|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2009-12-24 00:20
|
|
|
Už prelato Vytauto Gustaičio pečių palikta 20 metų darbo ir veiklos Vilkaviškyje brydė yra gili bei prasminga.
Autorės nuotr.
Birutė NENĖNIENĖ
Prieš dvidešimt metų, Kūčių išvakarėse, nutiko iki tol negirdėtas dalykas – laikraščio redakcijoje apsilankė ir su žurnalistais bendravo kunigas.
Šiandien kalbamės su Vilkaviškio dekanu, ilgamečiu katedros klebonu Vytautu GUSTAIČIU, kuris rajone buvo tas pirmasis dvasininkas, drąsiai sulaužęs tarp pasauliečių nusistovėjusius stereotipus, jog su kunigu bendraujama tik bažnyčioje, laikantis tam tikro atstumo.
Nuo 1989 metų rugsėjo 13 dienos vyskupo paskirtas dirbti Vilkaviškyje V. Gustaitis, nelaukdamas tradicinio kalėdojimo – parapijos tikinčiųjų šeimų lankymo, atvira širdimi ėjo ir eina į darbovietes, bendravo ir bendrauja su skirtingo amžiaus bei įvairių požiūrių žmonėmis.
– Kokios mintys aplanko, prisiminus tą pradžią?
– Jei nepasižiūrėčiau į kalendorių, suabejočiau, ar tikrai praėjo dvidešimt metų. Tada buvau jaunesnis, turėjau mažiau patirties ir daugiau drąsos. Atgimimo laikas buvo kaip sprogimas, kuris leido žmonėms iškelti daugybę juos dominančių klausimų. Labiausiai įstrigo atvirumas: vieni nebijojo pasirodyti nežinančiais, todėl kėlė klausimus, kiti bandė suprasti ir atsakyti.
– Į Vilkaviškį buvote atsiųstas dėl vienos svarbios priežasties – pastatyti katedrą. Dabar daug kas sako ačiū dekanui už miesto puošmeną katedrą, už gražią aplinką. Kokie jausmai kyla tai girdint?
– Vienas dekanas nebūtų pastatęs – jungėsi visa parapija su dideliu nuoširdumu ir uolumu. Visą laiką noriu, kad būtų sakoma ir jaučiama, jog tai mūsų visų katedra. Labai malonu, kad žmonės pastebi gražią aplinką. Pirmiausia ačiū tiems, kurie stengiasi, jog būtų gražu. Manau, kad jauki aplinka mus visus daro geresnius.
– Parapijos valgykloje maitinami žmonės irgi sako ačiū Dievui ir dekanui už tokią jiems suteikiamą malonę. Kokią žinią nešate sekuliariam pasauliui su išplėtota socialine bažnyčios veikla, remdami vargingiausius žmones?
– Aš tik bandau pajudinti, paraginti visus, parodyti, jog galime padėti tiems, kurie reikalingi mūsų pagalbos. Valgyklėlė nėra socialinių problemų sprendimo būdas. Tai tik priminimas, kad žmogus turi kūną ir jį reikia pamaitinti, kad tas skurstantis žmogus yra vienas iš mūsų. Džiaugiuosi rajono Savivaldybės, įvairių organizacijų, firmų bei pavienių žmonių teigiamu požiūriu į valgyklėlės išlaikymą.
– Katechetai, švęsdami tikybos mokyklose dėstymo dvidešimtmetį, Jus įvardijo kaip šių mokytojų vadovą, rėmėją ir sielą. Kokius pokyčius pastebite šioje srityje? Kokias viltis dabar dedate į tikybos dėstymą mokyklose?
– Daug kas pasikeitė – ir požiūris, ir supratimas. Bet daug kas priklauso nuo dėstančio ir žinias priimančio žmogaus. Tačiau tikybos mokymas negali išspręsti problemų, nes vaikas ateina iš šeimos, atsineša jos aplinkos sampratą. Manau, kad tai, kas išgirstama pamokose, vaikui lieka kaip gerai pasėta sėkla, o daigą ji išleis atėjus laikui. Džiaugiuosi, jog Vilkaviškio dekanate ir dabar tikybos pamokas lanko per 73 proc. moksleivių. Tai – laisvas pasirinkimas, bet jis labai priklauso nuo aplinkos, mokyklų vadovų požiūrio.
– Kaip ir per pirmuosius savo apsilankymus kolektyvuose, taip ir dabar vis dovanojate „Šventojo Rašto“ knygą, kviesdami šventraščio tekstus skaityti kaip Dievo laiškus mylimiems jo vaikams. Kaip manote, kiek šie raginimai yra paveikūs?
– Jei žmogui užtektų vieno ar net vienos dešimties pasakymų, tai būtų užtekę Kristaus pamokslų: visas Izraelis būtų atsivertęs ir nebūtų prikalę Viešpaties prie kryžiaus. Deja, žmogus yra tokia būtybė, jog naują dalyką priima uoliai, tačiau gyvenimo kasdienybė „pastato į savo vietą“, ir jam skaityti šventraštį jau reikia pastangų. O įdėti pastangų nelabai norime. Ir dabar dovanodamas „Šventąjį Raštą“ turiu vilties, kad kada ne kada jis bus atsiverčiamas. Džiaugiuosi, jog yra žmonių, kurie „užsikabino“, kuriems Dievo žodis tapo „kasdieninė duona“, kurie ateina su klausimais, susibūrę į maldos grupes. Kaip šaltinio vandens negalima pasisemti kibiru, o tik mažu indeliu, taip ir „Šventasis Raštas“ yra neišsemiamas. Kiekvienąkart jį skaitydamas žmogus suras kažką naujo, į tą patį įvykį pasižiūrės kitu kampu.
– Prieš dvidešimt metų kalbėjote apie tai, jog persitvarkymas įmanomas tada, kai padarysime nuoširdžią reviziją savo gyvenimuose. Kvietėte eiti bendradarbiavimo ir susikalbėjimo keliu. Bet juk tai per amžius tiesiamas kelias, į kurį vis reikia kviesti ir kviesti...
– Nuo buldozerinio ateizmo mes esame išgelbėti, tačiau pavojų ir kovos prieš tikėjimą nesumažėjo. Tik šiandien tai daroma prisidengiant „laisve“, „žmogaus teisėmis“, nes patogiau, kai nevaržo jokie doros rėmai. Bet juk laisvė – tai suprasta atsakomybė. Todėl aš bažnyčioje nuolatos kartoju, jog mums reikia atsiversti. Tikėjimas – tai šaltinis, kurio neįmanoma išsemti.
– Būdamas tarp vilkaviškiečių ir su vilkaviškiečiais užsirekomendavote kaip turintis lyderio savybių. Kiek jos Jums padeda?
– Kartais tenka pasakyti nemalonią tiesą, kurią nutylint kitiems būtų ramiau gyventi. Nesijaučiu esąs didesnis už kažką. Tik visą laiką bandau kalbėtis su visais žmonėmis, stengiuosi visus suprasti. Visiems žmonėms vienodai skiriu dėmesio, nežiūrėdamas, kokias pareigas jie užimtų. Visada pasistengiu išklausyti, bet problemų išspręsti negaliu. Ir žmonėms patariu „eiti vienas kito link“, o nesinešioti patirtas nuoskaudas kaip akmenuką bate. Neturime savęs įsivaizduoti neklystančiais ir turime duoti vieni kitiems šansą taisytis.
– Kokie gyvenime laikyti egzaminai Jums buvo sunkiausi? Kaip sekėsi juos įveikti?
– Save įveikti reikia kasdien, todėl kiekviena diena yra egzaminas, naujas išmėginimas, savotiškas „kareiviavimas“. Juk būna, kad sutiktas žmogus išmuša iš pusiausvyros. Sunkiausia būna tada, kai pašnekovas išeina, o pats pradedi suvokti, kad pasikarščiavęs per daug pasakei, svarstai, gal buvo galima pasakyti kitaip, kad tas žmogus suprastų. Žmogus dažniausiai viską įvertina tada, kai tai praeina. Katedros konsekracijos diena man buvo antroji labiausiai įtempta diena po kunigystės šventimų.
– Nukeliaukime į Jūsų vaikystės Kalėdas. Kokių dovanėlių laukdavote?
– Viskas labai prozaiška – labiausiai laukdavome eglutės. Kada 32 kv. m. kambaryje gyvenome vienuolika žmonių, ant taburetės pastatyta eglutė buvo nepakartojama, nors papuošta labai kukliai. Maloniausia Kalėdų dovana buvo saldainiai. Didžiausia dovana buvo mūsų šeimos bendrystė – tai, kad Kūčių vakarą visi, esantys Lietuvoje, sėsdavome mažame mūsų kambarėlyje prie stalo. Tėtė laikydavo rankoje kalėdaitį, o mes visi atsilauždavome. Tai man buvo kaip tėviškumo įrodymo pavyzdys – mano tėtė kaip dangiškasis Tėvas, pasiruošęs mums save išdalyti.
– Dabar „kalėdų seneliai“ iš kailio neriasi, vykdydami sudėtingiausius vaikų užsakymus. Koks Jūsų vaikystės žaisliukas pats mieliausias? Apie kokį svajojote?
– Mes buvome laimingi iš vielos surietę ratuką, kurį pritvirtinę prie lazdos stumdavome į priekį ir bėgdavome iš paskos. Susirinkdavome pusė gatvės – iki dvidešimties vaikų – ir žaisdavome sportinius žaidimus. Asmeninių žaislų neturėjau, nebuvo jų už ką pirkti.
Šiandien mes neturime švenčių, nes mums kiekviena diena kaip šventė, kasdien valgome šventiškus valgius, bet vis dejuojame. Nesakau, jog reikia grįžti į mano vaikystės laikus, bet privalome vertinti tai, ką turime. Džiaugiuosi, kad tėvai gali vaikams nupirkti gražesnę dovaną, bet labai svarbu išmokyti juos tai įvertinti. Dažnai tėvai klysta, manydami, jog daiktais užpildys santykių su vaikais spragą, kurią jie patys dažnai padaro. Tėvams reikia vaikų, vaikams – tėvų. Mano tėtė, nors ir būdamas pavargęs, išklausydavo mus visus, o mamai išdainuodavome visas dainas. Jie rasdavo laiko bendrauti su mumis.
– Katedroje po Piemenėlių šv. Mišių ir Kalėdų pirmą dieną vaikučiams dalijate Kalėdų Senelio dovanėles. Ar pats kartais nepasijuntate tuo Kalėdų Senelio dovanos laukiančiu vaiku?
– Manau, jog kiekvienam žmogui svarbu ne kokia ta dovana, o prisiminimas, kad kiti pastebi, jog esi šalia. Kalėdų naktį man norisi pabūti su žmonėmis, todėl ir katedroje ilgiau pasilieku. Pati didžiausia dovana, kai žmonės prieina, pasisveikina.
– Seniau Jūs esate ne kartą prasitaręs, jog pastatęs katedrą, dar vieną kitą darbą nuveikęs norėtumėte išeiti į nuošalią parapiją. Kas būtų, jeigu tai įvyktų kaip išsipildantis Kalėdų nakties stebuklas?
– Apie tai dabar nesvajoju, nes pats sau meluočiau. Ir bičiuliai man sako, kad ramioje vietoje pritrūkčiau veiklos. Bet viskas yra Viešpaties rankose.
– Esate kaip parapijos, dekanato kunigų tėvas. Ko norėtumėte palinkėti?
– Kad visi būtume viena šeima, kad vieni kitus suprastume, sugebėtume išklausyti, bėdoje padėti. Bet tai svajonės, kurios vis nesiduoda įgyvendinamos. Galvoju, jog kiekvienas iš mūsų svajoja apie tą patį, bet galvoja, kad tai gali padaryti kiti, ir nebando žingsnio žengti patys.
– Be visų titulų ir įvertinimų, atliktų darbų, Jūs dar esate ir savo mamos vaikas. Ką jai padovanosite švenčių proga? Kokia jos dovana Jums brangiausia?
– Niekada neužmirštu, kas jai esu. Mamai, kuri visada manęs laukia, lieku skolingas, nes retai aplankau, mažai padedu. Didžiausia dovana mamai – mano apsilankymas. Ji man jau yra įdavusi brangiausią dovaną – gyvenimą ir išmokiusi rūpintis savimi bei tais, kurie yra šalia, su jais dalytis. Didžiausia dovana, kad ji meldžiasi už mane, o aš ją prisimenu savo maldose.
Prieš dvidešimt metų, Kūčių išvakarėse, nutiko iki tol negirdėtas dalykas – laikraščio redakcijoje apsilankė ir su žurnalistais bendravo kunigas. |
Šiandien kalbamės su Vilkaviškio dekanu, ilgamečiu katedros klebonu Vytautu GUSTAIČIU, kuris rajone buvo tas pirmasis dvasininkas, drąsiai sulaužęs tarp pasauliečių nusistovėjusius stereotipus, jog su kunigu bendraujama tik bažnyčioje, laikantis tam tikro atstumo.
Nuo 1989 metų rugsėjo 13 dienos vyskupo paskirtas dirbti Vilkaviškyje V. Gustaitis, nelaukdamas tradicinio kalėdojimo – parapijos tikinčiųjų šeimų lankymo, atvira širdimi ėjo ir eina į darbovietes, bendravo ir bendrauja su skirtingo amžiaus bei įvairių požiūrių žmonėmis.
– Kokios mintys aplanko, prisiminus tą pradžią?
– Jei nepasižiūrėčiau į kalendorių, suabejočiau, ar tikrai praėjo dvidešimt metų. Tada buvau jaunesnis, turėjau mažiau patirties ir daugiau drąsos. Atgimimo laikas buvo kaip sprogimas, kuris leido žmonėms iškelti daugybę juos dominančių klausimų. Labiausiai įstrigo atvirumas: vieni nebijojo pasirodyti nežinančiais, todėl kėlė klausimus, kiti bandė suprasti ir atsakyti.
– Į Vilkaviškį buvote atsiųstas dėl vienos svarbios priežasties – pastatyti katedrą. Dabar daug kas sako ačiū dekanui už miesto puošmeną katedrą, už gražią aplinką. Kokie jausmai kyla tai girdint?
– Vienas dekanas nebūtų pastatęs – jungėsi visa parapija su dideliu nuoširdumu ir uolumu. Visą laiką noriu, kad būtų sakoma ir jaučiama, jog tai mūsų visų katedra. Labai malonu, kad žmonės pastebi gražią aplinką. Pirmiausia ačiū tiems, kurie stengiasi, jog būtų gražu. Manau, kad jauki aplinka mus visus daro geresnius.
– Parapijos valgykloje maitinami žmonės irgi sako ačiū Dievui ir dekanui už tokią jiems suteikiamą malonę. Kokią žinią nešate sekuliariam pasauliui su išplėtota socialine bažnyčios veikla, remdami vargingiausius žmones?
– Aš tik bandau pajudinti, paraginti visus, parodyti, jog galime padėti tiems, kurie reikalingi mūsų pagalbos. Valgyklėlė nėra socialinių problemų sprendimo būdas. Tai tik priminimas, kad žmogus turi kūną ir jį reikia pamaitinti, kad tas skurstantis žmogus yra vienas iš mūsų. Džiaugiuosi rajono Savivaldybės, įvairių organizacijų, firmų bei pavienių žmonių teigiamu požiūriu į valgyklėlės išlaikymą.
– Katechetai, švęsdami tikybos mokyklose dėstymo dvidešimtmetį, Jus įvardijo kaip šių mokytojų vadovą, rėmėją ir sielą. Kokius pokyčius pastebite šioje srityje? Kokias viltis dabar dedate į tikybos dėstymą mokyklose?
– Daug kas pasikeitė – ir požiūris, ir supratimas. Bet daug kas priklauso nuo dėstančio ir žinias priimančio žmogaus. Tačiau tikybos mokymas negali išspręsti problemų, nes vaikas ateina iš šeimos, atsineša jos aplinkos sampratą. Manau, kad tai, kas išgirstama pamokose, vaikui lieka kaip gerai pasėta sėkla, o daigą ji išleis atėjus laikui. Džiaugiuosi, jog Vilkaviškio dekanate ir dabar tikybos pamokas lanko per 73 proc. moksleivių. Tai – laisvas pasirinkimas, bet jis labai priklauso nuo aplinkos, mokyklų vadovų požiūrio.
– Kaip ir per pirmuosius savo apsilankymus kolektyvuose, taip ir dabar vis dovanojate „Šventojo Rašto“ knygą, kviesdami šventraščio tekstus skaityti kaip Dievo laiškus mylimiems jo vaikams. Kaip manote, kiek šie raginimai yra paveikūs?
– Jei žmogui užtektų vieno ar net vienos dešimties pasakymų, tai būtų užtekę Kristaus pamokslų: visas Izraelis būtų atsivertęs ir nebūtų prikalę Viešpaties prie kryžiaus. Deja, žmogus yra tokia būtybė, jog naują dalyką priima uoliai, tačiau gyvenimo kasdienybė „pastato į savo vietą“, ir jam skaityti šventraštį jau reikia pastangų. O įdėti pastangų nelabai norime. Ir dabar dovanodamas „Šventąjį Raštą“ turiu vilties, kad kada ne kada jis bus atsiverčiamas. Džiaugiuosi, jog yra žmonių, kurie „užsikabino“, kuriems Dievo žodis tapo „kasdieninė duona“, kurie ateina su klausimais, susibūrę į maldos grupes. Kaip šaltinio vandens negalima pasisemti kibiru, o tik mažu indeliu, taip ir „Šventasis Raštas“ yra neišsemiamas. Kiekvienąkart jį skaitydamas žmogus suras kažką naujo, į tą patį įvykį pasižiūrės kitu kampu.
– Prieš dvidešimt metų kalbėjote apie tai, jog persitvarkymas įmanomas tada, kai padarysime nuoširdžią reviziją savo gyvenimuose. Kvietėte eiti bendradarbiavimo ir susikalbėjimo keliu. Bet juk tai per amžius tiesiamas kelias, į kurį vis reikia kviesti ir kviesti...
– Nuo buldozerinio ateizmo mes esame išgelbėti, tačiau pavojų ir kovos prieš tikėjimą nesumažėjo. Tik šiandien tai daroma prisidengiant „laisve“, „žmogaus teisėmis“, nes patogiau, kai nevaržo jokie doros rėmai. Bet juk laisvė – tai suprasta atsakomybė. Todėl aš bažnyčioje nuolatos kartoju, jog mums reikia atsiversti. Tikėjimas – tai šaltinis, kurio neįmanoma išsemti.
– Būdamas tarp vilkaviškiečių ir su vilkaviškiečiais užsirekomendavote kaip turintis lyderio savybių. Kiek jos Jums padeda?
– Kartais tenka pasakyti nemalonią tiesą, kurią nutylint kitiems būtų ramiau gyventi. Nesijaučiu esąs didesnis už kažką. Tik visą laiką bandau kalbėtis su visais žmonėmis, stengiuosi visus suprasti. Visiems žmonėms vienodai skiriu dėmesio, nežiūrėdamas, kokias pareigas jie užimtų. Visada pasistengiu išklausyti, bet problemų išspręsti negaliu. Ir žmonėms patariu „eiti vienas kito link“, o nesinešioti patirtas nuoskaudas kaip akmenuką bate. Neturime savęs įsivaizduoti neklystančiais ir turime duoti vieni kitiems šansą taisytis.
– Kokie gyvenime laikyti egzaminai Jums buvo sunkiausi? Kaip sekėsi juos įveikti?
– Save įveikti reikia kasdien, todėl kiekviena diena yra egzaminas, naujas išmėginimas, savotiškas „kareiviavimas“. Juk būna, kad sutiktas žmogus išmuša iš pusiausvyros. Sunkiausia būna tada, kai pašnekovas išeina, o pats pradedi suvokti, kad pasikarščiavęs per daug pasakei, svarstai, gal buvo galima pasakyti kitaip, kad tas žmogus suprastų. Žmogus dažniausiai viską įvertina tada, kai tai praeina. Katedros konsekracijos diena man buvo antroji labiausiai įtempta diena po kunigystės šventimų.
– Nukeliaukime į Jūsų vaikystės Kalėdas. Kokių dovanėlių laukdavote?
– Viskas labai prozaiška – labiausiai laukdavome eglutės. Kada 32 kv. m. kambaryje gyvenome vienuolika žmonių, ant taburetės pastatyta eglutė buvo nepakartojama, nors papuošta labai kukliai. Maloniausia Kalėdų dovana buvo saldainiai. Didžiausia dovana buvo mūsų šeimos bendrystė – tai, kad Kūčių vakarą visi, esantys Lietuvoje, sėsdavome mažame mūsų kambarėlyje prie stalo. Tėtė laikydavo rankoje kalėdaitį, o mes visi atsilauždavome. Tai man buvo kaip tėviškumo įrodymo pavyzdys – mano tėtė kaip dangiškasis Tėvas, pasiruošęs mums save išdalyti.
– Dabar „kalėdų seneliai“ iš kailio neriasi, vykdydami sudėtingiausius vaikų užsakymus. Koks Jūsų vaikystės žaisliukas pats mieliausias? Apie kokį svajojote?
– Mes buvome laimingi iš vielos surietę ratuką, kurį pritvirtinę prie lazdos stumdavome į priekį ir bėgdavome iš paskos. Susirinkdavome pusė gatvės – iki dvidešimties vaikų – ir žaisdavome sportinius žaidimus. Asmeninių žaislų neturėjau, nebuvo jų už ką pirkti.
Šiandien mes neturime švenčių, nes mums kiekviena diena kaip šventė, kasdien valgome šventiškus valgius, bet vis dejuojame. Nesakau, jog reikia grįžti į mano vaikystės laikus, bet privalome vertinti tai, ką turime. Džiaugiuosi, kad tėvai gali vaikams nupirkti gražesnę dovaną, bet labai svarbu išmokyti juos tai įvertinti. Dažnai tėvai klysta, manydami, jog daiktais užpildys santykių su vaikais spragą, kurią jie patys dažnai padaro. Tėvams reikia vaikų, vaikams – tėvų. Mano tėtė, nors ir būdamas pavargęs, išklausydavo mus visus, o mamai išdainuodavome visas dainas. Jie rasdavo laiko bendrauti su mumis.
– Katedroje po Piemenėlių šv. Mišių ir Kalėdų pirmą dieną vaikučiams dalijate Kalėdų Senelio dovanėles. Ar pats kartais nepasijuntate tuo Kalėdų Senelio dovanos laukiančiu vaiku?
– Manau, jog kiekvienam žmogui svarbu ne kokia ta dovana, o prisiminimas, kad kiti pastebi, jog esi šalia. Kalėdų naktį man norisi pabūti su žmonėmis, todėl ir katedroje ilgiau pasilieku. Pati didžiausia dovana, kai žmonės prieina, pasisveikina.
– Seniau Jūs esate ne kartą prasitaręs, jog pastatęs katedrą, dar vieną kitą darbą nuveikęs norėtumėte išeiti į nuošalią parapiją. Kas būtų, jeigu tai įvyktų kaip išsipildantis Kalėdų nakties stebuklas?
– Apie tai dabar nesvajoju, nes pats sau meluočiau. Ir bičiuliai man sako, kad ramioje vietoje pritrūkčiau veiklos. Bet viskas yra Viešpaties rankose.
– Esate kaip parapijos, dekanato kunigų tėvas. Ko norėtumėte palinkėti?
– Kad visi būtume viena šeima, kad vieni kitus suprastume, sugebėtume išklausyti, bėdoje padėti. Bet tai svajonės, kurios vis nesiduoda įgyvendinamos. Galvoju, jog kiekvienas iš mūsų svajoja apie tą patį, bet galvoja, kad tai gali padaryti kiti, ir nebando žingsnio žengti patys.
– Be visų titulų ir įvertinimų, atliktų darbų, Jūs dar esate ir savo mamos vaikas. Ką jai padovanosite švenčių proga? Kokia jos dovana Jums brangiausia?
– Niekada neužmirštu, kas jai esu. Mamai, kuri visada manęs laukia, lieku skolingas, nes retai aplankau, mažai padedu. Didžiausia dovana mamai – mano apsilankymas. Ji man jau yra įdavusi brangiausią dovaną – gyvenimą ir išmokiusi rūpintis savimi bei tais, kurie yra šalia, su jais dalytis. Didžiausia dovana, kad ji meldžiasi už mane, o aš ją prisimenu savo maldose.
Publikuota: 2009-12-24 00:20:42
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|