„Žmonės, kurie matė mane visokią: piktą, liūdną ir galbūt neteisingą, šiandien – greta. Jų rankų šilumą jaučiu...“ – atrodė, kad Janina Kurtinaitienė ne skaito savo eilėraščius, o tiesiog kalbasi su visais, susibūrusiais po gražėjančiais Paežerių dvaro salių skliautais. Kalbasi subtiliai, iki sielos gelmių nusmelkiančia lyrikos gaida, atrodo, ore plazdenančiais meilės žodžiais, šelmiška saviironija...
|
Toks buvo visas J. Kurtinaitienės trečiosios poezijos knygos „Dvelksmas rugiuose“ pristatymui skirtas vakaras. Tiesiog poezijos skaitymas. O gal jos išgyvenimas? Išjautimas? Su tais žmonėmis, kuriuos autorė seniausiai pažįsta, su kuriais dirba, kuria ir kurių posmams pati padeda atgimti.
Netikra nata nenuskambėjo nė vienas naujosios knygos eilėraščio posmas, nei pačios Janinos, nei jos bičiulių skaitovų – Gitanos Melnykaitės, Pijaus Pėčelio, jaunųjų mokinukių lūpomis tariamas. Tą poetinio žodžio sukurtą spektaklį tik papildė bičiulių Donato Šlivinsko, Aušros Barauskienės, Vilmos bei Virgilijaus Anelauskų atliekama muzika ir dainos. Kai kurios sukurtos pagal J. Kurtinaitienės žodžius, kai kurios jos gyvenimui pritaikytos.
Ta maža melsva poezijos knygelė, kurios atsiradimui buvo skirtas poezijos vakaras, tarsi iš naujo atskleidė, apnuogino jos autorę – pažįstamą, bet kas kartą vis naujai atrandamą spalvingą, nuoširdų ir kūrybišką žmogų.