Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-08-27 07:02

---

V. Augustaitienei linksma prisiminti savo „vaidmenis“.

Birutės NENĖNIENĖS nuotr.

Vil­ka­viš­kie­tė Vi­da AU­GUS­TAI­TIE­NĖ:

– Daug kur da­ly­vau­ju ir no­riu da­ly­vau­ti. Prik­lau­sau „Bo­čių“ drau­gi­jai, šau­lių or­ga­ni­za­ci­jai.

Kaip tik ne­se­niai bu­vau pra­dė­ju­si lan­ky­ti ir pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių klu­bą „Ru­de­nė­lis“. Mes uo­liai ruo­šė­mės se­no­vi­nių ma­dų šou – tu­rė­jo­me už­duo­tį su­vai­din­ti se­nų lai­kų pa­ne­les ir po­nias.

„Blu­sų“ tur­ge­ly­je pri­si­rin­kę dra­bu­žių ir įvai­rių ak­se­sua­rų, kur­pė­mės dra­bu­žius kaip ku­ri iš­ma­nė­me, kad net sau at­ro­dė­me fan­tas­tiš­kai. Aš bu­vau pri­si­tai­siu­si il­gus plau­kus, pri­si­de­ri­nu­si skry­bė­lai­tę, o kos­tiu­mą pa­si­puo­šu­si sa­ba­lo kai­liu­kais.

Man įsi­min­ti­niau­siu ta­po pir­ma­sis pasirodymas Vil­ka­viš­kio pa­ra­pi­jos sa­lė­je. Mes, de­vy­ni „mo­de­liai“, už­li­po­me ant sce­nos, pa­vaikš­čio­jo­me, pa­si­krai­pė­me. Su­lau­kė­me daug plo­ji­mų. Ma­čiau, kaip plo­jo ir ma­ne no­rė­ju­sios pa­ma­ty­ti ir spe­cia­liai dėl to į kon­cer­tą atė­ju­sios bi­čiu­lės iš „Bo­čių“ ko­lek­ty­vo.

Po pro­gra­mos, kai jau per­si­ren­gė­me, drau­gės pri­bė­go prie ma­nęs ir su prie­kaiš­tu sa­ko: „Vis­kas pui­ku, bet ko­dėl tu, Vi­du­te, ne­pa­si­ro­dei? Bū­tum dar ge­riau už tą „sa­ba­luo­tą­ją“ su­vai­di­nu­si...“ Dėl to­kių pa­sta­bų ir prie­kaiš­tų pra­pliu­pau juok­tis. Sma­gu bu­vo, kad pa­si­se­kė taip neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­keis­ti ir įti­ki­na­mai su­vai­din­ti.

Ki­tu at­ve­ju per daug vai­dy­bos ir ne­rei­kė­jo...

Links­mai šven­tė­me vie­no pa­gy­ve­nu­sio šau­lio ves­tu­ves. Po­ky­lis su vai­šė­mis tę­sė­si ir ant­rą­ją die­ną. Ka­dan­gi man iki na­mų – ge­ras ke­lio ga­las, to­dėl kri­ze­no­me, kad man, kaip „svo­čiai“, rei­kia pri­si­vai­šin­ti tiek, jog po­li­ci­ja par­vež­tų. „Pa­ko­rė­me“ pirš­lį, pri­si­ra­ga­vo­me jo „krau­jo“. Atė­jo lai­kas skirs­ty­tis į na­mus. Bek­va­to­da­mi iš­vir­to­me į gat­vę, ke­lis žings­nius žen­gė­me – ir tik čiūžt po­li­ci­jos ma­ši­na ša­lia. Aki­mirks­nį nu­stė­rau: va tau ir pri­si­šau­kė­me! Ta­čiau pa­tru­lių au­to­mo­bi­ly­je pa­ma­čiau be­si­šyp­san­tį pa­žįs­ta­mą po­li­ci­nin­ką. Aiš­ku, jog jis ma­ne drau­giš­kai pa­vė­žė­jo iki pat na­mų.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---