izraelyje pragyvenau du karus. Per pirmąjį netgi nežinojau ir nesupratau, ką tai reiškia. Per antrąjį jau teko į darbą nešiotis dujokaukę ir išgirdus sirenas bėgti į slėptuves, kurios įruoštos po kiekvienu namu. Mes nuo Gazos ruožo gyvenome už 60 kilometrų, o raketos nuskrenda 40 kilometrų“, – prisiminė Vida neramų gyvenimą Izraelyje.

Galiausiai moteris priėmė sprendimą, jog tą patį darbą, kurio išmoko, sėkmingai galėtų dirbti Lietuvoje. Taip ir padarė: per trumpą laiką Vilkaviškyje įkūrė „Grožio saloną“, kuriame teikia masažo, povandeninio masažo, manikiūro, pedikiūro paslaugas.



Suviliojo palikimas

Aleksandro giminės šaknys yra Dotnuvoje, ten jo senelis buvo rabinas. Aleksandras gimė Kaune, užaugo Dauguose, gyveno Alytuje, Vilniuje, dirbo autoserviso įmonėje.

„Mano tėtė grįžo iš Antrojo pasaulinio karo fronto, o 1947 metais jį vėl mobilizavo. Jis žuvo toli rytuose. Visi giminės buvo nužudyti karo metais arba išvykę į Izraelį ar kitas šalis. 1970 metais mirė mama, ją palaidojau Daugų katalikų kapinėse ir pasijutau visai vienas“, – prisiminė Aleksandras.

Iš mamos pasakojimų vyriškis žinojo, kad jai brolis Izraelyje yra palikęs palikimą. Pasikonsultavęs su teisininkais ir įforminęs reikalingus dokumentus, Aleksandras 1992 metais išvyko į Izraelį. Ten po visų formalumų atgavo dėdės palikimą ir sostinės Tel Avivo priemiestyje Holone nusipirko trijų kambarių butą. Įsidarbinęs vairuotoju, vežiojo prekes į parduotuves po visą šalį.



Susitiko pas Segalius

Tačiau metams bėgant širdį vis labiau spaudė Dzūkijos ilgesys. Išeivis iš Lietuvos pasigedo tarp suvažiavusių iš įvairių pasaulio šalių tautiečių draugiškumo, žydai iš buvusios Sovietų Sąjungos kalbėjosi rusiškai.

Pasak Aleksandro, nors Izraelyje vasara tęsiasi devynis mėnesius, nors pasėjami ir nuimami trys derliai, tačiau slėgė vykę karo veiksmai, teroristiniai aktai.

Daug metų negirdėjusio lietuviškos šnektos Aleksandro širdyje kažkas užvirė, kai sužinojo, jog buvusių vilkaviškiečių Segalių namuose renkasi iš Lietuvos atvykę žydai, kalbasi, klausosi lietuviškos muzikos, švenčia gimtadienius, kitas šventes, daro cepelinų, vėdarų „balius“. Čia susitiko su Vida ir tvirtai nusprendė, jog, kol dar pats turi jėgų, privalo grįžti į Lietuvą, nori joje būti palaidotas.



Sugrįžta prisiminimais

Sugrįžęs į gimtinę Aleksandras susitvarkė dokumentus dėl teisės gauti Lietuvoje užtarnautą pensiją. Bet norėdamas jaustis reikalingas susikūrė savo verslą – įsigytu automobiliu vežioja krovinius, žmones.

Ar dažnai pagalvoja apie savo protėvių žemę, ar nenorėtų į ten grįžti? „Grįžau namo. Man čia dabar ir eglutė kvepia taip, kaip vaikystėje kvepėjo“, – sakė Aleksandras, gavęs teisę nuolatos gyventi Lietuvoje, tačiau išsaugojęs ir Izraelio pilietybę.

Pasak vyriškio, socialinės garantijos ir pragyvenimo lygis Izraelyje nepalyginamai geresni nei Lietuvoje. Ten žmonės dirba daug ir atsakingai. Žavi pagarbus požiūris į gausias šeimas ir vidutinio bei vyresnio amžiaus žmones. Nėra svarbu, ką veikei praeityje, – žmogus vertinamas pagal atliekamą darbą. Žmonės draugiškai pasidalija savo verslo patirtimi.

Ne prieš šventes, bet ištisus metus prie sinagogų renkama ar paliekama labdara sunkiau gyvenantiems žmonėms. Turguose ir kai kuriose parduotuvėse antroje dienos pusėje galima nusipirkti nupigintų maisto produktų.

Izraelyje kartais pasiseka pamatyti sniego, tad jam iškritus žmonės važiuoja prie Hermono kalno. Ten yra net slidžių trasos. Sugrįžtantieji stiklainiuose ir krepšeliuose parsiveža parodyti sniego nemačiusiems. Žiemą šalyje būna 17–18 laipsnių šilumos.

Tačiau pusamžis vyriškis sakė, jog tiki žmogaus likimu. Jis mano, kad sėkmingai gyventi jam padeda nuostata niekada nedaryti ir nelinkėti kitam žmogui blogo.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---