Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-08-21 06:44

---

Še­šio­lik­tus me­tus pa­tai­sos na­muo­se dir­ban­tis Eduar­das Re­via­ko sa­ko, kad su vi­sais nu­teis­tai­siais ga­li­ma žmo­niš­kai su­si­kal­bė­ti.

Autorės nuotr.

Ky­bar­tų pa­tai­sos na­mai – pa­ly­gin­ti ne­se­niai vei­kian­ti įka­li­ni­mo įstai­ga. Ji mū­sų ša­ly­je įsteig­ta vė­liau­siai. Nu­teis­tų­jų skai­čius to­kiai ne­di­de­lei įstai­gai ga­na ne­ma­žas – apie 400 as­me­nų, o pa­rei­gū­nų čia dir­ba ne­daug ir dar no­ri­ma eta­tus ma­žin­ti.

Iš­ky­la rim­tas pa­vo­jus, kad liks neį­gy­ven­din­ti pa­grin­di­niai so­cia­li­nės rea­bi­li­ta­ci­jos prin­ci­pai: iš­mo­ky­ti nu­teis­tuo­sius gy­ve­ni­mo tiks­lų siek­ti tei­sė­tais bū­dais, pa­dė­ti jiems tap­ti ge­res­niais žmo­nė­mis ir kt.

Apie so­cia­li­nę rea­bi­li­ta­ci­ją Ky­bar­tų pa­tai­sos na­muo­se kal­bė­jo­mės su di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju Eduar­du RE­VIA­KO, at­sa­kin­gu už šią sri­tį.

– Ko­kios di­džiau­sios blo­gy­bės iš­ryš­kė­ja bend­rau­jant su nu­teis­tai­siais, ku­rie į įka­li­ni­mo įstai­gą pa­puo­la ne pir­mą kar­tą?

– Dau­ge­liui iš jų įka­li­ni­mo įstai­ga jau ta­po tik­rai­siais na­mais. Čia už juos vis­kuo pa­si­rū­pin­ta, jie gau­na mais­tą, būs­tą, pagal galimybes tu­ri įvai­rių už­siė­mi­mų. Nu­teis­tie­ji kar­tą per sa­vai­tę ga­li nuei­ti į pir­tį, par­duo­tu­vę, yra sta­dio­nas, ren­gia­ma tink­li­nio aikš­te­lė, ruo­šia­ma­si iš­be­to­nuo­ti krep­ši­nio aikš­tę. To įpras­ta­me gy­ve­ni­me, už ka­lė­ji­mo sie­nų, jie tie­siog ne­tu­ri.

Dauguma nuo­šir­džiai no­ri čia dau­giau ne­be­pa­tek­ti, bet da­lis sa­vo gy­ve­ni­mo be ka­lė­ji­mo jau neį­si­vaiz­duo­ja. Nes­ma­gu, kad dau­giau nei pu­sė įka­lin­tų­jų yra vi­sai jau­ni – iki tris­de­šim­ties me­tų.

– Kaip su­si­tvar­ko­ma su ne­tin­ka­mu nu­teis­tų­jų el­ge­siu?

– Prie­mo­nių yra vi­so­kių, pri­klau­so nuo el­ge­sio. Čia mes jiems ski­ria­me ir nuo­bau­das, ir pa­ska­ti­ni­mus. Ku­rie el­gia­si pik­ta­va­liš­kai – per­ve­da­mi į draus­mės gru­pę, ku­rių el­ge­sys ge­ras – pa­ten­ka į leng­vą­ją gru­pę.

Ma­no pa­rei­gos tie­sio­giai su­si­ju­sios su so­cia­li­ne ka­li­nių rea­bi­li­ta­ci­ja, tad ten­ka iš­klau­sy­ti ka­li­nių skun­dus, bend­rau­ti su jais tie­sio­giai. Yra tam skir­tos priė­mi­mo va­lan­dos. Ka­li­nius as­me­ni­niais klau­si­mais prii­ma ir di­rek­to­rius Ed­mun­das Ža­lys.

– Ar yra to­kių ka­li­nių, su ku­riais neį­ma­no­ma su­si­kal­bė­ti, ku­rie vis­ką da­ro ty­čia, ken­kia?

– To­kių su­tik­ti ne­te­ko. Tik­rai įma­no­ma žmo­giš­kai priei­ti net prie di­džiau­sio „kie­tuo­lio“, pa­si­kal­bė­ti iš šir­dies. Jie pa­pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mus. Kai ku­riems te­ko tik­rai ne­leng­va da­lia. Aiš­ku, neat­me­tu ga­li­my­bės, kad taip jie ma­ni­pu­liuo­ja žmo­nė­mis. Ka­li­niai yra ypač ge­ri psi­cho­lo­gai. Bib­lio­te­ko­je esan­ti psi­cho­lo­gi­nė li­te­ra­tū­ra – čia viena skai­to­miau­sių. Tur­būt ne kar­tą teko gir­dė­­ti, kaip jaunos mer­gi­nos tuo­kia­si su nuteistaisiais. Jie mo­ka „įlįs­ti“ į šir­dį.

– So­cia­li­nė rea­bi­li­ta­ci­ja – tur­būt ne vien ka­bi­ne­ti­nis dar­bas?

– Tik­rai taip. Mes ei­na­me ir į ka­li­nių gy­ve­na­mą­sias pa­tal­pas, į val­gyk­lą, vie­to­je spren­džia­me įvai­rius klau­si­mus. Daugeliu atvejų ka­li­niai lin­kę ne iš­sa­ky­ti pro­ble­mą, kal­bė­tis, bet iš­kart grie­bia­si dras­tiš­kų prie­mo­nių, pa­vyz­džiui, ma­si­nio ba­da­vi­mo. Ta­da ten­ka aiš­kin­tis, kas at­si­ti­ko, ban­dy­ti su­si­tar­ti. Nu­teis­tie­ji no­ri, kad į juos kreip­tų dė­me­sį, kad su­si­rink­tų vi­si at­sa­kin­gi as­me­nys ir su jais kal­bė­tų­si. Tai jie va­di­na dė­me­sio at­krei­pi­mu į sa­ve. Nors kiek­vie­nas no­rin­tis ir tu­rin­tis ką pa­sa­ky­ti ir taip bū­na iš­klau­sy­tas.

– Dėl ko daž­niau­siai skun­džia­si ka­li­niai?

– Skun­dų bū­na įvai­rių. Tai val­gyk­los mais­tas jiems per pra­stas (nors ne kar­tą kvie­tė­me VMVT spe­cia­lis­tus, ku­rie jo­kių pa­žei­di­mų ar nea­ti­ti­ki­mų ne­ra­do), tai bui­ti­nės są­ly­gos ne­ge­ros – per ma­žai elekt­ri­nių vi­ryk­lių. Ko­kių nors ypa­tin­gų rei­ka­la­vi­mų ne­bu­vo.

– Iš ko ka­li­niai pra­gy­ve­na įka­li­ni­mo įstai­go­je?

– Jie tu­ri ban­ko są­skai­tas, į ku­ria jiems per­ve­da pi­ni­gus ar­ti­mie­ji, taip pat – ir vals­ty­bė. Jei ka­li­nys ne­tu­ri jo­kių nuo­bau­dų, jam per­ve­da­ma iki 0,3 MGL. Tai pri­klau­so nuo jo el­ge­sio. Jei įka­lin­ta­sis yra draus­mės gru­pė­je, jo „at­ly­gi­ni­mas“ su­ma­ži­na­mas iki 0,1 MGL. Tai bū­tų nuo 13 iki 39 li­tų.

– Ar jie tu­ri ko­kią nors ga­li­my­bę už­si­dirb­ti pa­tys?

– Šiuo me­tu ne­tu­ri. Anks­čiau pas mus bu­vo lentp­jū­vė, kur dir­bo 30 nu­teis­tų­jų, bet ji da­bar už­da­ry­ta. Kai ku­rie dar dir­ba ūkio ap­tar­na­vi­mo sfe­ro­je. De­šimt nu­teis­tų­jų ga­mi­na mais­tą, ke­le­tas pri­žiū­ri te­ri­to­ri­ją, at­lie­ka smul­kų re­mon­tą. Vi­sų ka­li­nių ap­rū­pin­ti dar­bu šiuo me­tu mes ga­li­my­bės ne­tu­ri­me.

– Kuo dar ga­li už­siim­ti tie, ku­rie ne­dir­ba?

– Mes čia su­tei­kia­me ga­li­my­bę jiems mo­ky­tis pro­fe­si­jos. Štai ne­se­niai dip­lo­mus ga­vo 42 sta­liai ir suvir­intojai. Pra­dė­jus veik­ti vi­du­ri­nei mo­kyk­lai, de­šim­ties kla­sių iš­si­la­vi­ni­mą jau įgijo de­šimt nu­teis­tų­jų, o dvy­li­kos kla­sių – de­vy­ni. Iš vi­so tarp nu­teis­tų­jų yra 6 su aukš­tuo­ju uni­ver­si­te­ti­niu iš­si­la­vi­ni­mu, su neu­ni­ver­si­te­ti­niu – 2, su aukš­tes­niuo­ju – 5, su vi­du­ri­niu – 134. Tai­gi, tik ma­žiau nei pu­sė iš 400 nu­teis­tų­jų tu­ri vidurinį ar aukštesnį iš­si­la­vi­ni­mą. Dau­ge­lis bai­gę tik 7–8 kla­ses. Šiuos mes ska­ti­na­me mo­ky­tis, su jais kal­ba­si ir mū­sų pe­da­go­gai. Daž­niau­siai pa­vyks­ta įkal­bė­ti, nes jie pa­tys su­pran­ta, kad ži­nių ga­li pri­si­reik­ti, o ir įka­li­ni­mui skir­tas lai­kas grei­čiau pra­bėgs.

– Ka­li­niai gar­sė­ja sa­vo dir­bi­niais. Ar to­kių yra ir Ky­bar­tuo­se?

– Taip. Pen­ki nu­teis­tie­ji už­sii­ma kū­ry­bi­ne veik­la – da­ro me­džio dir­bi­nius. Tam įreng­ta vie­ta ga­my­bi­nė­se pa­tal­po­se. Anks­čiau jie dar da­ry­da­vo ir odos ga­mi­nius, o da­bar ap­si­ri­bo­jo me­džiu. Vie­nas nu­teis­ta­sis kū­rė ypač gra­žias skulp­tū­ras. Jis šiuo metu jau išėjęs į laisvę ir iš to gyvena.

– Ko­kie nu­teis­tų­jų ry­šiai su išo­ri­niu pa­sau­liu?

– Pas mus lan­ko­si įvai­rių vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai, pa­vyz­džiui, „Ca­ri­to“, nar­ko­ma­nų rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro dar­buo­to­jai, daž­nai ap­si­lan­ko kle­bo­nas. Pen­ki nu­teis­tie­ji da­ly­vau­ja psi­cho­lo­gų vyk­do­mo­je pri­klau­so­my­bės nuo al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų pro­gra­mo­je „At­lan­tis“. Įgy­ven­di­na­mos įvai­rios so­cia­li­nės rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mos. Vyks­ta kon­cer­tai, bu­vo net iš Suo­mi­jos at­va­žia­vu­si gru­pė.

Ren­gia­me spor­to ša­kų tur­ny­rus, bū­na ap­do­va­no­ji­mai. Žo­džiu, gy­ve­ni­mas ver­da ir dar­buo­to­jams yra ką veik­ti.

– Ar ne­pri­rei­kia psi­cho­lo­gų pa­gal­bos su ka­li­niais bend­rau­jan­tiems pa­rei­gū­nams?

– Bu­vo toks at­ve­jis, kai savo noru iš gyvenimo išėjo nu­teis­ta­sis. Ta­da buvo atvykęs psi­cho­lo­gas iš ki­tų pa­tai­sos na­mų, kad pa­dir­bė­tų su ma­čiu­siai­siais įvy­kį. Bet nė vie­nas pa­rei­gū­nas ne­si­krei­pė. Pas mus dar nė­ra įpras­ta kon­sul­tuo­tis su psi­cho­lo­gais, nors už­sie­nio ša­ly­se tai – kas­die­nis da­ly­kas.

Mū­sų dar­buo­to­jai pri­pra­tę sa­vo pro­ble­mas spręs­ti pa­tys. Be to, čia prii­ma­mi dirb­ti žmo­nės tik su sta­bi­lia psi­chi­ka.

***

Ky­bar­tų pa­tai­sos na­mų di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Eduar­das Re­via­ko pa­tai­sos na­muo­se dir­ba jau še­šio­lik­tus me­tus. Sa­vo kar­je­rą jis pra­dė­jo čia dirb­da­mas pri­žiū­rė­to­ju. Vė­liau pe­rė­jo į auk­lė­ja­mą­jį sky­rių, kur ga­vo vy­res­nio­jo inst­ruk­to­riaus pa­rei­gas.

Kai bu­vo pa­skelb­tas kon­kur­sas ei­ti di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo pa­rei­gas, bu­dė­to­ju dir­bęs E. Re­via­ko nu­ta­rė ja­me da­ly­vau­ti.

Šiuo me­tu į E. Re­via­ko įstojo į M. Ro­me­rio uni­ver­si­te­tą, kur gilins so­cia­li­nio dar­bo žinias. Bai­gęs stu­di­jas pa­rei­gū­nas įgis socialinio darbo ma­gist­ro laips­nį.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---