Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-08-26 17:48

---

Ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje liaudies meistrai drožia medines klumpes ir klumpaites. Taigi svečių delegacijos vadovas Werner Herbers (dešinėje)Vilkaviškio rajono merui Algirdui Bagušinskui įteikė beveik lietuvišką suvenyrą.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Šiandien namo, į Ahaus miestą, išvyksta vokiečių ūkininkų delegacija. Ji mūsų rajone viešėjo nuo pirmadienio vakaro. Balandį Ahaus savivaldybės mero kvietimu šiame Vokietijos pakraštyje, kuris ribojasi su Olandija, lankėsi septyni Vilkaviškio rajono ūkininkai. Vokiečiai atriedėjo dideliu kelionių autobusu, atgabenusiu 24 delegacijos narius – buvusius ir dabartinius fermerius, krašto amatininkų, žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių atstovus.

Pavasarį Ahaus miestą ir jo apylinkes lankę mūsiškiai, kurie buvo nuvežti ir į kaimyninę Olandiją, viskuo buvo aprūpinti vokiečių sąskaita. Į Vilkaviškį atvykusi didelė grupė Ahaus atstovų mūsų rajono Savivaldybei materialinių rūpesčių irgi per daug neužkrovė. Kiekvienas delegacijos narys gyvenimo ir maitinimo išlaidoms davė po 100 eurų. Svečiai lankėsi ne tik mūsų, bet ir Šakių rajone, Vilniuje, Trakuose, Grūto parke.



Draugystei – 10 metų

Svečių delegacija pirmiausia buvo priimta rajono Savivaldybės posėdžių salėje. Meras Algirdas Bagušinskas supažindino, kuo garsus ir įdomus Vilkaviškio rajonas, turintis lygumų ir kalvų, 12 seniūnijų, 50 tūkstančių gyventojų, 67 milijonų litų (kartu su investicijomis) metų biudžetą ir t.t.

Su Ahaus miestu bendraujama jau seniai. Jo teikiama parama vilkaviškiečius pradėjo pasiekti prieš dešimt metų. Keletui aktyviausių labdaros organizatorių mūsų rajono Taryba suteikusi Vilkaviškio miesto garbės piliečių vardus. Savivaldybės keičiasi moksleivių, pedagogų, kitų sričių darbuotojų delegacijomis. Vokiečių grupės vadovas Werner Herbers sakė, kad ūkininkai atvyko norėdami pabendrauti su rajono žemdirbiais, iš jų išgirsti, kaip sekasi dirbti ir gyventi Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.

Atsiliepiant į tokį pageidavimą, maršrutas buvo parinktas taip, kad svečiai pajustų, jog lankosi grūdų, cukrinių runkelių, bulvių, gyvulių augintojų ir naujus verslus įsisavinančių žemdirbių krašte.



Nuo seno iki naujo

Svečių autobusas į UAB „Linas ir viza“ teritoriją įsuko tuo metu, kai kieme pupsėjo, tratėjo grūdus atvežę senučiai „belarusai“. Vokiečiai smalsiai apžiūrinėjo šiuos technikos reliktus. Bet netrukus ne mažiau stebėjosi kitkuo: viena po kitos riedėjusiomis šiuolaikinėmis vakarietiškomis autotransporto priemonėmis, moderniais grūdų centro įrenginiais, kompiuterizuotu gamybos procesų valdymu, darbo aplinkos kultūra.

„Čia net geriau kaip pas mus“, – sakė komiteto prie Ahaus miesto savivaldybės narys Bernhard Heying. Vaikščiodami po grūdų centrą, kuriame supirkti rapsai keliauja ir į Vokietiją, svečiai klausė, ar tai privati, ar valstybinė įmonė. Technikos vadovas Vytautas Zabulis paaiškino, kad „Linas ir viza“ – privati bendrovė. Savo elevatorius ji turi ir Kėdainiuose, Joniškyje.

Trimis kalbomis

Rumokų bandymų stoties mokslininkams, kurie cukrinių runkelių laukeliuose tiria veisles pagal keturių užsienio firmų (tarp jų – ir vokiečių) užsakymus, svečiai – ne naujiena. Stoties direktorių pavaduojantis Antanas Marcinkevičius, mokslinės bendradarbės Birutė Petkevičienė ir Zita Brazienė gerai nusiteikę sutiko ir gausų vokiečių būrį. Tik sutriko, jog teks kalbėti be vertėjos, Savivaldybės tarybos narės Jurgitos Žaliabarštytės pagalbos, kuri mokslinių terminų dar neišmokusi.

Padėti pasišovė jaunas vokiečių delegacijos narys, iš Omsko kilęs Rusijos vokietis Aleksejus Racas, laisvai kalbantis vokiečių ir rusų kalbomis. Pastarąją, kai kurie mūsų žmonės, pasirodo, jau primiršę. Tad lietuvišką pasakojimą pirmiausia teko versti į rusų kalbą ir tik vėliau – į vokiečių.

Nuo trikalbystės išvadavo mokslinė bendradarbė Birutė Petkevičienė. Ji apie atliekamus bandymus ryžosi kalbėti vokiškai. Svečius ypač domino, kokios trąšų normos didina derlių, kokių herbicidų mišiniai naudojami piktžolėms naikinti. Vokiečių ūkininkai klausė, kaip greitai naujos cukrinių runkelių veislės pasieka Lietuvos laukus. B.Petkevičienė sakė, jog po to, kai jos pasirodo Vokietijoje, praeina penkeri metai. Svečiai kalbėjo, kad jų krašte tokios bandymų stoties, kaip Rumokuose, nėra. Kviečių, miežių veisles tiria pašarų gamybos kombinatas.

Bandymų stoties veiklos istoriją, prasidėjusią 1927 metais, papasakojusiam Antanui Marcinkevičiui svečiai uždavė klausimą, kokių pokyčių jaučiama įstojus į Europos Sąjungą. „Cukrinių runkelių augintojams ir jų pramonei, ko gero, teks „uždaryti“ savo verslą. Runkelių kainos krinta, fabrikų mąžta. Prieškaryje, kai neturėjome nė vieno fabriko, cukriniai runkeliai perdirbti buvo vežami į Vokietiją, į Rastenburgą“, – sakė A.Marcinkevičius.



Sode, fermoje ir Ožkabalių muziejuje

Vokiečių fermeriai žavėjosi trešnių plantacija, kuri užveista Pilviškių seniūnijos Žiūrių ir Marijampolės savivaldybės Antanavo kaimuose. Šio sodo augintoja Jūratė Ramanauskaitė sakė, kad trešnės – jos avantiūra, kurios ėmėsi, nes darėsi pikta matant, kiek vaisių Lietuva gabenasi iš užsienio. O juk galima jų užsiauginti ir patiems.

Bendradarbiaujant su belgais, trešnėmis apsodintas 27 ha plotas, auga apie 17 tūkstančių medelių. Šiemet vaisių buvo tik paragauti. Tikras derlius prasidės kitąmet. Jį realizuoti numatoma Belgijoje. Šias uogas pirkti pageidauja Maskva, Ryga. Trešnės Vokietijoje populiarios. Svečiai šmaikštavo, jog tikisi, kad galės jų nusipirkti ir Ahaus mieste. Buvo domimasi sodo priežiūros darbais. J.Ramanauskaitė sakė, kad vadovaujamasi tais pačiais principais, kaip Vokietijoje, tik šio sodo medeliai chemijos gauna mažiau.

Nuvykę į Albino Šneiderio, gyvenančio Bartninkų seniūnijoje, sodybą, užsieniečiai išvydo pagal europinius standartus pertvarkomą pieno bloką. Gan modernūs čia stovėję įrenginiai keičiami dar pažangesniais. Statybos vykdomos pasinaudojant Europos Sąjungos parama. Ūkininkas pasakojo, kad jis augina vokiečių veislės karves. Turi 38 melžiamas ir 20 telyčių. Karvės per metus duoda po 7 tūkstančius, kai kurios – ir po 10 tūkstančių litrų pieno. „Turėjau 260 tonų kvotą, ją padidino iki 300 tonų“, – sakė ūkininkas. Svečiams užkliuvo tai, kad prie karvių palyginti daug rankų darbo. Atsakymui vertėjo neprireikė. A.Šneideris jį pateikė visiems suprantamais rankos pirštų judesiais, kad viską mechanizuoti stinga lėšų.

Svečiai šiam ūkininkui įteikė ne tik tradicinį savo suvenyrą – medinę klumpaitę, bet ir porą jogurto kibirėlių, panašių į tuos, kuriuose išfasuojami dažai. Statybomis užsiėmęs A.Šneideris juokavo, kad būtų pravertę ir dažai.

Visą dieną keliavę, vokiečių ūkininkai kiek lengviau atsipūtė Ožkabaliuose, dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje. Čia klausėsi Kultūros skyriaus vedėjo Artūro Blauzdžiūno ir sodybos šeimininko Antano Klimo pasakojimų muziejuje. Iš kiemo šulinio su svirtimi – daugeliui nematytu įtaisu – sėmė vandenį, apžiūrinėjo arklinę šienapjovę ir senovišką dviratę grėbiamąją, klojime atsigaivino vaisvandeniais ir alumi.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---